Silmarilijoną, greičiausiai, skaito tik Tolkino fanai, o ne paprasti fantastikos smalsuoliai, tai priešistorė, visko pradžia, epiška Pirmojo Amžiaus istorija. Vien jau faktas, kad Tolkinas visą savo gyvenimą kūrė šią sakmę...

Silmarilijoną, greičiausiai, skaito tik Tolkino fanai, o ne paprasti fantastikos smalsuoliai, tai priešistorė, visko pradžia, epiška Pirmojo Amžiaus istorija. Vien jau faktas, kad Tolkinas visą savo gyvenimą kūrė šią sakmę ir nesugebėjo užbaigti iki mirties, priverčia susimąstyti apie šio epo detalumo, išsamumą, sudėtingumą ir... genealumą.

Tai sakmė apie Pasaulio sukūrimą, Pirmagymių Iliuvatarų vaikų elfų maištą prieš Valarus, jų pastangas susikurti geresnį gyvenimą Ardoje, pragaištingą karą prieš Tamsos Valdovą Morgotą bandant atgauti šventuosius akmenis Silmarilus ir nuolatines negandas, sukeltas Feanoro prakeiksmo.

Silmarilijoną skaitau jau antrąjį kartą, tačiau šįkart jau žinodama siužetą neėmiau tiek į širdį dėl desperatiškos knygos baigties, Beleriando žlugimo, grožio ir išminties sunaikinimo. Viskas atrodė prasminga, nes labiau įsigilinau į prakeiksmą, užgulusį elfus, ir svarbų tamsos valdovo Morgoto vaidmenį kovoje tarp gėrio ir blogio. Vis išlendančios mažos detalės, susiejančios su Žiedų Valdovo trilogija, sukelia nepaprastą satisfakciją. Galadrielės, Kirdano, Earendilo, Elrondo, Barahiro, Bereno ir Lučienos ir kitų veikėjų, paminėtų Žiedų valdove, priešistorės padaro šią knygą neišplėšiamu iš rankų skaitalu.