"Jeigu likimas užsinori suvesti žmones, tai taip ir atsitinka, pačiose neįmanomiausiose vietose, netinkamiausiu laiku, ir tai trunka tiek laiko, kol viską supranti."

Štai ši citata, eilute aukščiau, patraukė mano žvilgsnį....

"Jeigu likimas užsinori suvesti žmones, tai taip ir atsitinka, pačiose neįmanomiausiose vietose, netinkamiausiu laiku, ir tai trunka tiek laiko, kol viską supranti."

Štai ši citata, eilute aukščiau, patraukė mano žvilgsnį. Trumpiau tariant, pradėdama skaityti mintyse dėliojau lūkesčius, jog atrasiu įtraukiančią istoriją, kupiną spontaniškų vingių, šypsosiuos matydama, kaip pinasi skirtingų ir atsitiktinai sutiktų žmonių gyvenimai bei keičia savo likimus. Žodžiu, pagrindinis mano lūkestis buvo spontaniškumas, nenuspėjami siužetai ir tiesiog įdomūs charakteriai. Na, bet visiems žinoma, kaip nutinka, dedant daug vilčių. Negaliu pasakyti, jog jie nepasitvirtino, tačiau klausimas, ar taip, kaip tikėjausi?

Trumpai supažindinant su istorija: pagrindinė kūrinio veikėja Ticija išgyvena sunkų laikotarpį. Jai - per keturiasdešimt, gyvena Paryžiuje, užsiima ne tik pelninga, bet ir mylima veikla - interjero architektūra bei dizainu, turi pavydėtino grožio vyrą Faustą, žodžiu, atrodo, kad nelabai turėtų, kuo skųstis. Tačiau turi. (Toliau neskaitykite šios pastraipos, jei nenorite sužinoti romano pabaigos) Pusė romano narpliojami (nors greičiau aprašomi) Ticijos įtarimai dėl vyro neištikimybės, jo abejingumo, keistų grasinančių skambučių, trumpiau tariant - vedybinio gyvenimo krizės sunkumai. Kol vyras sakosi dirbąs, Ticija intymiai leidžia laiką su kitais vyrais, taip tarsi keršydama savajam. Galiausiai paaiškėja, jog Faustas turi du vaikus ir neatsigina jų motinos dėmesio. Ticija nusprendžia skirtis ir vienas jos sutiktų vyrų - Paulius tampa jos išsigelbėjimas ir tikroji laimė.

Vertinant kūrinį, sunku pasakyti, ko jis mane išmokė, ar kuo įkvėpė. Nežinau, ar tik man atrodo elementaru savaime suprasti tokius dalykus kaip: neištikimas ir nedėmesingas vyras trukdo laimei, darbas - puiki užuovėja nuo kankinančių rūpesčių ir pan. Tiesiog, visi šie aspektai sutikti romane pasirodė pernelyg banaliai pateikti. Nusivyliau, jog negavau galimybės paieškoti prasmių pati, visa istorija pateikta kaip ant delno. Viskas plaukė paviršiumi, o pabaigoje atskleista laiminga pabaiga pasirodė visai kokčiai saldi. Didžiausias dėmesys skirtas veiksmui, kuris, tiesa, ir pats nebuvo labai intriguojantis, o ne žmogaus sąmonei ir sielai, todėl nepajaučiau gilumo, kurio tikėjausi.