Ilgai svarsčiau kiek žvaigždučių šiai knygai skirti... 4.5 būtų tinkamiausias vertinimas, bet labiau į tą gerąją pusę.
Nevertinu knygos pagal tai, ar ji atitinka mano vertybes ar ne. Vertinu pačią knygą, ir autoriaus...

Ilgai svarsčiau kiek žvaigždučių šiai knygai skirti... 4.5 būtų tinkamiausias vertinimas, bet labiau į tą gerąją pusę.
Nevertinu knygos pagal tai, ar ji atitinka mano vertybes ar ne. Vertinu pačią knygą, ir autoriaus sugebėjimą sudominti, papasakoti ir palikti kažką skaitytojo galvoje.

"Ir jie verkdavo ne dėl to, kad norėdavo gimti; jis žinojo, jog jie verkia todėl, kad gimė."

"Sidro namų taisyklės" - tai knyga, kupina liūdesio, kiekvienas herojus kenčia ir sunkiai randa laimės lašų savo būtyje....

"Ir jie verkdavo ne dėl to, kad norėdavo gimti; jis žinojo, jog jie verkia todėl, kad gimė."

"Sidro namų taisyklės" - tai knyga, kupina liūdesio, kiekvienas herojus kenčia ir sunkiai randa laimės lašų savo būtyje. Pirmiausia prisipažinsiu, jog ši knyga man tapo vasario mėnesio kančia. Beskaitant pirmąją pusę knygos dar buvo kažkiek įdomu, paskui darėsi vis neįdomiau ir nykiau, o skaitant paskutinius šimtą puslapių, paskaičius tris puslapius, numesdavau į šalį ir net indų plovimas atrodė įdomesnis užsiėmimas nei tai, kas vyko knygoje. Paliestos temos buvo tikrai įdomios ir vertos dėmesio: abortai, našlaičių gyvenimas, taisyklių prasmė ir jų įtaka mūsų gyvenimams, pasaulio pažinimas pro savas prizmes. Temos tikrai aktualios, ir tokios bus tikriausiai dar ilgai, tačiau pati istorija pasirodė labai ištempta, buvo visiškai neįdomių, net, rodos, nereikalingų dalykų. Nors autoriaus erudicija ir atsakomybė prieš skaitytoją, pateikti kuo tikresnius faktus, domėjimasis abortų darymu, obuolių auginimu ir sidro gamyba, išties žavi ir stebina.
Taigi, knyga apie našlaitį Homerą Velzą, kuris auga Sent Klaudo prieglaudoje, jos vadovas ir už viską atsakingas žmogus - daktaras Vilburis Larčas. Šis gydytojas ne tik, kad priima gimdomus našlaičius, bet ir neteisėtai daro abortus. Augant Homerui Velzui ant pečių užkraunama našta - mokytis "Dievo darbo" - daryti abortus ir priimti gimdymus. Daktaras Larčas į jį sudeda daugybę vilčių, tačiau jis pasipriešina ir išvyksta į Vandenyno Vaizdo sodus, kur auginami obuoliai ir iš jų spaudžiamas sidras. Jis pažįsta pasaulį iš naujo, kur taisyklės visai kitokios nei prieglaudoje. Jis įsimyli ir tai tampa ramybės pražūtimi daugeliui romano herojų. Gyvenimas, kaip visuomet, sukasi ratu ir, deja, Homerui Velzui tenka vis dėlto užsiimti "Dievo darbu".

Turbūt svarbiausia tema, kuri tampa šio pasakojimo stuburu - abortai. (Tiesa, pradėjus skaityti šią knygą, ne kartą nusipurčiau, ar net užsimerkiau, nes pernelyg išsamūs abortų aprašymai kėlė šiurpą.) Ši tema aktuali buvo ir praėjusiais laikais, tokia pat aktuali ir šiandien. Apie tai kalbėti tikrai reikia ir norėtųsi, jog šią knygą paskaitytų kuo daugiau žmonių, kad suprastų, jog kartais abortas yra išeitis. Ir, kad moteris turi turėti teisę pasirinkti. Vaikas, deja, negali pasirinkti, kokioje šeimoje gimti ar kokiomis aplinkybėmis. "Tie patys žmonės, kurie mums sako, kad privalome saugoti dar negimusių kūdikių gyvybę, - jie yra tie patys, kurie berods nebenori saugoti nieko kito, tik save, po to, kai atsitiktinai pradėtas kūdikis jau būna gimęs! Tie žmonės, kurie garsiai šneka, kad myli negimusio kūdikio sielą, - jie net nesistengia bent kiek paaukoti vargšams, padėti tiems, kurie niekam nereikalingi ar engiami! Kaip jie gali pateisinti tokį savo jaudinimąsi dėl vaisiaus ir tokį abejingumą nepageidaujamiems ir skriaudžiamiems vaikams? Jie pasmerkia kitus kančioms dėl atsitiktinio apvaisinimo; pasmerkia vargšus - tarsi vargšai būtų patys kalti, kad yra neturtingi." Ši knyga išties padeda pažvelgti giliau į našlaičio jauseną, jo bandymą gyventi, jo požiūrį į save ir aplinką ir, kartu, verčia susimąstyti apie buvimo gyvenime ir paties gyvenimo prasmę, apie tai, kiek gyvenimas naudingas tau ir kiek tu pats naudingas gyvenimui, ir, be abejo, aplinkai, kuri tave supa.
Daktaras Vilburis Larčas su Homeru Velzu elgiasi nesąžiningai - be jo sutikimo nori paversti savo paties kopija. " - Velniai griebtų, - dar sumurmėjo sau panosėje, - paauglio nepriversi subręsti pirma laiko - negali tikėtis, kad paauglys prisiims atsakomybę už viską kaip suaugęs žmogus, kad dirbs suknistą suaugusio žmogaus darbą!", " - Tai gal jau apsigalvojai, nebenori tapti gydytoju? - Iš tiesų niekada ir nenorėjau, - tarė Homeras. - Niekada nesakiau, kad noriu." Tai primena tėvų bandymą primesti jų pačių žlugusias viltis savo vaikams. Ir taip, daktaras Larčas Homerui yra lyg tėvas, nepamainomas autoritetas, nors ir per prievartą stumiantis Homerą ne ta linkme, kuria jis norėtų. Nes, velniai rautų, Homeras dar nepažįsta gyvenimo, yra per jaunas pasirinkimams, todėl našlaičiui Vilburio Larčo įtaka yra labai stipri ir sunkiai nuginčijama. Stebina, kad Homeras randa drąsos bandymams pasipriešinti primetamam gyvenimo planui. Nors jo maištas ir trunka ne taip jau ilgai.
Keista. Kai aprašomas prieglaudos gyvenimas - užliūliuoja ramybė ir jaukumas, kurį sukuria ten dirbančios seselės. Seselė Andžela, seselė Edna bei ponia Grogan. Jos kaip motinos ar gerosios senelės tiem visiems našlaičiams. Homeras Velzas, pripratęs prie tos prieglaudos idilės stebisi pasauliu, jį tyrinėja it mažas vaikas. "Čia, Sent Klaude, visuomenės nėra - nėra galimybės rinktis, lyginti, kas geriau ar blogiau, kuri bemaž visada būna bet kokioje visuomenėje. Čia viskas paprasčiau, nes tai, ką turi pasirinkti, arba akivaizdu, arba išvis nepriklauso nuo tavo valios. Tačiau kaip tik dėl to, kad čia beveik nėra pasirinkimo laisvės, našlaičiai taip veržiasi į visuomenę - bet kokią; kuo daugiau joje rezgama pinklių ir sklando paskalų, tuo geriau." "Sent Klaude to, kas augdavo, ir netgi kas gimdavo, niekam nereikėjo - gimimo vyksmas dažnai būdavo nutraukiamas. O dabar Homeras buvo užsiėmęs visa ko auginimu. Jam patiko gyventi Vandenyno Vaizdo soduose, nes čia viskas buvo panaudojama, viskas reikalinga."

Galėčiau apie šią knygą pasakoti dar daugybę dalykų, tačiau išskyriau tuos, kurie man pačiai kliuvo ir atrodė svarbiausi. Kaip jau ir minėjau, nors ir tematika man buvo įdomi, tačiau pati istorija nesudomino ir neįtraukė. Tai buvo pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, tačiau, gali būti, kad ir paskutinė. Tai buvo ne mano rašytojas, ne mano knyga.
Šiaip ar taip beveik mes visi tam tikra prasme esame šio gyvenimo našlaičiai, bandantys būti naudingi, prie kažko prisišlieti, ieškantys savo vietos po saule.

Sidro namų taisyklės - pirmoji mano skaityta Irvingo knyga. Susiskaitė taip lengvai ir greitai, nes įtraukė nuo pirmųjų puslapių. Skaičiau ją po to, kai pamačiau filmą, kuriuo, beje, visiskai nenusivyliau, kaip kad...

Sidro namų taisyklės - pirmoji mano skaityta Irvingo knyga. Susiskaitė taip lengvai ir greitai, nes įtraukė nuo pirmųjų puslapių. Skaičiau ją po to, kai pamačiau filmą, kuriuo, beje, visiskai nenusivyliau, kaip kad dažniausiai būna. Pasakojama istorija tikrai labai slogi ir tamsi, tačiau visada randi šviesos spindulėlį - per jumorą, per ironiją. Pagrindinis veikėjas - našlaitis, pats perėmęs savo globėjo darbus. Daug pamąstymų be moralizavimo, be pykčio.
Viena geriausių kada skaitytų knygų

Puiki knyga. Verčia pasvarstyti apie taisykles - pačių susikurtas ir primetamas, apie tai, kad ne viskas vien tik juoda ir balta, apie žmogaus likimą ir pastangas nuo jo pabėgti.
Ko gero tai nebus knyga, kurią norėsite vežtis...

Puiki knyga. Verčia pasvarstyti apie taisykles - pačių susikurtas ir primetamas, apie tai, kad ne viskas vien tik juoda ir balta, apie žmogaus likimą ir pastangas nuo jo pabėgti.
Ko gero tai nebus knyga, kurią norėsite vežtis prie jūros, todėl siūlau palaukti vėjuotų, obuoliais kvepiančių rudens vakarų :)

Sidro namų taisyklės, atspausdintos rašomąja mašinėle didžiosiomis raidėmis kabo ant sienos Vandenyno Vaizdo sodų sulčių spaudykloje. Bet jų beveik niekas neskaito, nes sezoniniai darbininkai negrai, skinantys obuolius ir...

Sidro namų taisyklės, atspausdintos rašomąja mašinėle didžiosiomis raidėmis kabo ant sienos Vandenyno Vaizdo sodų sulčių spaudykloje. Bet jų beveik niekas neskaito, nes sezoniniai darbininkai negrai, skinantys obuolius ir spaudžiantys sultis, yra beraščiai. Jie turi savas nerašytas taisykles. Tai antrojoje storos knygos pusėje, kurioje vaizduojamas jaunuolio našlaičio Homero Velzo gyvenimas ne prieglaudoje. Pirmojoje knygos pusėje aprašyta Homero vaikystė skurdžioje pamestinukų prieglaudoje, kuriai vadovauja daktaras Vilburis Larčas, atsidavęs savajam Dievo darbo pašaukimui auginti našlaičius, parinkti jiems tinkamus įtėvius, padėti ateinančioms į prieglaudą pagimdyti naujų našlaičių vargšėms moterims. Larčas nesilaiko taisyklių nedaryti uždraustų abortų, nes gailisi tiek moterų, tiek vargstančių pamestinukų. Nesilaiko net ir nerašytų savųjų taisyklių mokantis skaityti obuolių skynėjų brigadininkas negras Rouzas, prievartaujantis savo dukrą. Nesilaiko taisyklių daktaras Larčas ir ruošdamas sau pamainą. Žinodamas, kad į tą skylę - Sent Klaudo miestelio prieglaudą neatsiras gydytojo, ima ruošti gydytojo darbui mylimiausią našlaitį Homerą. Keturis kartus nesėkmingai mėgintą įvaikinti Homerą, moko praktiškai. Imlus paauglys gerai išmoksta anatomijos, akušerijos,ginekologijos, bet dėl atsisako vykti studijuoti medicinos. Tada Larčas savo rašomoje istorijoje tariamai "pasiunčia" studijuoti mirusį našlaitį, tas tariamai sėkmingai baigia studijas ir tariamai išsiunčiamas praktikuotis į Indiją. O jau nukaršęs Larčas tariamai numarina Homerą ir pasikviečia tą patį Homerą dirbti į prieglaudą, jau kaip Fazį Stouną, tariamai sėkmingai "gydantį" Indijos našlaičius.

Talentingo rašytojo įspūdingas kūrinys, stebinantis siužetu, veikėjų charakteriais, medicinos žiniomis.

Jei tu būtum našlaitis, ką pasirinktum: našlaitį ar abortą?

Sidro namų taisyklės - tos, kurių niekas neskaito, nors kasmet jos bus pakabinamos, perrašomos. Tai taisyklės, kurioms lemta būti laužomoms...

Knyga daugiau apie...

Jei tu būtum našlaitis, ką pasirinktum: našlaitį ar abortą?

Sidro namų taisyklės - tos, kurių niekas neskaito, nors kasmet jos bus pakabinamos, perrašomos. Tai taisyklės, kurioms lemta būti laužomoms...

Knyga daugiau apie išgyvenimo taisykles... Apie išgyvenimą būnant lašeliu moters kūne, išgyvenimą pasirenkant sprendimą neauginti, bet gimdyti lašelį, ar jį ignoruoti ir atsisakyti; apie gyvenimą, kai esi nei našlaitis, nei aborto auka.

Apie gyvenimą, kai atlieki uždraustą Dievo darbą; apie sunkias mintis, kai tavo darbas net ir patenkindamas kitų poreikius, pageidavimus, vis vien bus savotiškos nelaimės kitam suteikimas: pasekmė arba sužalota moters dvasinė būsena ir tam tikra žmogžudystė, arba nuo pat gimimo kito pasmerkimas būti našlaičiu.... O darbas atliekamas tik su geriausiais ketinimais, ir - kuo profesionaliau...

Apie išgyvenimą būnant našlaičiu, nors ir turi bent jau mamą, apie gyvenimą, kai našlaitis esi tėvų mintyse. Apie troškimą gyventi, troškimą suteikti visavertį gyvenimą kitiems, apie seksą, kuris nieko neturi bendro su meile, apie jo pasekmes, apie tėvišką meilę nebūnant tėvu, apie meilę kurią galiausiai sunku nuslėpti, bet taip pat sunku ir pripažinti. Apie troškimą išvykti iš ten, kur yra tavo namai, apie svajones ir jų išsipildymą, ir apie tai, jog galiausiai neįmanoma toli pabėgti nuo savo šaknų, nuo tų, kurie tave užaugino... Apie išgąstį, kai pasijunti esąs mylimas motiniška meile ne motinos....

Apie nuolatinį savęs stabdymą - veiksmuose, noruose; apie nuolatinį "palauk ir pažiūrėk, kas bus"... Apie begalinį tikėjimą ir laukimą: kažko, tikėtina - kažko geresnio.... Tačiau tuo pat metu apie vienintelį troškimą - kad gyvenimas tekėtų įprastine vaga....

"Niekas negali žmonių apsaugoti. Juos galima tik mylėti." (p.723)

Antras skaitytas Irvingo romanas Sidro namų taisyklės vėlgi nepadėjo susidaryti vienareikšmiškos nuomonės apie Irvingą ir jo knygas. Šis romanas stiprus, gvildena rimtas temas, bet negalėčiau pasakyti, kad labai mane...

Antras skaitytas Irvingo romanas Sidro namų taisyklės vėlgi nepadėjo susidaryti vienareikšmiškos nuomonės apie Irvingą ir jo knygas. Šis romanas stiprus, gvildena rimtas temas, bet negalėčiau pasakyti, kad labai mane sužavėjo.

Sakyčiau šita knyga buvo niūri. Bet Norvegų giria šiam žodžiui suteikė visai naujų prasmių, tai šiuo atveju jis daros per stiprus ir turbūt derėtų sakyti, kad jis buvo nelabai džiaugsmingas. Kaip, drįstu spėti, visuose Irvingo romanuose, sukišta tiek daug neigiamų dalykų, kad net sunku ir atsirinkti, kas iš visos tos raizgalynės blogiau. Iškrypavimas, smurtas, prostitucija, svetimavimas, tai, kad kūdikius priima gydytojas narkomanas?

Ar tai, kad visoje knygoje tik ir kalbama apie abortus ir pamestus vaikus? Tai aiškiai yra visos knygos pamatas, ir šios temos gana aktualios, įdomios ir tikrai verčia susimąstyti. Juolab kad rašytojas aiškiai nediegia jokios nuomonės, o leidžia skaitytojui, remiantis nupasakotomis istorijomis, susidaryti savo požiūrį, nors kryptis, bent jau man, buvo gana aiški. Tiesą sakant, beskaitydama aš pati pavargau galvoti apie tuos abortus, ir galiausiai, kaip ir Homeras nesusidariau vienareikšmiškos nuomonės. Bendrai, aš abortus laikau neabejotinai neigiamu dalyku, kuriam išlygas galima daryti labai išimtinais atvejais, o ne tuomet, kai moteris tiesiog nusprendžia, kad ji nenori to vaiko turėti.

Kad ir Kendė. Aiškiai išlepintos, nelabai protaujančios moters, kuri pati aiškiai negali priimti tokių sprendimų pavyzdys. Turbūt labiausiai mane erzinęs personažas. Tas jos : "Ai, aš nenoriu to vaiko, nors galiu laisvai jį užauginti." Arba "Palaukim, pamatysim, kas bus" tai jau rimtai varė iš proto. Apskritai, turbūt tik seselė Andžela manęs toje knygoje neerzino, o visi kiti personažai buvo savotiškos žmonijos parodijos, kaip kokiame Austen romane, tik kad labiau groteskiškos. Paprastai, kai surandu tokius veikėjus, kurie visi iki vieno knygoje man nepatinka, imu galvot plačiau, vertinti objektyviau, galvoti, o gal realiai būtent taip ir būna? Gal todėl jie man nepatinka? Esu priėjusi tokios išvados, bet šį kart, kad ir kaip žiūrėčiau, man tie charakteriai buvo perspausti ir tiek.

Galbūt iš bukų Kendės sprendimų sekė ir tai, kad siužetas man taip pat nelabai patiko. Kažkaip per daug meksikietiškos ir perl harboriškos dramos. Iš visos širdies vienu metu pritariau Melonijai. Kad ir dėl kokių priežasčių jie ten rengė tą spektaklį, trukusį penkiolika metų, jis nebuvo nei labai vykęs, nei labai teisuoliškas, nei logiškai pagrįstas. Apgavystė ir tiek, tik jau taip stilingai įvilkta į vienuolišką rūbą, kad nors griūk. Ir kam nuo to buvo lengviau? Tik jiems patiems.

O ir pats romanas pasirodė kiek per daug visko prikištas. Ištemptas. Buvo scenų, kad ir su Debe, kurios man rodėsi visiškai nereikalingos, buvo tokių, už kurių buvo galima kaip ir labiau užsikabinti, kaip tos skylutės prezervatyvuose. Pačios neigiamybės, kaip jau minėjau irgi buvo nepagailėta. Galima buvo juk apsieiti ir su ta gana natūralia abortų ir našlaičių problema. O Larčo ilgas ir nuoseklus visko klastojimas tai jau išvis kraupus ir juodai amoralus. Nežinau kodėl, bet, rodos, būtent tai man ir pasirodė neigiamiausias ten papasakotas dalykas. Nemanau, kad kas nors bet kokiomis aplinkybėmis turi tiesę viską spręsti vienas pats, o būtent tai jis ir darė. Visapusiškai. Labai jau ekscentriškas būdas iliustruoti tą taisyklių, jų laikymosi ir nesilaikymo temą. Na bet taisyklių tema buvo gražiai atskleista, jų motyvo buvo daug, bet šį kartą jis man tiko ir patiko.

Kas dar man patiko, tai komiškoji knygos pusė. Nesu tikra dėl jos tinkamumo, bet buvo vietų kur juokiausi iki ašarų, o literatūra būtent tokį poveikį man daro retai. O ir tos kartojamos komiškos smulkmenos, kaip seselės Etnos nesugebėjimas išrinkti žmoniškų vardų, ar nelogiškos geležinkelio stoties viršininkų baimės gražiai įsiliejo į tą komiškąją pusę. Prie tų graudžiai juokingų scenų galėčiau priskirti ir tą, kurioje aiškiai minimas Lietuvos vardas. Nelabai smagu, sutikus savo tėvynės vardą matyti, kad jis maišomas su žemėmis. Būtų dar nieko, jeigu tas epizodas būtų žmoniškas, o ne aiškiai primintų nevykusią situacijų komediją ar tamsiausius viduramžių metus. Na bet ką jau darysi. Negi Irvingas savo knygoj ką gražaus papasakos, o dar apie Lietuvą.

Perskaičiau du Irvingo romanus ir jaučiuosi užtikusi Irvingo arkliuką - jis aiškiai pasiryžęs kalbėti apie visas visuomenės negeroves ir kalbėti garsiai. Nors jo priemonės manęs perdėm ir nežavi, bet tikrai šį rašytoją gerbiu už tai, ką jis parodo. O šiuolaikinio pasaulio visuomenės ydas jis vaizduoja labai aiškiai ir dėl to, negalima nesutikti, skaitytojui daro nemažą įtaką. Tai, kad jis vaikystei skiria labai daug dėmesio, taip pat man kelia didžiulį susižavėjimą. Vaikystės laikotarpis yra nepaprastai svarbus kiekvienam žmogui ir labai svarbu tai pabrėžti.

Irvingo temos svarbios, apie jas reikia kalbėti, bet aš susidariau įspūdį, kad Irvingui reikia labiau tikėti skaitytoju, tikėti, kad ir subtiliau parašytame tekste skaitytojas sugebės įskaityti jo idėjas, keliamas problemas ir jas analizuoti. O Sidro namų taisyklės - neabejotinai savito rašytojo savotiškas romanas.

Biblioteka arti, todėl turiu galimybę visada išsirinkti gerą skaitalą. Šį kartą iššūkį priėmiau John Irving'o "Sidro namų taisyklės". Išgyrė ne vienas skaitytojas. Tai tas atvejis, kada nereikia apie knygą spręsti iš...

Biblioteka arti, todėl turiu galimybę visada išsirinkti gerą skaitalą. Šį kartą iššūkį priėmiau John Irving'o "Sidro namų taisyklės". Išgyrė ne vienas skaitytojas. Tai tas atvejis, kada nereikia apie knygą spręsti iš jos viršelio. Jis nesužavėjo, tačiau perskaičius daugiau nei pusę aš sužinojau kas ant jos pavaizduota..

Romanas skaitėsi neypatingai greitai, nes knygoje nagrinėjamos temos, kurios privertė dvejoti, manyje vyko vidiniai konfliktai, diskusijos, vertinimai, apgalvojimai. Bet "gėriau" puslapį po puslapio ir vaizduotė neturėjo kada nuobodžiauti. Kuo toliau skaičiau, tuo labiau nesinorėjo, kad knyga baigtųsi. Tačiau persiskaitė. Tada ėmiau ieškoti filmo. Žiūrėjau ir filmas eilinį kartą nuvylė. Per kelias valandėles parodyti tai, kas knygoje išplėtota nepavyko. Atrodė tarsi iškarpyta, nutylėta ir pakeista. Greitai ir tik paviršiumi prabėgti įvykiai. Todėl siūlau mačiusiems filmą paskaityti knygą ir neprarasti malonumo.

Nenoriu nupasakoti siužeto. Tačiau verta paminėti, kad knygoje prisiglaudžiama prie medicinos ir sodininkystės, nes veiksmas vyksta Sent Klaudo prieglaudoje ir Vandenyno Vaizdo soduose. Gydytojas Vilburis Larčas prieglaudoje priima našlaičius ir dirba Dievo darbą. Abortai yra draudžiami, bet Larčas žino, kas nutinka nepageidaujamų kūdikių atsikratyti mėginančioms moterims, kai joms nepadeda gydytojai ir kokie būna prieglaudose paliktų našlaičių gyvenimai. Vandenyno Vaizdo soduose auginami obuoliai ir spaudžiamas sidras. Šias dvi nesulyginamas erdves vienija Homeras Velzas - našlaitis.

Abortai, vaikų gimimas, šeimos santykiai, seksualumas, melas, diskriminacija. Ir daug kitų temų. Drąsiai ir jausmingai. Taigi tai viena iš sodriausių knygų savo gebėjimu gvildenti opias mūsų visuomenės problemas.

Norisi bėgti ir tiesiog išsirėkti. Taip ir padariau..