Oficiali dalis:
Tai visus žanrų reikalavimus atitinkantis nuotykių romanas. Istorinių įvykių fone (po Liudviko XIV mirties Prancūzijoje vyksta kova dėl valdžios ir vietų šalia sosto) - sąmokslas, dvikova, romantiška dviejų...

Oficiali dalis:
Tai visus žanrų reikalavimus atitinkantis nuotykių romanas. Istorinių įvykių fone (po Liudviko XIV mirties Prancūzijoje vyksta kova dėl valdžios ir vietų šalia sosto) - sąmokslas, dvikova, romantiška dviejų kilmingų jaunuolių meilės istorija. Kartu vaizduojamas Paryžiaus visuomenės viduriniojo sluoksnio gyvenimas.

Mano jausmai:

Labai seniai skaičiau A. Diuma knygas... dar mokiausi mokykloje tada. Man jos patiko savo nuotykiu dvasia, o tada matyt toks buvo amžius, kai rūpėjo būtent nuotykiai, ta naivi, bet beprotiška meilė, dvaro intrigos, džentelmenų kovos (istorinė egzotika), šnarančios damų suknelės ir tas nenuobodus Paryžiaus gyvenimas.

Per tiek metų jau buvau pamiršus, kaip A. Diuma rašo, nes tada kai dar skaičiau jo knygas, man turbūt nelabai ir rūpėjo kūrinio kalba, svarbu buvo, kad nebūtų nuobodu, kad būtų veiksmo. Todėl imdama knygą galvojau, kaip čia dabar skaitysiu aš ją. Ar nebus lengvas skaitalas? O gal pasirodys labai vaikiška... Bet ne... A. Diuma knygos nėra lengvo turinio, nėra romaniūkštis vienam kartui.. Jos turtingos istorinių faktų ir jų tikrai daug... Net pats rašytojas pabrėžia, kad va šitas dalykas nėra "pletkas", kad tai tikras įvykis, tik galbūt mažai kam žinomas.

Prajuokino viena kūrinio vieta. Pusryčiai pas ponia Deni.

"- Koketę? - paklausė d'Armantalis.
- Taip, ji koketė, koketė, - atkakliai kartojo Bonifacas. - Aš tai tvirtinu ir savo žodžių neatsisakysiu. Prieš jaunus vyrukus vaidina nekaltybę, o gyvena su seniu. Be to, ji turi baisiai bjaurų šunpalaikį, vardu Mirza, kuris surydavo visus mano saldainius, o dabar, kai tik mane pamato, taip ir taiko suleisti dantis į blauzdą.
- Išeikite, panelės, - sušuko ponia Deni stodamasi ir tuo priversdama pakilti savo dukteris. - Išeikite. Jūs neturite girdėti šitokių lengvabūdiškų kalbų.
...
- Ak, jau tos panelės, mano sesutės, - sušuko Bonifacas. - Nejaugi manote, kad jos per jaunos girdėti tai, ką sakiau, ypač Emilija, kuriai jau suėjo dvidešimt treji metai.
- Emilija, gerbiamasis, nekalta kaip kūdikis, - tarė ponia Deni.
- Na jau, nekalta! Ką čia bešnekėti, motuše Deni. Neseniai tos nekaltosios kambaryje radau vieną puikų romaniuką. Nieko sau lektūra gavėnios metu!...
- Nutilk, bjaurus vėjavaiki! - tarė abatas. - Matai, kaip tu skaudini savo motiną?
Iš tikrųjų ponia Deni neturėjo kur dingti iš gėdos pagalvojusi, kad ta scena, tokia pražūtinga jos dukterų reputacijai, įvyko matant jaunuoliui, į kurį su būdingu motinoms toliaregiškumu ji jau dėjo savo viltis. Rodės, dar akimirka ir ji apalps.
Vyrai užvis mažiausiai tiki moterų alpimais ir tuo pat metu kaip tik alpimais juos lengviausia apmauti...
Abatas pristūmė kėdę ramiai ir nė trupučio neskubėdamas, o tai rodė, kad jis pripratęs prie panašių įvykių ir visai nesibaimina dėl jų pasekmių. Kai ponia Deni buvo pasodinta, d'Armantalis prikišo jai prie nosies uostomosios druskos, tuo tarpu abatas švelniai plekšnojo per delnus. Tačiau, kad ir kaip jie stengėsi, ponia Deni, regėjos, nė negalvojo atsipeikėti. Bet staiga tuo momentu, kada užvis mažiausiai buvo galima tikėtis, ji pašoko kaip įgelta ir sukliko. D'Armantalis pagalvojo, kad po apalpimo šeimininkę ištiko nervinis priepuolis. Jis ne juokais išsigando - vargšės moteriškės riksmas buvo kupinas natūralaus siaubo,
- Nieko, nieko, - tarė Bonifacas, - paprasčiausiai aš jai suverčiau už apykaklės grafiną šalto vandens - nuo to ji ir atsipeikėjo. O šiaip, jūs juk patys matėte, ji nežinojo kaip atsigauti."

Tai va, atrodo, kad A. Diuma dar turėjo ir labai gerą humoro jausmą.

Aišku, ta prancūziška meilė yra savitas reikalas. Pamačiau - įsimylėjau ir viskas amžina, stipru kaip vulkano pabudimas... aistra, aistra... tokia, kad net galva sukasi... aišku, viskas siekiama tik gražiuoju būdu, dėmesiu, ne jėga. Na, naivu... netikroviška, bet, aišku, knygos visumos tai visai negadina.

Nieko neprikiši - A. Diuma tikrai talentingas rašytojas. Nors kažkur skaičiau, kad jis, kaip ir dauguma to meto rašytojų, kūrė su bendraautoriais, bet po kūryba pasirašinėjo tik savo vardu.

Na, tokiomis knygomis tikrai galima mėgautis.