Pirmąją "Silva Rerum" dalį skaičiau prieš kone beveik lygiai trejus metus. Ir nesistebiu, kad nepamenu turinio.
Visgi tai netrukdė skaityti šią dalį ir ja mėgautis.
Tobulai išbaigti sakiniai, kurie kad ir kokie ilgi būtų,...

Pirmąją "Silva Rerum" dalį skaičiau prieš kone beveik lygiai trejus metus. Ir nesistebiu, kad nepamenu turinio.
Visgi tai netrukdė skaityti šią dalį ir ja mėgautis.
Tobulai išbaigti sakiniai, kurie kad ir kokie ilgi būtų, tik dar vaizdžiau atspindi tą laikmetį; pilnai atskleisti personažų charakteriai, kurie išsiskleidžia tarsi gėlės žiedas; intriguojantis siužetas, kuris susipina kaip siūlų kamuoliukas ir tik jį vyniojant pasimato, kaip net menkiausia smulkmena gali paveikti kitų žmonių gyvenimus iš esmės ir negrįžtamai.
Nors nėra dialogų, o pastraipos ilgos - tekstas skaitosi pagirtinai lengvai.
Rekomenduoju visems, kas nori kokybiško teksto ir turiningo laiko praleidimo.

Puiki knyga, dėl kurios tikrai džiaugiuosi. Kas įdomiausia - ji, su visu savo niūrumu, mirtimi ir liūdesiu, pasirodė gerokai įdomesnė už pirmąją (nors ja be galo žavėjausi). Aš visada džiaugiuosi sužinojusi apie...

Puiki knyga, dėl kurios tikrai džiaugiuosi. Kas įdomiausia - ji, su visu savo niūrumu, mirtimi ir liūdesiu, pasirodė gerokai įdomesnė už pirmąją (nors ja be galo žavėjausi). Aš visada džiaugiuosi sužinojusi apie istoriją, ko nemoko per istorijos pamokas, tad šią knygą sugraužiau labai greitai ir iškart norėjau DAR.

Taip pat labai smagus giminės gyvavimo tęstinumas, kai supranti, kaip gali pasisukti vienokie ar kitokie gyvenimai; kaip jaunystės aspektai apsiverčia senatvėje... Tarsi verčia pačią pagalvoti, kad verta džiaugtis kiekviena diena, nes dažniausiai vėliau vis tiek nebus geriau, tad reikia išnaudoti dabartį iki galo ;)

Toks niūriai žiaurus primininimas džiaugtis :D

Patiko. Reikia skaityti susikaupus, nes kartais sakinys tęsiasi net ir ne per vieną puslapį. Bet turbūt tai vienas iš K. Sabaliauskaitės rašymo bruožų, kuris žavi. Patiko pasinerti į XVIII amžiaus pradžios įvykius...

Patiko. Reikia skaityti susikaupus, nes kartais sakinys tęsiasi net ir ne per vieną puslapį. Bet turbūt tai vienas iš K. Sabaliauskaitės rašymo bruožų, kuris žavi. Patiko pasinerti į XVIII amžiaus pradžios įvykius Vilniuje. Maro, karo, bado baisumai.

Atsiduodu vilkams.... man nepatiko. Pati istorija sudomino, bet rašymo stilius ne. Skaitėsi lėtai. Kartais paimdavau knygą ir atidėdavau. Gal tik pabaigoje kiek veiksmas įsibėgėjo, o šiaip man buvo kiek nuobodu. Turbūt...

Atsiduodu vilkams.... man nepatiko. Pati istorija sudomino, bet rašymo stilius ne. Skaitėsi lėtai. Kartais paimdavau knygą ir atidėdavau. Gal tik pabaigoje kiek veiksmas įsibėgėjo, o šiaip man buvo kiek nuobodu. Turbūt skaitysiu toliau, bet nežinau, ar iškart imsiuos kitos dalies.

Kristina Sabaliauskaitė tikrai yra viena iš geriausių lietuvių rašytojų. Man labai patiko ši knyga, ypač subtiliai atskleistas ankstesnės kartos atstovų likimas. Be to, mane sužavėjo puikiai perteiktos baroko idėjos:...

Kristina Sabaliauskaitė tikrai yra viena iš geriausių lietuvių rašytojų. Man labai patiko ši knyga, ypač subtiliai atskleistas ankstesnės kartos atstovų likimas. Be to, mane sužavėjo puikiai perteiktos baroko idėjos: gyvenimas vaizduojamas kaip teatras, kuriame žmogus yra tik laikinas aktorius, visiškai priklausomas nuo režisieriaus - Dievo.

Sunku kažką naujo ar įdomaus parašyti apie knygą, kuri tiek daug buvo aptarinėjama skaitytojų (ir ne tik) pasaulyje.
Tai knyga, kurią galima perskaityti labai greitai, tačiau ji nėra paprasto ar super lengvo turinio. Turtingi...

Sunku kažką naujo ar įdomaus parašyti apie knygą, kuri tiek daug buvo aptarinėjama skaitytojų (ir ne tik) pasaulyje.
Tai knyga, kurią galima perskaityti labai greitai, tačiau ji nėra paprasto ar super lengvo turinio. Turtingi ir ryškūs aprašymai, situacijos bei charakteriai suteikia knygai kažkokios magijos, jog vaizdiniai dar ilgai gyvena atmintyje.
Negalėčiau išskirti itin didelių skirtumų tarp pirmos ir antros dalies. Manau, jog daug kam pirmoji tiesiog paliko gilų įspūdį, nes ji buvo kulminacijos taškas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Antroji knyga tiek emocijų jau nebesukėle ir tai yra visiškai natūralu.
Aš ją skaičiau su tokiu pat malonumu, kaip ir pirmąją dalį. III-ioji dalis jau guli ant staliuko prie lovos :)

Dažniausiai sakoma, kad pratęsimai nesugeba atkartoti pirmosios sėkmės. Manau, kad ši knyga, turbūt, yra išimtis. Ji man labiau patiko. Patiko tai, kaip aprašomi Lietuvos istorijos įvykiai: karas, maras, badas, įvairių...

Dažniausiai sakoma, kad pratęsimai nesugeba atkartoti pirmosios sėkmės. Manau, kad ši knyga, turbūt, yra išimtis. Ji man labiau patiko. Patiko tai, kaip aprašomi Lietuvos istorijos įvykiai: karas, maras, badas, įvairių tautybių atstovai. Ir skaitosi ši knyga sunkokai, kaip ir pirmoji. Bet taip galima tik labiau pajusti pačią knygos istoriją.

Perskaičius pirmą dalį norėjosi iškart imti ir antrąją, kuri taip pat nenuvylė. Viskas kaip ir pasikeičia, bet pagrindas lieka tas pats - šeima, jos vertybės, giminės tęsinys. Vieni geriausių kūrinių lietuvių...

Perskaičius pirmą dalį norėjosi iškart imti ir antrąją, kuri taip pat nenuvylė. Viskas kaip ir pasikeičia, bet pagrindas lieka tas pats - šeima, jos vertybės, giminės tęsinys. Vieni geriausių kūrinių lietuvių literatūroje.

Man, iš tikrųjų, skirtingai ne daugumai, kažkodėl lygiai taip pat patiko ir antroji dalis. Gal antrojoj daly labiau išryškinamas istorinis kontekstas - maras ir karas, kas dažnai išryškėdavo pačioj knygoj kaip vienas...

Man, iš tikrųjų, skirtingai ne daugumai, kažkodėl lygiai taip pat patiko ir antroji dalis. Gal antrojoj daly labiau išryškinamas istorinis kontekstas - maras ir karas, kas dažnai išryškėdavo pačioj knygoj kaip vienas pagrindinių dalykų, ko nelabai buvo pirmoj, kurios kontekstas buvo tiesiog barokas.
Be to, kaip ir pirmoj knygoj, čia pilna sąsajų, viskas tarpusavy, siejasi, nors iš pažiūros ir neturėtų. Taip pat ką pastebėjau, kad šitoj knygoj netgi mažiau tų sudėtingos struktūros sakinių.
Tikrai nelikau nusivylus antrąja dalimi, rašytoja sugeba sudominti ir įtraukti net po nemažos apimties pirmosios dalies parašymo ir vis dar neišsikvepia.

Pirmoji "Silva Rerum" dalis man paliko išties didesnį, giliau įsirėžusį įspūdį. Pirmoji, rodos, tryško gaivalingumu, įvairiais likimo vingiais, šelmiškumu ir jaunyste, o štai antroji - duoklė senatvei, sentimentams ir...

Pirmoji "Silva Rerum" dalis man paliko išties didesnį, giliau įsirėžusį įspūdį. Pirmoji, rodos, tryško gaivalingumu, įvairiais likimo vingiais, šelmiškumu ir jaunyste, o štai antroji - duoklė senatvei, sentimentams ir mirčiai. Maras, badas, skurdas, švedai, rusai, išdavystės, praeities apraudojimai. Tarp viso šito šiek tiek pasigedau daugiau gyvasties. Žinoma, karo, maro ar bado laikotarpiu, šito tikėtis yra absurdiška, bet vis dėlto? Be abejonės, autorė išlieka tokia pat talentinga ir analogų neturinti mūsų literatūroje. Iš pradžių, sunku buvo įsijausti į istoriją, sakiniai atrodė pernelyg ilgi, ištempti, tačiau, paskui, įsiskaičius, tokie sakiniai atrodo netgi daug mielesni už įprastus, dažniausiai, trumpokus sakinius. Dabar nenustygstu vietoje, kaip noriu perskaityti trečiąją šios istorijos dalį.

Pirmąją Silvą skaičiau jai tik išėjus - 2008 m. Na o kitoms dviems dalims prisiruošiau tik dabar.

Nežinau, ar branda, ar platesnis požiūris ir gilesnės žinios tai lėmė, tačiau antroji knygos dalis patiko kur kas labiau...

Pirmąją Silvą skaičiau jai tik išėjus - 2008 m. Na o kitoms dviems dalims prisiruošiau tik dabar.

Nežinau, ar branda, ar platesnis požiūris ir gilesnės žinios tai lėmė, tačiau antroji knygos dalis patiko kur kas labiau nei pirmoji. Užbėgdama įvykiams už akių, pasakysiu, kad ir trečioji knyga neaplenkė šios.

Patiko, kad autorė daug dėmesio skyrė moteriškajai istorijos linijai, ir moterų akimis daug ką pasakojo. Kaip visuomet, netrūko aistrų - o kas galėjo pagalvoti, kad XVIII a. pr., šalyje siaučiant marui, meilė ir kūniški malonumai bus žmonėms taip pat natūralu ir būtina...

Puikus romanas ne tik priverčia pagalvoti apie tai, kad meilė meile, bet šeima ir jos garbė yra aukščiau visko, bet ir suteikia istorinių žinių. Malonus skaitinys, kurį sukrimtau per savaitgalį. Ir tą patčią naktį jau kibau į 3 dalį. P.S., galvoju, kad gal imsiu ir iš naujo paskaitysiu pirmąją - visgi 6 metai prabėgo...

Kai pradėjau skaityt šią knygą, maniau, kad ji bus praktiškai nesusieta su pirmąja knyga (kadangi iš pradžių neperskaičiau knygos anotacijos), tik po kelių perskaitytų puslapių ėmiau gaudyt saitus, kurie siejo pirmos...

Kai pradėjau skaityt šią knygą, maniau, kad ji bus praktiškai nesusieta su pirmąja knyga (kadangi iš pradžių neperskaičiau knygos anotacijos), tik po kelių perskaitytų puslapių ėmiau gaudyt saitus, kurie siejo pirmos knygos personažus su buvusiais. Ir nors pradžia rodės painoka, bet įtraukė net labai ir po truputį ėmė darytis vis aiškiau ir buvę neaiškumai paaiškėjo. Labai patiko, kad beskaitant buvo galima pamatyti ne tik tos kartos gyvenimą, badą, marą, šeimos santykių ypatumus, bet ir sužinoti, kaip klostėsi gyvenimas tarp pirmos knygos pabaigos ir dabartinio gyvenimo. Dabar labai knieti paimti ir trečiąją knygą, pasižiūrėti kaip toliau viskas klostosi.

Tiek pirmą knygą beskaitant, tiek antrąją vis sukosi mintis, kad kaip gerai, jog neteko gyventi tais laikais. Ta karo baimė (o ir karo metu prarasti vaikai), badas, nepriteklius dėl nederlingų metų, atšiaurių žiemų (kąsnių skaičiavimas ir tuo pačiu noras parodyti, kurio luomo atstovė yra ta moteris, apskritai noras būti moterimi). O kur dar maras, mirties alsavimas praktiškai kasdien į nugarą.

Perskaičius antrąją dalį dar gerą savaitę vis prisimidavau tam tikrus epizodus iš knygos, klausiau savęs kodėl buvo taip ir ne kitaip, svarsčiau kas būtų, jeigu būtų.. Tikrai labai stipri knyga. Man ji buvo viena tų,...

Perskaičius antrąją dalį dar gerą savaitę vis prisimidavau tam tikrus epizodus iš knygos, klausiau savęs kodėl buvo taip ir ne kitaip, svarsčiau kas būtų, jeigu būtų.. Tikrai labai stipri knyga. Man ji buvo viena tų, kurios neleidžia naktimis užmigti. Perskaičius knygą užplūdo jausmų lavina - ir gaila, ir skaudu, ir neramu, ir liūdna.. Vis dėlto verčia susimąstyti, koks neteisingas gali būti gyvenimas. Labiausiai iš knygos įsiminė Uršulės ir Kazimiero gyvenimo detalės. Po pirmosios dalies tikėjausi vienokio jų gyvenimo, tačiau autorė sudėliojo juos taip, kaip net nebūtum pagalvojęs, kad gali nutikti.

Knygoje pasakojama apie Kazimiero sūnų, jo žmoną Oną Kotryną, šmėžuoja ir dukra Teofilė. Atskleidžiama daug intriguojančių detalių apie patį Kazimierą, Uršulę, Joną Kirdėjų, grįžta ir buvęs kaimynų berniukas Jonas, dabar jau vadinamas Jonu Kareiviu. Ir visų jų likimai vėl susipina į vieną.

Silva rerum II tikrai netrūksta intrigų, išgyvenimų bei šalies istorijos, lieka nepamirštamas ir maras ir karas, kurie paralyžuoja viską. Drąsiai galiu teigti, kad Silva rerum knygos - geriausios knygos kokias esu skaičiusi.

Su malonumu perskaičiau knygą. Išgyvenau marą, badą, karą kartu su knygos herojais. Taip, nelabai romantiška to 18-to amžiaus pradžia pasirodė. Pirma knygos pusė nemaloni buvo, lavonų pilnos gatvės, plėšimai, žudymai....

Su malonumu perskaičiau knygą. Išgyvenau marą, badą, karą kartu su knygos herojais. Taip, nelabai romantiška to 18-to amžiaus pradžia pasirodė. Pirma knygos pusė nemaloni buvo, lavonų pilnos gatvės, plėšimai, žudymai. Kita pusė man įdomesnė buvo, pasakojanti apie Uršulės išgyvenimus.

Laukia trečia dalis, neįtraukta į iššūkį, bet dar truputį palauks kol susigulės anos įspūdžiai.

Štai užverčiau ir paskutinį Kristinos Sabaliauskaitės "Silva rerum II" puslapį.

Ši knyga irgi patiko; ne tiek, kiek "Silva rerum", bet patiko. Vėl sklandžiai pinama pasakojimo gija, vėl vaizdingai aprašoma praeitis, bet...

Štai užverčiau ir paskutinį Kristinos Sabaliauskaitės "Silva rerum II" puslapį.

Ši knyga irgi patiko; ne tiek, kiek "Silva rerum", bet patiko. Vėl sklandžiai pinama pasakojimo gija, vėl vaizdingai aprašoma praeitis, bet pagaliau supratau, ko man trūko abiejose knygose. Veikėjų, tiesa, nėra tiek daug, kad pusę jų pamirštum, ir jų gyvenimo istorijos tikrai įtraukia, bet ta pasakojimo maniera, kai viskas beriama ilgiausiais sakiniais tarsi pagavus kažkokią mintį ir bebijant ją pamesti, man neleido prie tų veikėjų "prisirišti". Kažkaip skaitai skaitai, verti verti puslapius, ir įdomu, ir nemažai apie praeitį sužinai, bet tos veikėjų istorijos papasakotos tarsi tik tarp kitko: šovė mintis į galvą, giliai įkvėpiau ir varau. Pritrūko kvapo, įkvėpiau iš naujo ir vėl varau ilgiausią sakinį... apie ką nors kitką. Dar bene pusę knygos erzino tai, kad pasakojimas pradedamas ne nuo ten, kur jis nutrūko pirmojoje knygoje. Kažkaip jautiesi it kuolu per galvą gavęs, kol susigaudai - tas veikėjas jau baisiai pasenęs, anas miręs, o trečias kaip tik atsiradęs.

Bet nežinau, kodėl čia kritikuoju. Knyga buvo įdomi, viena tų, kurias įtraukiu į savo "gerų knygų" sąrašą. Tik kažko pritrūko arba buvo per daug. Bent jau man.

Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum II" tęsia Norvaišų šeimos epopėją. Pasirinkau šį žodį spontaniškai, tiesiog pasirodė, kad jis čia tinkamas. Bet nusprendžiau dar pasitikslinti, kad nebūčiau visai...

Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum II" tęsia Norvaišų šeimos epopėją. Pasirinkau šį žodį spontaniškai, tiesiog pasirodė, kad jis čia tinkamas. Bet nusprendžiau dar pasitikslinti, kad nebūčiau visai prašovusi pro šalį. Iš Wikipedia: "Epopėja - didelės apimties kūrinys, paprastai susidedantis iš kelių knygų, tomų, vaizduojantis istoriškai svarbius įvykius." Ir tada pagalvojau, kad "Silva Rerum" būtent tai ir yra. "Tai tam tikros epochos paveikslas, sutrauktas viename svarbiausiame įvykyje, viename žmoguje" - ir tikrai kūrinyje kalbama apie senuosius laikus (antroje dalyje konkrečiai 18 a.), puikiai kuriama to laikotarpio atmosfera ir vienos šeimos gyvenimas tuo laikotarpiu. "Naujausiųjų laikų literatūroje didelės apimties kūrinys (romanas ar jų ciklas), kuriame reikšmingų istorinių įvykių fone vaizduojamas pasirinktų herojų gyvenimas" - kalbant apie abi "Silva Rerum" knygas susidaro nemaža apimtis, o pasakojama apie Norvaišų šeimą karo ir maro fone.

Turiu prisipažinti, kad pirmą knygą skaičiau tik iš smalsumo norėdama sužinoti, kuo ji jau tokia ypatinga, jog visi ją skaito. Ir nesusidariau apie ją vieningos nuomonės. O štai antroji dalis man patiko labiau. Čia radau savo taip mėgstamų detektyvinių romanų bruožų, kai viskas atrodo vienaip ir staiga apsiverčia aukštyn kojomis. Tikrai buvau įsitikinusi, kad pas Uršulę Birontienę beldžiasi jos vyras. Tačiau K. Sabaliauskaitė sumaniai pasielgė neminėdama jo vardo, tik pavardę, ir, vedžiodama skaitytoją už nosies, staiga ima pasakoti, kaip ponas Birontas mirė. Šioje knygoje daugiau nuotykių ir veiksmo: tai ir jaunimo blaškymasis po pasaulį ieškant tikrojo savęs, ir suktas planas, kaip atsikratyti dvarą užgrobusių kareivių. O dar tos intrigos dėl neištikimybės ir dėmesio trūkumo... Mano nuomone, "Silva Rerum II" turi daugiau spalvų nei pirmoji dalis.

Tarp pirmosios ir antrosios dalių yra nemažas pasakojamojo laikotarpio tarpas. Todėl iš pradžių visi veikėjai atrodo nauji, negirdėti, neregėti. Vėliau, po truputėlį, ima aiškėti jų sąsaja su jau pažįstamais veikėjais. Ir tik pačioje pabaigoje viskas galiausiai sustoja į savo vietas, kai vėl atsiranda Jono Tarvydo veikėjas, prapuolęs dar ankstyvoje pirmojo romano dalyje. Ir šio veikėjo man truputėlį gaila. Jis visą laiką buvo rūpestingas, stengėsi dėl savo meilės, net jei ji ir be atsako. O galiausiai iš jo vis tiek buvo pasišaipyta.

Perskaičiusi K. Sabaliauskaitės epopėją, į Vilniaus senamiestį nebežiūriu taip, kaip anksčiau. Dabar kiekvieną kartą juo eidama imu įsivaizduoti, kad ten vaikštantys žmonės vilki senoviniais drabužiais, o vietoje automobilių rieda arkliais kinkyti vežimai. "Silva Rerum" mane privertė į istorinius laikus pažvelgti naujai. Ne iš nešališkų istorinių šaltinių, bet iš subjektyvios to meto gyventojų pusės.

Paskaičius pirmą dalį "Silva Rerum", vėl norisi to intelektualaus teksto dozės, kuri antroje dalyje perpintais žmonių likimais, graudžiai linksmomis istorijomis nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Žaviuosi tokiu stiliumi,...

Paskaičius pirmą dalį "Silva Rerum", vėl norisi to intelektualaus teksto dozės, kuri antroje dalyje perpintais žmonių likimais, graudžiai linksmomis istorijomis nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Žaviuosi tokiu stiliumi, žaviuosi tokiais literatūriniais šedevrais, kuriuos beskaitant pamatai, kad jau aušta rytas..

Antroji "Silva rerum" dalis. Sudedanti visus taškus į vietas. Na ir maždaug viskas... Praėjo apie 2 savaitės nuo tada kai perskaičiau ir nežinau ką čia dar apie ją parašyt. Tad matyt labai gilaus įspūdžio nepaliko....

Antroji "Silva rerum" dalis. Sudedanti visus taškus į vietas. Na ir maždaug viskas... Praėjo apie 2 savaitės nuo tada kai perskaičiau ir nežinau ką čia dar apie ją parašyt. Tad matyt labai gilaus įspūdžio nepaliko. Greičiausiai todėl, kad buvo per dideli lūkesčiai, nes baisiai visi giria. Ir aš dabar galiu pliusą užsidėt kad skaičiau Silva.

Žodžiu, jei skaitėt pirmą, tai reik būtinai ir antrą knygą perskaityti, bet nesu tikras ar norėčiau trečios dalies sulaukti.

Tenka pripažinti, jog antroji Kristinos Sabaliauskaitės knygos "Silva Rerum" dalis mano dėmesį tikrai prikaustė. Neteko laukti, kada ateis ta įdomioji vieta. Tiesiog puslapis po puslapio darėsi vis įdomiau. Tuomet ir supratau,...

Tenka pripažinti, jog antroji Kristinos Sabaliauskaitės knygos "Silva Rerum" dalis mano dėmesį tikrai prikaustė. Neteko laukti, kada ateis ta įdomioji vieta. Tiesiog puslapis po puslapio darėsi vis įdomiau. Tuomet ir supratau, jog buvo verta skaityti pirmąją dalį tam, kad pajustum antrosios malonumą, kurį padalinusi jaučiuosi tarsi į lentyną būčiau padėjusi dvi nepaprastai įdomias knygas.

Tikrai dar kartą lenkiu galvą prieš Kristinos Sabaliauskaitės talentą, jos gebėjimą sukurti įdomų siužetą ir jį vystyti taip, jog nė minutei nepasiduotum ir norėtum, kuo greičiau sužinoti istorijos pabaigą. Bet žinote, kas liūdniausia, jog ta pabaiga visuomet ateina ir viduje tarsi užgimsta kartėlis, jog taip greitai perskaitei tai, kuo būtų smagu pasimėgauti ilgiau.

Tad dedu savąsias "Silva Rerum" atgal į lentyna, tegul ilsisi, kol ir vėl atsiras rankos, dar nelaikiusios šių knygų, ir širdis, dar neradusi šios vienos šeimos nepaprastai įdomios istorijos.

Skaitykit ir atraskit!

Rūta

Antrojoje Kristinos Sabaliauskaitės knygoje apie Norvaišų giminės likimus rasime nebe tokius laimingus ir gražius laikus Lietuvai. Vilniuje ir kituose aplinkiniuose kraštuose siaučia maras, badas, Lietuvoje savivaliauja tai...

Antrojoje Kristinos Sabaliauskaitės knygoje apie Norvaišų giminės likimus rasime nebe tokius laimingus ir gražius laikus Lietuvai. Vilniuje ir kituose aplinkiniuose kraštuose siaučia maras, badas, Lietuvoje savivaliauja tai švedų, tai rusų kariuomenės, o dar ir patys lietuviai kelia kardus vienas prieš kitą. Tokioje niūrioje aplinkoje ir klostosi pagrindinių herojų vaikų ir anūkų likimai, o jie vargsta lyg tikros vargo pelės. Taip gyvenant gali net ir visa giminė išmirt, tad senosios kartos palikuonei Uršulei iš Norvaišų Birontienei į gyvenimo pabaigą tenka paskutinį kartą viską statyti ant kortos, kad galima būtų pratęsti Silva rerum. Knygoje galima daug sužinoti apie senųjų personažų likimus ir jų vaikų gyvenimą. Gražūs rašytojos kuriami vaizdai lyg iš paukščio skrydžio ir graži bei teisinga mintis, kad visiems bus atseikėta pagal nuopelnus, kaip viskas susiję ir persipynę, kaip nepagalvojęs vienas žmogus gali sunaikinti nepžįstamo žmogaus gyvenimą. Tačiau mane labiausiai sunervino kai kurių herojų ilgi pafilosofavimai, kurie labiau priminė "pezalus". Ir visgi džiaugiuosi susipažinusi su abiem Silva Rerum knygomis, nes mane įtikino knygos personažai, buvo įdomu sužinoti, kuo gi viskas baigėsi, įtraukė ir kuriama nuotaika bei knygos pasaulis. Galiu drąsiai sakyt, kad visgi tai buvo skaitymo džiaugsmas.

Su šita dalim, kaip ir su pirma - lyg ir įdomiai susikaitė, lengvai ir maloniai, bet lyg ir kažkas netaip. Pusę knygos nervinausi, kad labai jau miglotai viskas, taip lyg pasakotojui strigtų žodžiai. Ir ten velta velta viskas ir...

Su šita dalim, kaip ir su pirma - lyg ir įdomiai susikaitė, lengvai ir maloniai, bet lyg ir kažkas netaip. Pusę knygos nervinausi, kad labai jau miglotai viskas, taip lyg pasakotojui strigtų žodžiai. Ir ten velta velta viskas ir tik pačiam gale viskas paaiškinama, bet taip lyg tarp kitko. Kiti sakytų, kad čia ir visas įdomumas, kad viskas išsinarplioja tik gale, bet net nežinau, kažkaip neorganiškai viskas ten pradėta pasakot. Vis dėl to, man patiko ir šita dalis, juolab, kad nesugaišau daug laiko skaitydama. Ir patiko, kad skirtingai nuo pirmos dalies, šitoj daly poroj vietoj nustebau dėl netikėtų tam tikrų atsiskleidusių detalių. Ir manau, kad pabaiga gerai sudėliota - viskas susitvarkė, buvo paaiškinta, blogieji gavo savo atpildą. Ir galiausiai supratau abiejų knygų moralą - gyvenime viskas turi savo vietą ir kaip tvirtina fizikai - niekas neatsiranda be priežasties ir nedingsta be pasėkmės. Dar galima pridurti ir kitą liaudies išmintį: kaip šauksi, taip atsilieps. :)

Apie Kristinos Sabaliauskaitės šedevrus išgirdau 2012 viešpaties metais. Informacija plaukė iš išsilavinusių arba pagvenusių moteriškių, todėl iš pradžių pagalvojau, kad ši knyga tikriausiai ne man skirta, bet meilė...

Apie Kristinos Sabaliauskaitės šedevrus išgirdau 2012 viešpaties metais. Informacija plaukė iš išsilavinusių arba pagvenusių moteriškių, todėl iš pradžių pagalvojau, kad ši knyga tikriausiai ne man skirta, bet meilė istorijai ir mano smalsumas, taip pat atsitiktinumas, jog abi "Silva Rerum" knygas gavau dovanų, lėmė, jog prisidėjau prie šias knygas šlovinančiųjų klubo. Pirmąją dalį perskaičiau per tris dešimtis valandų (įskaitant ir miegą), todėl, palyginus, dvi savaitės, kurias dėl visokių priežasčių užtrukau skaitant antrąją dalį, gali atrodyti ilgas laiko tarpas. Tačiau antroji dalis reikalauja atidesnio skaitymo, nes ji tikrai patikrins jūsų atidumą skaitant pirmąją knygą (pasirodo aš ne tik greita, bet ir atidi skaitytoja). Skaitydama dažnai sustodavau ir pagalvodavau, kokia įstabi kalba, koks netikėtas siužeto vingis, koks netikėtas atradimas slypi šiuose puslapiuose. Tradiciškai, dabar turėčiau rekomenduoti šią knygą visiems, tačiau aš to nedarysiu, nes noriu rekomenduoti ne visiems, o moksleiviams. Taip, moksleiviams, nes pati tokia esu, ir lyg tyčia šias knygas skaičiau, kai gaunama informacija sutapo su dėstoma mokykloje. Istorijos pamokoje darant šaltinį panaudojau perskaityus faktus, kurių neradau vadovėlyje, o lietuvių kalbos pamokoje mokinomės apie romantizmą, kurio vienas iš bruožų - detalės, o Kristinos (leidžiu ją sau net vardu vadinti, nes po šitiek valandų skaitant jos išmonę pasijutau jai artima lyg po valandų tikro kalbėjimo) kalboje apstu grožybių ir detalių detalyčių, juk kiek autorių žinote, kurie visu skyriumi galėtų aprašyti vieną varnos žvilgsnį?! Taigi, mieli bendraamžiai, nesidrovėkite - skaitykite!