„Nušautas paukštis yra tėvas ar motina, – sakė jis kreipdamasis į Britų mokslo pažangos asociaciją. – Mes naudojamės švenčiausiais jo instinktais, kad įviliotume jį į spąstus, o atimdami tėvo ar motinos gyvastį...
„Nušautas paukštis yra tėvas ar motina, – sakė jis kreipdamasis į Britų mokslo pažangos asociaciją. – Mes naudojamės švenčiausiais jo instinktais, kad įviliotume jį į spąstus, o atimdami tėvo ar motinos gyvastį pasmerkiame bejėgį palikuonį pačiai siaubingiausiai mirčiai iš bado. Jei tai ne žiaurumas – tada kas?“
Nesu didžiulė gamtos mokslų žinovė, tiesą sakant, niekada nebuvau. Mokykloje kažkiek pasiruošdavau atsiskaitymams ir tiek, greitai tam tikrus momentus pamiršdavau, nes niekada pernelyg nesidomėjau nei augalais, nei gyvūnijos pasauliu. Tad ši knyga man tapo ir šiokiu tokiu iššūkiu, ir žinių šaltiniu. Atidžiau leido pažvelgti į tam tikrus gamtoje vykstančius procesus, kartais natūralius, kartais, deja, prisidėjus žmogaus rankai. Šios knygos greitai neperskaitysi (na, nebent jau turi nemenką žinių bagažą gamtos mokslų srityje). Ją skaityti reiktų susikaupus, tad, perskaitydavau skyrių ir padėdavau kitam vakarui, nes jaučiau, kad mano mintys persipildo ir nebegaliu tęsti skaitymo.
Tai turbūt pirmoji tokio pobūdžio knyga skaityta savo noru, tad negaliu su niekuo palyginti. Žinoma, tokios knygos yra svarbios ir jas turėtų perskaityti kone kiekvienas žmogus.
Skaitydama šią knygą vis pasakojau šalia esantiems žmonėms apie tai, ką perskaitau. O apie didžiąsias alkas pasakojau kompanijai draugų ir užvirė diskusija apie tai, kaip žmonės vien vedami pramogos ir tuštybės žudo gyvūnus. Man regis, vien šis momentas išryškino tokių knygų prasmę. Žinoma, vien diskusija ar susimąstymas problemų pasaulyje neišspręs, bet, man regis, tai prasideda jau nuo minčių.
„Ir tuomet didžiosioms alkoms iškilo nauja grėsmė: jos tapo retos. Odų ir kiaušinių nekantriai troško tokie džentelmenai kaip grafas Rabenas, norėję pasipildyti kolekcijas. Kaip tik tokių entuziastų labui 1844 m. nužudyta pati paskutinė žinoma alkų pora Eldėjuje.“
Knygos skyriai liečia vis kitas mūsų brangiojoje Žemėje egzistuojančias problemas, vysktančius procesus, išsamiai aprašomas rifų galimas likimas, jų dabartinė padėtis, šikšnosparnių ligos, vandenynai, miškai, medžiai ir kiti įvairūs tyrimai ir išvados. Tiesa, kartais gal netgi per išsamiai, turint omenyje, kad ši knyga rašyta ne mokslininkams, o įsivaizduokime, tokiam žmogui, kaip aš, kuris pernelyg daug nežino apie tam tikrus procesus tiek gyvūnijos pasaulyje, tiek augalų. Ir skaityti kelioliką ar net keliasdešimt puslapių apie varlytes, kur lotyniški pavadinimai sparčiai veja vienas kitą, yra pakankamai sudėtinga.
Kita, regis, smulkmena, kuri man sukėlė galbūt ne pyktį, bet, tarkime, sutrikimą, buvo autorės lyg netyčia pateiktas požiūris į žmones, kurie užsiima kiek paprastesniais dalykais, nei pasaulio gelbėjimas. Pavyzdžiui, pasišaipė iš vieno rašytojo, kuris buvo jų grupėje ir norėjo savo knygoje panaudoti tam tikrus faktus, patirtis. Šaipėsi iš jo nepasiruošimo žygiui. O labiausiai sutrikdęs momentas buvo, kai autorė lankėsi muziejuje Vokietijoje ir kadangi buvo viena, pasiteiravo suvenyrų krautuvėlės pardavėjos, ar ji negalinti su ja kartu pasivaikščioti, šiai atsakius, kad turi daug darbo, autorė ironiškai pasišaipo, kad muziejuje tuo metu be jos, daugiau nėra žmonių. Šis momentas man pasirodė šlykštokas ir, visgi, kaip tokiai išsilavinusiai, žingeidžiai moteriai, pernelyg arogantiškas. Visgi, aprašant varlytes ir jų kojytes, reiktų nepamiršti, kad pasaulyje yra ir žmonių, dirbančių paprastą darbą ir galbūt negalinčių sau leisti išeiti kada panorėję iš darbo vietos ar keliauti po pasaulį ir kalbėtis su mokslininkais. (Šiukštu, nepagalvokite, kad šiais pastebėjimais noriu pasakyti, jog negerbiu mokslininkių ir žmonių, rašančių tokias knygas. Tiesiog, man regis, kad ir ką veiktum, kad ir kokią žinią norėtum perduoti, žmogiškumo ir supratingumo nustumti į užmarštį taip pat nevalia).
Taigi, kaip matote, mano jausmai, perskaičius šią knygą, tikrai dvejopi. Suprantu šios knygos svarbą, suprantu tai, kokie žmonės yra šikniai Žemės ir kitų rūšių atžvilgiu, bet kartu ir jaučiu, kad man norėjosi kiek kitokio informacijos pateikimo. Tad, ar ją skaityti, belieka nuspręsti jums.
Galiu pasakyti tik vieną, kad perskaičius šią knygą tikrai daugiau minčių šia tema užverda galvoje ir norisi savo gyvenime imtis, nors ir mažyčių, bet pokyčių, mažiau prisidėti prie Žemės alinimo, bei rūšių nykimo.
rodyti daugiau
