Kai esi gana užimtas žmogus ir neturi daug laiko laisvalaikiui su knyga, bet skaityti vis tiek norisi, puikiai tinka esė. Esė yra trumpos istorijos, vienos su kita nesusijusios arba susijusios tik veikėjais, vietomis,...

Kai esi gana užimtas žmogus ir neturi daug laiko laisvalaikiui su knyga, bet skaityti vis tiek norisi, puikiai tinka esė. Esė yra trumpos istorijos, vienos su kita nesusijusios arba susijusios tik veikėjais, vietomis, įvykiais, bet nėra viena kitos tęsiniai. Todėl aš Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" su pasimėgavimu skaičiau prieš miegą. Ne dėl pavadinimo, o dėl esė apimties ir turinio.

Beje, apie pavadinimą. Vienu metu pirkau keletą knygų ir visos jos gulėjo ant mano lentynos. Šeimos nariai paprašė parodyti, ką įsigijau. Sesuo ėmė knygas nuo lentynos ir garsiai skaitė pavadinimus. Pirma buvo būtent "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos". Mama nesuprato, kad tai knygos pavadinimas, ir bandė išsiaiškinti, kodėl staiga mano sesuo pareiškė, jog nori miegoti prie sienos. Visi labai smagiai pasijuokėm, kai paaiškinau tikrąją šių žodžių prasmę.

Jau pačioje pirmoje esė "Teksto trauka" radau sau priimtinų minčių apie teksto kokybę: "pasakojimas perskaičius nevalingai turi vėl brautis į atmintį" [7 psl.] (šitą pati nuolat kartoju ir taip būna su mano mėgstamiausio rašytojo - Haruki Murakami - knygomis), "tekstas negali būti pernelyg toli nuo mano patirties" [7 psl.] (18-19 a. jūreivių nuotykių nemėgstu skaityti, nes tą sudėtinga įsivaizduoti - labai toli nuo mano gyvenamojo laikotarpio ir asmeninės patirties), "skaitydama tekstą turiu pamiršti viską aplink" [7 psl.] (ar dar reikia komentarų?), "pasakojimas žinomus, galbūt net banalius dalykus turi atskleisti naujai" [8 psl.] (todėl neįsivaizduoju, kaip per dienų dienas galimas žiūrėti meksikietiškus serialus, kurie tokie nuspėjami), "geras tekstas privalo traukti prie jo sugrįžti" [19 psl.] (jei ne skaityti, tai bent kalbėti apie jį). O atradus bendrų minčių su autore toliau skaityti buvo tik dar įdomiau.

Jei jau užsiminiau apie Murakami, tai jis irgi yra paminėtas vienoje iš esė "Tostas" (pasakojama apie vyrų ir moterų gyvenimo kartu etapus): "Abu pernelyg karštai ima ginčytis, ar Murakami yra talentingas rašytojas, ar amatininkas, ar patiekalas" [52 psl.]. Šiuo klausimu išbandžiau savo draugą. Jo atsakymas buvo teisingas, nes aš jam jau ne kartą pasakojau, kokios puikios šio rašytojo knygos.

Knyga labai "žemiška" ir gyvenimiška, todėl kiekvienas tikrai ras kažką sau artimo. Ar bent jau patarimų, tokių kaip - saugokite savo kompiuterį nuo katino: "Taip turėjusi būti anoniminė mano nuomonė apie naują Nacionalinės premijos laureato spektaklį nuėjo į "Delfi". Su namų elektroninio pašto adresu. Kadangi nuomonę parašiau rusiškais (ir lakoniškais angliškais) keiksmažodžiais, iš gėdos neužmigau beveik savaitę" [78 psl.]. Dar man labai patiko, kad ten visi pavadinimai tiksliai įvardijami ir nėra slepiama, nebijoma, kad tai bus kaip reklama (ar antireklama).

Knygoje gausu subtilaus humoro. Gal ne visada jis bus juokingas vyrams, bet moterims sukels bent jau šypseną. Todėl ją būtinai rekomenduosiu perskaityti savo mamai - ji turėtų dar labiau susitapatinti su autore ir jos istorijomis.

Tekstas yra wonderlandas. Įkrenti triušio urvan ir nebežinai, kodėl viskas vyksta, bet vyksta ir tu vedi akis eilute iš kairės į dešinę, tada itin staigiu judesiu grįžti į kairę ir vedi iš naujo. Daug kartų. Primena...

Tekstas yra wonderlandas. Įkrenti triušio urvan ir nebežinai, kodėl viskas vyksta, bet vyksta ir tu vedi akis eilute iš kairės į dešinę, tada itin staigiu judesiu grįžti į kairę ir vedi iš naujo. Daug kartų. Primena siuvinėjimą. Kam reikia suvinėti? Juk nereikia, staltiesė ir be rožyčių kampuose - staltiesė. Radvilavičiūtė sako, kad kalta trauka: "Taip pasivaikščioti traukia seni parkai. Juose visada gali pasiklysti". Atverčiu viršelį ir hop į raudonosios karalienės rožynus. Krentu su Giedros Radvilavičiūtės "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos".



Konstruktorius Esė-3000

Danutė Kalinauskaitė ant knygos nugarėlės kalba apie meistrystės požymį būdingą Radvilavičiūtei - konstrukto ir intuicijos dermę. Ir sutinku ir ne. Pirma esė "Teksto trauka" ištaškė. Ištaškė visko labai daug ir labai tvarkingai sužėrė į vieną kauburėlį teksto pabaigoje. Antra esė darė tą patį. Trečia irgi. Jos visos taškė ir tvarkė, taškė ir tvarkė. Manau, įmanoma išvesti tokį stebuklingą algoritmą, kuris parodytų kokiu tiksliu metodu rašytoja konstruoja esė - kiek ir kada tekste barsto naujos informacijoa ir kada ją suriša į tvirtą mazgą. Toks kandinskiškas metodas, žinoma, žavus, bet po kelių tokių esė tampa nuobodus.

Aišku, nėra viskas taip jau nuobodu, nes šitaip konstruojant tekstą, forma iš tikrųjų gali keistis. Esė "Tostas" didelę dalį sudaro pats tostas. Neblaivus ir nešvankus. Turbūt todėl man ir patiko. Dar patiko tuo, kad labai srautiškas. Apskritai, pastebėjau tendenciją, kad literatūroje minčių srautai dažniausiai gerai skamba būtent iš moterų lūpų. Moters pats mąstymo modelis man primena sraunią upę, kuri tik teka ir negrįžta, ji tik teigia ir nepersigalvoja. Joyce moters finalinis TAIP karūnuoja viską. Tik kad literatūrinis minties srautas nėra tik girtas minties srautas ir Radvilavičiūtė vėl sukonstruoja teisingą tėkmę, kuri šakojasi ir grįžta. Grįžta į "praeities vakarus ir tolimą muziką". Kaip ir priklauso tostui.

Kita struktūriškai kiek kitoniška esė "Pacientė Nr. 27". Tai psichiatrės (psichologės, psichoanalitikės?) aštuonių seansų darbo užrašai. Psichiatrai galbūt nėra labiausiai pasaulyje apsiskaitę žmonės, bet netikiu, kad rastumėte tokį, kuris nežinotų, kas yra Nabokovas. Kas tai per literatūrinis barokas? Mane erzina, kai rašytojai neadekvačiai kuria savo personažų apsiskaitymą. Juolab, kad esė pabaigoje psichoanalitikė pacientei rekomenduoja Gutausko "Laiškus iš Viešvilės". Ar įmanoma padaryti neįtikinamiau? Nesuprantu dar vieno dalyko. Ar autorė tyčia kopijuoja A. Landsbergio novelę "Trys psichiatrai pienių lauke", ar ne? Matot, ten vargšai JAV psichikos specialistai turi pilną teisę nežinoti apie pasaką "Eglė žalčių karalienė", todėl turi pilną teisę nesuprasti išeivės sapnų ir nepateisinti savo vardo. Bet kokia psichiatrės nučiuožimo motyvacija Radvilavičiūtės esė?



Apie ką šita knyga?

"Kodėl vis dėlto tos istorijos apie senstančią vienišą moterį neparašiau?" Tokiu klausimu prasideda esė, kurios pavadinimu pavadinta visa knyga. Čia neatsitiktinumas. Esė pabaigoje autorė kalba apie Kajoko romaną "Kazašas" - "Bet knygos pabaigoje daug daug kartų sakomas tas žodis išsiskaido dalimis ir paaiškėja, kad Kazašas reiškia paprastą klausimą - kas aš? kas aš? kas aš?.." Visos Radvilavičiūtės esė yra apie senstančią vienišą moterį. Tai nėra taip pasyvu ir neįdomu kaip gali atrodyti. Žinau, nusistebėjau ir aš. Nebūtina būti Kunčinu trečioje dešimtyje, kad patirtum nuotykių, net nereikia būti jaunu vyru. Galiausiai, nereikia patirti nuotykių, kad turėtum apie ką rašyti. Ne viskas, kas vyksta senstančios vienišos moters gyenime yra mezgimas vašeliu ir katės. Katės, žinoma, sudaro labai didelę dalį, bet kai ta dalis vyksta Radvilavičiūtės gyvenime, ji tampa įdomi ir spalvinga. Nežinau kaip ir kodėl. Žinau, kad po šitos knygos mažiau baisu pasenti.



*

Kuo man patiko šita knyga? Tuo kad nelabai patiko. Jei atvirai, Parulskio esė skaityti žymiai maloniau. Todėl, kad jos nemoteriškos. Apskritai, tiek vyrams, tiek ir moterims nepatinka moteriški dalykėliai, kurie nėra kūnas. Kodėl? Todėl, kad toks konstruktas. Taip sukonstruota žmogaus sąmonė. Sukonstruoka kaip Radvilavičiūtės esė. Feminizmas, rėkiantis apie lygias lyčių teises, turėtų užsičiaupti. Turėtų užsičiaupti ir apie seksualizuotą visuomenę. Jį užčiaupti turėtų būtent tokios knygos. Tai yra knygos, kurios yra feministiškai nefeministiškos. Žmonės turėtų pamatyti moters mąstymo lauką ir prie jo priprasti. Pati, būdama moteris, ir, žinoma, daugiausiai mąstydama kaip tokia, nesu pratusi prie moteriškų minčių, jos man atrodo svetimos. Ar tai neatrodo keista?

P. S. Atsiprašau už korektūros klaidą pavadinime. Ir už klaidas tekste, kurių, žinoma bus, nes man visada taip būna.

Tai pirmoji mano skaityta G. Radvilavičiūtės knyga. Ryšelis esė, kuriose persipina autorės gyvenimo nuotrupos, renginiai ir aktualūs visuomenės įvykiai, žmonės. Kandus, atviras stilius. Skaičiau dėl to, kad man rekomendavo....

Tai pirmoji mano skaityta G. Radvilavičiūtės knyga. Ryšelis esė, kuriose persipina autorės gyvenimo nuotrupos, renginiai ir aktualūs visuomenės įvykiai, žmonės. Kandus, atviras stilius. Skaičiau dėl to, kad man rekomendavo. Išties turbūt dėl to, kad šioje rinktinėje yra keletas esė su tiesioginiais psichologijos elementais, nors galima sakyti, kad visuose tekstuose knygoje gausu savianalizės ir apskritai analizės, interpretacijų.

Mane vis dėl to ši knyga vargino. Man turbūt dar norisi didelių idėjų ir jaunatviško veržlumo. Ši knyga visgi atskleidžia vyresnės moters pasaulį. Nelabai romantiškai, labiau buitiškai ir realiai. O man norisi galvoti, kad būna kitaip.

Rekomenduoju esė žanro mėgėjams. Bet jei mėgstat kokį tai romantišką Navako esė stilių, tai čia bus kitaip.

Jei nuoširdžiai - man nepatiko. Kartais galvoju, gal aš pati kalta? Dar net nepradėjus skaityti knygos turiu begales lūkesčių, kad ji bus labai gera, originali ir taps mano mėgstamiausia. Gal būtent dėl to aš nusiviliu...

Jei nuoširdžiai - man nepatiko. Kartais galvoju, gal aš pati kalta? Dar net nepradėjus skaityti knygos turiu begales lūkesčių, kad ji bus labai gera, originali ir taps mano mėgstamiausia. Gal būtent dėl to aš nusiviliu labiausiai. Neišsipildo tai, ko labai noriu, o ir sugaišto laiko pradedu gailėti. Kodėl man nepatiko, kai tuo tarpu daug kas šią knygą giria? Pirmiausia, nepatiko rusiški pasakymai. Ne dėl to, kad man nepatinka rusai, gink dieve, ne. Paprasčiausiai, nemoku aš tos rusų kalbos, o ko nemoku tas ir nepatinka. Kaip supratau iš teksto, tai tie rusiški pasisakymai buvo gana svarbus, bet vis gi aš nebėgau ir neprašiau tėčio, kad man tai išverstų. Antra, nepatiko man turinys, gal, nes esu septyniolikmetė ir negaliu suprasti penkiasdešimtmetės moters bėdų, man buvo neaktualu ir neskanu. O dar kiekvienoje esė tai nuklystama atrodo visai kitur, pabaigoj viskas lyg ir susisieja. Kiekvienoje esė netrūksta pakartojimų, turiu omenyje tai, kad pradžioje esanti pastraipa, pabaigoje vėl parašoma, beveik nieko nepakeičiant. Gal būt tai tokia rašymo maniera, tik, deja, aš jos nesupratau. Trečia, kažkuriame bloge skaičiau, kad lietuvių rašytojams būdingas liūdesys, pavirkavimai ar kažkas panašaus. Tai Radvilavičiūtė knygoje buvo kažkas tokio. Neradau nei vienos teigiamos esė, visur buvo tik pilka. Tai aiškinimai, kad meilė nėra amžina, tai draugės mirtis, tai dar kas. Skaitydama tik nervinausi ir liūdėjau. Na, sutinku, kad yra daug kitų liūdnų knygų, bet jos yra geros, nes skaitytojas įsijaučia, o kartais ir pats susigraudina..



Tačiau, kad knygos visai nenurašytumėt, galiu pasakyti ir vieną jos pliusą. Graži kalba. Kaikuriose vietose buvo labai gera skaityti, atrodo, kad žodžiai parašyti lyg magišku pieštuku...




"Mėnulio šviesoje byrėdavo šaltos žvaigždės ir šilti duonos trupiniai"







"Žydėjo tik geltonos gėlės. Jų viduriukuose susikaupęs tvyrojo trumpas, taisyklingai apvalus žiedadulkių rūkas."







"Viena moteris, kuri Vilniuje plauku siuva bliuzeles iš džiovintų jazminų žiedlapių, neseniai manęs klausė, ar mėgstu būti gamtoje. Viena tai ne. Viena tai tikrai ne. Atsakiau jai, kad iš toli atsklindantis šuns lojimas man tada atrodo mistinis, kiekviena žolė ima gyventi savarankiška gyvenimą, o dangus užsivožia virš manęs kaip violetinis lagaminas dvigubu dugnu, kuriame slypi apokaliptiškai pavojingi daiktai"






Ką dar galėčiau pridurti? Net pati nežinau.. Tiesiog, knyga ne man. Suklydau pasirinkdama. :)



Mano įvertinimas: 2/5