Ko reikia, norint parašyti romaną? Idėjos, gal ir neblogo siužeto - ok, turim. Meilės pasirinktai temai (šiuo atveju, Kuršių Nerijai ir pamirštajai Prūsijai) - ok, su kaupu. Noro - kaip supratau, to irgi nemažai buvo....

Ko reikia, norint parašyti romaną? Idėjos, gal ir neblogo siužeto - ok, turim. Meilės pasirinktai temai (šiuo atveju, Kuršių Nerijai ir pamirštajai Prūsijai) - ok, su kaupu. Noro - kaip supratau, to irgi nemažai buvo. Paramos, o gal net ir "valstybinio užsakymo" (nes viename iš priešlapių nurodyta, kad "Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parėmus") - yra ir tai. Na, ar to užtenka? Ar tikrai?

O kaip dėl tos, sakykim, smulkmenos - na, gal talento ir nereikia, bet bent jau sugebėjimo rašyti grožinę literatūrą? Ai, tiek to, apsieisim. Autorius juk ekonomikos mokslų daktaras, profesorius. Rašyti juk moka - neabejotinai yra prirašęs daugybę mokslinių straipsnių. Tiesa, jų daugiausia rusų kalba - pvz., monografija "Miestų dujų tiekimo sistemų optimizavimas" 1989m. (šaltinis - Wikipedia). Dar yra ir "autobiografinė apybraiža", "vienaveiksmė istorinė drama" ir pan. (taipogi Wikipedia informacija). O jei moki rašyti mokslinius straipsnius apie dujų pramonę, tai juk vienas juokas ir romaną parašyti, ar ne? Hmm... Kažkaip nenorėčiau su tuo sutikti. Na, bet šiam ir dar vienam autoriaus kūriniui (romanui "Paskutinis traukinys", kurio po šios knygos tikrai neskaitysiu) net ir Prozos nominacija įteikta - taigi solidumo prideda, pripažinimas visgi. Na, nesigilinkim, kad ta nominacija - viena iš daugelio, įteiktų "tarptautinėje šventėje ir renginyje "Literatūrinis ruduo "Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį... 2012", kurį organizavo Šilutės rajono viešoji biblioteka.

Skaitant knygą akivaizdu, kad autorius yra didžiulis Kuršių Nerijos gerbėjas ir labai nori mus supažindinti su jos nesena, bet mums nežinoma, istorija. Juk ir pats turi vokiško (turbūt - prūsiško) kraujo. Net ir pavardę pasikeitė dėl to - iki 1989m. jis buvo Rokas Alvydas Liaukonis, o vėliau tapo Roku Fliku (Flick) - vėlgi pasak Wikipedia.

Na bet o tačiau... KODĖL jam niekas nepasakė, kad reikia šio to daugiau, norint rašyti romaną? Nieko blogo būti rašytoju-amatininku, bet tokie žmonės (dažniausiai - užsienyje) baigia visokias "creative writing" (kūrybinio rašymo) magistrantūras ar bent jau kursus, ir tik tada pradeda spausdinti savo kūrybą. Mažų mažiausiai knygai reikėjo (labai) gero redaktoriaus. O jo nebuvo visai - va šito tai negaliu suprasti.

Sakot, tiek kritikuoju, gal galėčiau ir pavyzdžių pateikti? Oi, prašom, su kaupu. Galime pradėti ir nuo pirmo puslapio. Antras antrosios pastraipos sakinys: "Šis gėlas 838 km2 ploto, 91 km ilgio ir 6-25 km pločio ežeras, tyvuliuojantis priešais Dancigo įlanką, iš rytų remiasi į Sembos pusiasalio pašonę kaip koks pasiligojęs, besiruošiantis poilsio žvėris (gal miškų elnias, gal dar kitoks gyvūnas)." Na kaip? Kažkaip niekada anksčiau neteko skaityti romano, kuriame būtų kažkas panašaus. Tokių ir panašių sakinių yra nemažai, vien iš pirmojo skyriaus keletą galima cituoti.

Yra ir anachronizmų. Pvz., veiksmas vyksta XIXa. viduryje, ir staiga paminima... liemenėlė (iki kurios atsiradimo dar beveik pusšimtis metų). Vėliau - viskas ok, kituose skyriuose jau tik korsetai. Kažkaip keisti ir tokie XIXa. pabaigos nemokytos jaunos moters vartojami terminai aiškinant apie gimdymo eigą: "Neišsigąsk! Paimk už virkštelės. Turės atsipalaiduoti placenta ir vaisiaus dangalai".

Tiesa, gal domina istorija? O gal ruošiatės istorijos egzaminui ir kaip tik kartojatės temą apie 1870-1871 metų Prancūzijos ir Prūsijos karą? Tuomet trečiasis knygos skyrius - kaip tik jums. Jame lyg iš gausybės rago liejasi faktinė informacija. Pavyzdinis sakinys iš paskutiniosios pastraipos: "Niekas nesitikėjo, kad šiam mūšiui vadovausiantis Prancūzijos imperatorius Napoleonas III ir jo aštuoniasdešimt trys tūkstančiai karių bus paimti į nelaisvę, kad po dviejų mėnesių, t.y. spalio dvidešimt septintą dieną, besitraukianti Paryžiaus kryptimi kita prancūzų armija, vadovaujama maršalo Bazeno, šimtas septyniasdešimt tūkstančių karių, po mūšio prie Meco kapituliuos ir pateks vokiečiams į nelaisvę". Švelniai tariant, keistokas šio skyriaus stilius. O kodėl karių skaičiai rašomi žodžiais? Ar juos parašius skaičiais tai jau nebebūtų romanas?

O gal domina Pirmojo pasaulinio karo pradžia? Ne bėda, tuomet skaitykite XXI skyrių. Jame daug išsamios informacijos apie erchercogo Ferdinando nužudymo aplinkybes. Ir vėl paslaugiai daugybė skaičių pateikta, tik vėl kažkodėl žodžiais. Pvz.: "Jame iš viso dalyvavo trisdešimt trys valstybės ir jų kolonijos, kuriose gyveno vienas milijardas trys šimtai penkiasdešimt milijonų žmonių, arba dvidešimt penki procentai pasaulio gyventojų". Gausu faktinės informacijos apie šį karą ir XXII skyriuje. O jei domina kai kurios Antrojo pasaulinio karo detalės, atsiverskite XXVII skyrių. Na, pvz., tokia neabejotinai knygos apie Kuršių Neriją siužetui svarbi informacija: "Sausio trisdešimt pirmosios naktį sovietų kariuomenės apsupta, visiškai išsekinta ir baisiai nukraujavusi, prie Stalingrado kapituliavo 6-oji vokiečių armija, vadovaujama feldmaršalo fon Pauliaus, taip pat pasidavė 4-osios tankų armijos junginys ir vokiečių sąjungininkai - rumunų ir italų divizijos".

Keisti ir erotiniai intarpai su gan išsamiomis detalėmis. Skaitant tuos puslapius staiga pasijunti lyg atsivertęs eilinį pigų meilės romaną "damoms". Tiesa, kai kurie erotiniai intarpai skirti pagyvenusiems vyrams - kurie "nori įrodyti", kad "dar yra šio to" verti, kad "dar turi parako savo parakinėje".

Stilius - varge vargeli. Jau sakiau, kad knygai verkiant reikėjo redaktoriaus. Būtų išvengta daugybės pasikartojimų (parašo kokią nors frazę, ir jau kitame sakinyje vienas iš veikėjų ją praktiškai pažodžiui atkartoja), naivaus stiliaus, "medinių" ir netikroviškų dialogų. Erzina, kai minint veikėjus pastoviai kartojami junginiai: "globėjas Ansas", "našlė Ilzė", "mokytojas Šulcas". Daugybė nelogiškų veikėjų poelgių, posakių ir neadekvačių reakcijų.

Reziumė: gaila, labai gaila. Mintis nebloga, bet... Na kodėl joks gera linkintis žmogus autoriui nepasakė, kad reikėtų knygą paredaguoti? Niekaip nesuprantu, kaip tokią mėgėjiškai parašytą knygą sutiko išleisti "Tyto Alba". Jei autorius ją būtų savo lėšomis pats išleidęs, dar suprasčiau. Bet kad viena rimčiausių Lietuvos leidyklų sutiktų leisti tokią neredaguotą knygą - sunku suvokti. Nusivyliau "Tyto Alba".

Ar rekomenduočiau šią knygą kitiems? Manau, atsakymas aiškus. Na, nebent lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams - kaip pavyzdį, kaip negalima rašyti romanų, kas yra blogas stilius ir t.t.