SABALIAUSKAITĖ, Kristina. Silva Rerum (l d.) . [Romanas]. - Vilnius: Baltos lankos, 2009. - 286 p.

Ką galima papasakoti apie vieną populiariausių pastarųjų metų knygą, apie kurią kalbos vis dar netyla? - Galima pasidžiaugti,...

SABALIAUSKAITĖ, Kristina. Silva Rerum (l d.) . [Romanas]. - Vilnius: Baltos lankos, 2009. - 286 p.

Ką galima papasakoti apie vieną populiariausių pastarųjų metų knygą, apie kurią kalbos vis dar netyla? - Galima pasidžiaugti, kad ji pagaliau pateko į mano rankas: užlenktais puslapiais, nučiupinėtu viršeliu. Verta buvo jos laukti tris mėnesius bibliotekos eilėse.

Silva Rerum - lotyniškai "daiktų miškas" - taip vadinta 16 - 18 a. populiari, iš kartos į kartą perduodama savaraštė Lietuvos bajorų "šeimos knyga".
K. Sabaliauskaitė subtiliai ir meistriškai perteikia knygą knygoje - šiame kūrinyje figūruoja ne tik silva rerum knygos įvaizdis, kaip visos istorijos pagrindinė ašis/intriga, bet ir kiti ne mažiau svarbūs įvykiai, kurie nesugulę į bajorų "šeimos knygą", praskleidžia Jono Motiejaus šeimos istorijos užsklandą, kuri pirmojoje dalyje praskleidžiama tik tiek, kad atidus skaitytojas, nepraleisdamas pro akis nė vienos detalės, užčiuptų siūlo galą, kuris atrandamas...tik knygos pabaigoje.
Knyga intelektuali ir vizuali, malonumas ne tik protui, o ir akims; gausu joje istorinių detalių, retesnių žodžių/įvaizdžių, kurie pastabomis nugula į puslapio apačią, praturtindami skaitytoją istorinėmis žiniomis. Džiugina ir tai, kad knygoje atgyja ir senasis Vilnius - toks gyvas, toks gražus, jog norisi knygą pasiimti vietoj žemėlapio ir paieškoti kur koks skersgatvis persipynė su istorijos personažais; atgyja knygoje ir senosios Vilniaus legendos.

Personažai "Silva Rerum" - skirtingi, kiekvienas turintis ryškų charakterį ir savą istoriją, kurią ir papasakoja, nors jų pėdsakai ir išsimėtę po knygos puslapius.
Ypatingai sužavėjo mane Jonas Kirdėjus - išsilavinęs, intelektualus ir pasalūniškas, beprotiškai gražus ir gaivalingas, dažniau nelaimingas, nei laimingas ir kariaujantis su savais demonais.
(Demonai, prietarai - taipogi dar vienas įdomus ir dėmesį atkreipiantis aspektas.)

Kad ir kokius susižavėjimo šūksnius skanduočiau šiai knygai, ją buvo gana nelengva skaityti - ištęstos pastraipos, smulkūs aprašymai, duodantys peno vaizduotei. Taip galima ir paklysti, tad rekomenduočiau knygą skaityti vienu ar dviem prisėdimais, nes atitolti jinai tikrai neleis, o ir iš rankų nekris tol, kol nebus užverstas paskutinis puslapis.

Išvada - daugiasluoksnis, intelektualus ir vientisas romanas, pagardintas subtiliu humoro ir ironijos prieskoniu.