Feminizmo pradžiamokslis mergaitėms



Danijos rašytoja Lene Kaaberbøl Lietuvos skaitytojams turbūt geriausiai pažįstama iš tetralogijos apie gėdytojos dukterį Diną (nepainioti su kita šiauriete - norvegės Herbjørg Wassmo...

Feminizmo pradžiamokslis mergaitėms



Danijos rašytoja Lene Kaaberbøl Lietuvos skaitytojams turbūt geriausiai pažįstama iš tetralogijos apie gėdytojos dukterį Diną (nepainioti su kita šiauriete - norvegės Herbjørg Wassmo Dina!), 2009 m. Lietuvoje taip pat išleista šios rašytojos knyga "Šešėlių vartai", pasakojanti apie mergaitę Aną, 2010 m. kartu su Agnete Friis sukurta gal kiek vyresnei auditorijai skirta "Berniukas lagamine". Bet šįkart - apie L. Kaaberbøl "Sidabrinį žirgą".

Pasak interneto šaltinių, būtent pasakojimai apie nenuoramą Katrioną, Teresos dukterį, labiausiai garsina autorę. Iš viso yra parašytos trys knygos, į lietuvių kalbą kol kas išversta tik pirmoji - "Sidabrinis žirgas", kurią galima laikyti tipine "kaaberbøliška" knyga: veiksmas vyksta išgalvotoje šalyje maždaug viduramžiais, pasakojimas ganėtinai realus, tačiau į jį talentingai įausta keletas fantastikos gijų, o pagrindinis personažas (dažniausiai - sunkiai tramdomo charakterio) maždaug dvylikametė mergaitė.

Taigi jau nuo pirmųjų knygos puslapių įtraukia savitas raudonplaukės Katrionos (arba Ketės) pasaulis. Ketė su mama Teresa, patėviu Kornelijumi, visu būriu broliukų bei sesučių ir keletu pagalbininkų gyvena Trijuose Slėniuose. Ketės mama Teresa valdo Vėdryno užeigą ir visą gausią šeimyną. Tačiau su sunkaus būdo Kete net ir Teresai nelengva susitvarkyti (vertinant pagal šiuolaikinius kriterijus, Ketę neabejotinai būtų galima priskirti "sunkių vaikų" kategorijai. O gal tai - tiesiog paauglystės pradžia?). O su patėviu Ketė išvis nesutaria. Kiekvienas jaučiasi teisus ir nei vienas nemano galįs prarasti nors krislą savo išdidumo, tam, kad nusileistų ir protingai išspręstų konfliktą. Ne, kur tau. Ketė ir Kornelijus - lyg du ožiukai, priešpriešais susitikę ant tiltelio. Tik dažniausiai tokiuose "ragų surėmino" turnyruose Ketė vis tik pralaimi - ūmaus būdo Kornelijus prikula mergaitę taip, kad mažai nepasirodo. Kodėl Teresa (kitaip tariant - Tesa) neužstoja skriaudžiamos dukters, o palaiko smurtautoją Kornelijų? Atsakymas paprastas - Kornelijus grasina išeiti, o viena su tuntu vaikų, kad ir kokia išdidi ir nepriklausoma, Tesa likti nenori.

Ketės gyvenimas iš esmės pasikeičia vieną dieną, kai į Vėdryno užeigą atvyksta paslaptinga raitelė ant sidabrinio žirgo (tiksliau - kumelės). Tai - bredinarė (arba Silverė) - taikos sergėtoja, sidabrinių pragaro žirgų raitelė. Ketė, mylinti žirgus ir mėgstanti jodinėti, užsidega noru keliauti į Bredos akademiją ir pati vieną dieną tapti tokia šaunia raitele kaip ir atvykėlė Dorisa. Tačiau Ketei, kaip vyriausiajai dukteriai, nuo seno numatytas kitoks likimas - sekti motinos pėdomis ir vieną dieną perimti iš jos Vėdryno užeigą. O tai reiškia, kad Ketė niekada negalės išvykti iš savo gimtinės.

Tačiau Ketės ir Kornelijaus abipusei neapykantai ir nesivaldymui pasiekus apogėjų, Tesa nebemato kitos išeities, kaip tik išsiųsti Ketę iš namų. Žinoma, Ketė tai laiko didžia neteisybe ir nepajėgia užgniaužti nuoskaudos. Juk problemų kelia ne ji, o Kornelijus! Tai ji yra auka, tad kodėl Tesa išsiunčia ją, o ne jį? Tačiau nieko nepadarysi - nuspręsta, kad Ketė keliaus mokytis dažytojos amato. O tai reiškia, kaip vėliau sužinos Ketė, ne tik tai, kad ji turi palikti gimtuosius namus, skirtis su mylimom sesutėm bei geruoju virėju Tedu, bet ir tai, kad tokiu sprendimu Tesa atėmė iš Ketės paveldėjimo teisę.

O ir įžengusi į erdvų dažytojos kiemą Ketė supranta, kad ne pyragai jos čia laukia. Tiesmuka ir už save kovojanti bei niekada nenusileidžianti Ketė netrunka įsigyti priešių. O tiesiamą pagalbos ir draugystės ranką išdidžiai ir paniekinamai atstumia. Todėl veikiai atsiduria viena prieš visas ir supranta, kad ilgiau tverti nebegali. Tad nusprendžia bėgti.

Grįždama namo taip vadinamoje poilsio vietoje Ketė sutinka dar vieną silverį - Simoną - ir dabar galutinai apsisprendžia norinti tapti bredinare. Tad kartu su Simonu leidžiasi į Bredą. Prasideda nelengvi, bet įdomūs riterystės mokslai akademijoje. Tačiau dar iš Trijų Slėnių Ketė atsivežė pažadą Kornelijui saugoti paslaptį, kuri diena iš dienos tampa vis svarbesnė ir vis labiau slegia Ketę.

Skaityti L. Kaaberbøl knygas visuomet įdomu - pasakojimas traukte įtraukia, prieš akis veriasi švelniai magiški pasauliai, tačiau visada lieka ir kita, įspūdingai realistiška, o kartais net ir vos ne primityviai buitiška pasakojimo dalis (kad ir "karas" tarp mergaičių pas dažytoją Briją). Rašytoja sukuria intrigą bei puikiai perteikia pagrindinės veikėjos - Ketės jauseną. Kaip sunku nepaminti savo principų, pripažinti klydus, išlikti savimi, iškęsti pažeminimus ir patyčias, įveikti baimę ir fizinę skausmą, susitaikyti su išdavyste, galiausiai - kaip mergaitei iš kaimo susiorientuoti klaidžiuose akademijos koriduoriuose (o ypač - jei jau labai "spiria" reikalas...)? O kur dar geltonas, dygus pasišiaušęs padaras augantis pilve kaskart, kai tik Ketė pajunta aplinkinių spaudimą?

Būtent tai, kad neskraidžiojama vien tik po aukštąsias materijas, o prisimenami ir tokie elementarūs dalykai, kaip fiziniai žmonių poreikiai, ir leidžia lengvai įsijausti į pasakojimą, kuriame fantastika atrodo tik kaip realybės prieskonis. Taip pat išskirtiniu šios knygos bruožu įvardyčiau ryškius veikėjų charakterius - Ketė, Tesa, Kornelijus, Tedas, Simonas, Lu, Erminė - skirtingi, bet daugiau mažiau vykusiai atskleisti personažai.

Ir, be abejo, negalima pamiršti savito Ketės pasaulio. Jis, kas be ko, artimas tam, kuriame gyvena gėdytojos duktė Dina, tačiau vis tik kitoks. Tai - išimtinai moterų pasaulis. Moterys čia taria pirmą ir paskutinį žodį. Moterys valdo nuosavybę ("Kur vyras gali turėti namą? Nebūk mulkis. Niekas dar taip nenuprotėjo, net ir tavo mylimi šiauriečiai" - sviedžia Tesa besiginčydama su Kornelijumi). Paveldėjimas eina moteriškąja linija ir todėl šeimos laiko didžia nelaime nesusilaukti dukters ("Jis save vadina maestra (...) Vyras! Tarsi vyras galėtų būti maestra!") - būtent dėl to ir prasideda kilmingųjų planų intrigos, į kurias atsitiktinai įsipainioja ir Ketė. Tačiau moteris negali palikti namų, negali keliauti, bei - sic! - negali ištekėti ("O kalbant apie vaikigalius, tai jie atsirado geru senovišku būdu, be tų šiaurietiškų vedybų nesąmonių. Niekada su tuo nesutikčiau."). Moterys pasižada vietos dvasiai, tad sudarydamos santuoką ir pasižadėdamos vyrui, išduotų jas, ir, tikėtina, užsitrauktų pyktį - o tada vargas namams, netekusiems vietos dvasių malonės. Taip, moterys Ketės pasaulyje išdidžios, savarankiškos, valdingos, nepriklausomos nuo vyrų (bent jau sąlyginai)... Gal ir nekeista, nes jau vikingų laikais tų šalių moterys turėjo teisę reikalauti skyrybų, o mūsų dienomis Skandinavija garsėja aktyviu feministiniu judėjimu.

"Sidabrinis žirgas" - pagauli, vaizdinga, įdomi knyga. Sklandus pasakojimas, švelnus ir neįkyrus fantastikos prieskonis (kaip pipirai tradiciniuose kalėdinuose skandinaviškuose meduoliuose), ryškūs personažų charakteriai ir paprastos, kone kasdieniškos kurioziškos situacijos, į kurias patenka Ketė, daro šią knygą išskirtinę, o už save ir teisybę nebijanti pakovoti Katriona, manau, ilgainiui užims pelnytą vietą tarp ryškiausių vaikų ir paauglių literatūros personažų.