Perskaičiau trečią ,,Silva rerum" dalį ir knyga toliau mane keri. Gaila, kad baigėsi Uršulės sūnėno Petro Antano Norvaišos istorija...Gal jo istorija ir nebuvo tokia įspūdinga, kaip pačios Uršulės, tačiau vis tiek -...

Perskaičiau trečią ,,Silva rerum" dalį ir knyga toliau mane keri. Gaila, kad baigėsi Uršulės sūnėno Petro Antano Norvaišos istorija...Gal jo istorija ir nebuvo tokia įspūdinga, kaip pačios Uršulės, tačiau vis tiek - žavi. Labai išryškėjo Radvilų linija: ypač keistasis Martynas Mikalojus Radvila. Net istoriniuose šaltiniuose tikrinausi, ar tikrai taip buvo? Nors rašytoja nereikėtų suabejoti, juk ji istorikė... Žodžiu, istorijos žinios papildytos, nes dalykų, kurie aprašyti knygoje, jokiame vadovėlyje nerasi. Gerai, kad manęs laukia ketvirta dalis. Istoriniai romanai - ,,veža", o jei dar tai Lietuvos istorija - tai ,,veža dvigubai".

Dar viena Norvaišų giminės karta. XVIII amžiau vidurys, gaisrai Vilniuje, neapykanta žydams, domėjimasis Kabala, giminaičių nesutarimai.
Tai jau trečioji K. Sabaliauskaitės knyga ir ilgi, kartais net per kelis puslapius...

Dar viena Norvaišų giminės karta. XVIII amžiau vidurys, gaisrai Vilniuje, neapykanta žydams, domėjimasis Kabala, giminaičių nesutarimai.
Tai jau trečioji K. Sabaliauskaitės knyga ir ilgi, kartais net per kelis puslapius besitęsiantys, sakiniai manęs jau nebegąsdina. Patiko, įtraukė ir nekantrauja imti į rankas ketvirtąją dalį.

Asmeniškai man visas „Silva rerum“ dalis nebuvo labai lengva skaityti, juk knygų pagrindą sudaro aprašymai. Tačiau jie ir suteikia istorijai barokiško gražumo, todėl galiu atvirai pasakyti, kad nesigailiu perskaičiusi šias...

Asmeniškai man visas „Silva rerum“ dalis nebuvo labai lengva skaityti, juk knygų pagrindą sudaro aprašymai. Tačiau jie ir suteikia istorijai barokiško gražumo, todėl galiu atvirai pasakyti, kad nesigailiu perskaičiusi šias knygas. Mane žavi kaip puikiai istorinis laikmetis atsispindi rašymo stiliuje.

Pritariu nuomonei, kad trečioji knyga silpnesnė nei ankstesnės, pradžia vulgaroka ir nelabai įtraukianti, bet turint kantrybės ir pasiekus istorijos vidurį jau visai vertas dėmesio kūrinys, patiko nesaldi pabaiga, vietomis...

Pritariu nuomonei, kad trečioji knyga silpnesnė nei ankstesnės, pradžia vulgaroka ir nelabai įtraukianti, bet turint kantrybės ir pasiekus istorijos vidurį jau visai vertas dėmesio kūrinys, patiko nesaldi pabaiga, vietomis puikiai perpintos intrigos, astkleistos nuotaikos ir baimės, to meto visuomenė, gyvenimo būdas, bet vietomis pasitaikė lyg ir visai nebūtinos scenos.

Tik pradėjus skaityti, knyga pasirodė nuobodesnė, nei pirmosios dvi dalys. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ji man "įsiskaitė". Visos trys knygos yra lyg ir lengvos, bet tuo pačiu nėra lėkštos. Su jomis ir pailsi ir kažko...

Tik pradėjus skaityti, knyga pasirodė nuobodesnė, nei pirmosios dvi dalys. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ji man "įsiskaitė". Visos trys knygos yra lyg ir lengvos, bet tuo pačiu nėra lėkštos. Su jomis ir pailsi ir kažko išmoksti.

Perskaičiau ir labai patiko. Gal ne taip labai kaip pirmosios dvi dalys, bet patiko. taip pat labai objektyviai negaliu vertinti, nes pirmąsias dvi dalis skaičiau gana senai. Kiek kitaip dar skaitėsi ir dėl to, kad pagrindinis...

Perskaičiau ir labai patiko. Gal ne taip labai kaip pirmosios dvi dalys, bet patiko. taip pat labai objektyviai negaliu vertinti, nes pirmąsias dvi dalis skaičiau gana senai. Kiek kitaip dar skaitėsi ir dėl to, kad pagrindinis knygos herojus yra vyras ir pasakojama viskas ir jo pusės.

Štai ir baigta „Silva Rerum“ trilogija. Kitaip pasakyti ir neįmanoma – skaityti verta. Net jei ir sakiniai „kilometro“ ilgumo, net jei ir detalės išveda iš kelio. Kristina Sabaliauskaitė sukūrė unikalų kūrinį,...

Štai ir baigta „Silva Rerum“ trilogija. Kitaip pasakyti ir neįmanoma – skaityti verta. Net jei ir sakiniai „kilometro“ ilgumo, net jei ir detalės išveda iš kelio. Kristina Sabaliauskaitė sukūrė unikalų kūrinį, kuriuo Lietuva turėtų didžiuotis.

Kadangi ankstesnes dalis skaičiau jau gana seniai, sunku ką ir beprisiminti iš jų, negaliu objektyviai palyginti su šia. Kaip visada veiksmas vyksta didelės visuotinės nelaimės fone – šį kartą tai didysis Vilniaus gaisras. Tačiau kitaip, nei anksčiau, nelaimei suteikiama mažiau dėmesio, labiau kalbama apie veikėjus, kurie arba visai nenukentėjo per gaisrą, arba tik vos vos.

„Silva Rerum III“ aiškiai atskleidžia, kad „paradinė“ pusė yra visai kitokia, nei vidinė, asmeniška. Kilo gaisras? Kalti žydai (nors patys nuo to smarkiai nukentėjo, o iš tiesų jis kilo trijose visiškai nesusijusiose vietose). Kunigaikštis skaito šventąsias žydų knygas ir bendrauja su rabinais? Vadinasi, ketina tapti žydu, jei dar netapo (nors jis tai daro labiau iš filosofinės ir mokslinių tyrinėjimų pusės). Ir net jei turi žmoną, su kuria lankaisi bažnyčioje ir oficialiuose pobūviuose, dar nereiškia, kad esi laimingai vedęs, nes greičiausiai naktimis lankai ir dar vieną kitą moterį.

Sakyčiau, būtent apie filosofiją ir vyro-moters santykius labiausiai ir sukasi paskutinės trilogijos dalies turinys. Štai viena knygos veikėja suvokia, kad moteris nėra vien kūnas, kuris reikalingas vyrui. Moteris turi sielą ir taip pat gali turėti jausmus bei poreikius.

Nors irgi esu iš tų, kuriems knygos stilius atrodo sudėtingas, bet man jis netgi visai patiko. Patiko, kad lietuvių kalba taip gražiai vartojama, atskleidžiamos visos jos galimybės. Skaitant tokį kūrinį supranti, kokie svarbūs yra skyrybos ženklai. Aš net prisiminiau mokyklos laikus, kai tekdavo rasti ir įvardinti įvairias sakinio dalis. „Silva Rerum“ yra puiki to iliustracija. Turiu paaiškinimą net ir tam, kodėl sakiniai yra tokie ilgi. Kartais, kai kažką užsimąstau, galiu praleisti dešimtis minučių žiūrėdama į nieką ir pasakodama sau mintyse istoriją. Pradėjus pasakoti kažką vientiso, kyla nauja mintis, ją reikia įterpti į dabartinį pasakojimą, o susizgribus, kad kažkur nuklydau, stengiuosi grįžti į pradinę istoriją. Taip pat ir čia – pradedama sakyti viena, bet kad skaitytojui nekiltų papildomų klausimų, iš karto sakinys papildomas kita informacija, tačiau vis tiek sugrįžtama prie to, ką norėta pasakyti. (Man atrodo, kad aš ir pati kartais mintis reiškiu pernelyg komplikuotu būdu, bet nieko su savimi negaliu padaryti.)

Tikiu, kad ši knyga tikrai nusipelno vietos lietuvių literatūros klasikos sąraše ir dar ilgai bus skaitoma vis kitų ar net tų pačių skaitytojų.

Labai gaila, kad visą trilogiją skaičiau ne nuosekliai, o su didelėmis pertraukomis. Teks skaityti kada nors viską dar kartą, nes užsimiršo herojai iš ankstesnių knygų, o seka vis dėl to yra. Tuo labiau, kad visos trys...

Labai gaila, kad visą trilogiją skaičiau ne nuosekliai, o su didelėmis pertraukomis. Teks skaityti kada nors viską dar kartą, nes užsimiršo herojai iš ankstesnių knygų, o seka vis dėl to yra. Tuo labiau, kad visos trys knygos tikrai geros, istorinės ir vertos pakartotinio skaitymo. Patiko kūrinio pasakojimo kampas, dėstomas veikėjo įtikinantis požiūris į situacijas, žmones, jų poelgius. Pirmas dalykas ką padariau perskaičiusi knygą, verčiau puslapius ir žiūrėjau, kur Balbetė mikčiojo, o kur - ne :)

Istoriją mėgstu nuo vaikystės. Patikdavo prosenelės pasakojimai, senelių istorijos apie gyvenimą anuomet... Kristina Sabaliauskaitė šioje sagos dalyje leidžia XVIII a. vidurio Vilniaus ir Nesvyžiaus gyventojų akimis pamatyti...

Istoriją mėgstu nuo vaikystės. Patikdavo prosenelės pasakojimai, senelių istorijos apie gyvenimą anuomet... Kristina Sabaliauskaitė šioje sagos dalyje leidžia XVIII a. vidurio Vilniaus ir Nesvyžiaus gyventojų akimis pamatyti tuomečius miestus, sudegusį Vilnių, kunigaikščių ir didikų, o labiausiai - jų dešiniųjų rankų - bėdas ir aistras.

Skaičiuojant nuo pirmosios knygos, šioje aprašoma jau ketvirtoji Norvaišų karta. Pagrindinis veikėjas - Jono Izidoriaus sūnus, Petras Antanas. Pirmasis iš 5 pageidautų pagimdyti sunų, idant jo tėvas gautų tetos Uršulės palikimą.

Žavi rašytojos gebėjimas vieną istoriją pabaigus, kitą pradėti kitomis akimis, ir viską vertinti kitaip. Kas tėvams ankstesnėje knygoje atrodė kaip šeimos gelbėjimas, jų vaikams atrodo kaip prasčiausi sprendimai ir nusikaltimai, neapleidžiantys iki pat mirties. Nuostabu, kad šeimos istorija ir skirtingi jos vertinimai atsiskleidžia palaipsniui, įvairiose knygos vietose, neįkyrint skaitytojui, o kaip tik jį sudominant ir tarsi primenant, kas vyko prieš pusę amžiaus.

Trečioji Silva Rerum, nors prasideda skaičiais ir buhalterija, vėliau įtraukia į aistrų, sakyčiau, netgi paleistuvysčių, sūkurį. Netrūksta knygoje meilės scenų arba fantazijų aprašymų. Gausu ir magijos, persipinančios su sapnais. Intrigos - nuolatinės palydovės.

Daug dėmesio skiriama žydams, kurie visada greta pagrindinių veikėjų.

Liūdna, bet perskaičius dar sykį įsitikinau, kad istorija nėra objektyvi - ji palanki stipriesiems. Ir, kad tai, kas yra sveikas protas nulemia visuomenės stereotipai ir baimės.

314 puslapių barokiško stiliaus istorija apie mus, LDK bajorų tęsėjus ir palikuonis

Silva rerum III - tai trečioji dalis, kuri vėl skaitytoją panardina į XVIII a. LDK gyvenimą, kuris pilnas netikėtumų, ironijos, pavydo,...

314 puslapių barokiško stiliaus istorija apie mus, LDK bajorų tęsėjus ir palikuonis

Silva rerum III - tai trečioji dalis, kuri vėl skaitytoją panardina į XVIII a. LDK gyvenimą, kuris pilnas netikėtumų, ironijos, pavydo, meilės kovų ir savęs ieškojimo. Argi ne tas pats ir šiandien, XXI a. Lietuvoje?..Tik kiti veikėjai šių dienų scenoje veikia lyg marionetės, kurias valdo iš Aukštai ar likimas?..

K. Sabaliauskaitė puikiai tęsia Norvaišų šeimos sagą ,įpindama ir Radvilų šeimos istorijas. Autorė pasitelkia vaizdingus palyginimus: "Juk vieną dieną - gražuolė, it roželės pumpuras, o rytoj - dygi, aitri ir raukšlėta it pernykštė erškėtuogė". Taip rašytoja kalba personažo Petro Antano Norvaišos lūpomis apie moters grožį, kuris vis dėlto yra laikinas. Autorės išraiškingas sakinys pabrėžia tikrąsias vertybes, jog skaitytojas apie jas tikrai susimąstytų ne kartą.

Taip pat mintys apie tikėjimo prasmę ir jo esmę, esant įvairioms gyvenimo situacijoms, verčia pagalvoti apie šiandien vis jautriau gvildenamą religijos tematiką. Šioje dalyje kalbama daug apie žydus, judaizmą, apie žmonių požiūrį į šią religiją, skirtumus ir panašumus su krikščionybe: "...bet krikščionims visa tai neteisingai išvertus neliko pažinimo, mokslo ir tiesos, liko tik jų išminties užmarštis, net pamiršom ir tai, kad mes patys švenčiame jų šabą, shabbat, kuris mums virto subata, viską pamiršom, ir mums, krikščionims, teliko tik aklas neklausinėjantis, nemąstantis ir netyrinėjantis tikėjimas Viešpaties stebuklu...".

Knyga praplėtė mano akiratį dar plačiau, radau daug to meto daiktų aprašymų ar vietų, žymių žmonių pavardžių, Antikos laikų istorijų apie Orfėją ir Euridikę , pvz, "...orkestras grojo kažką senoviško, Jažembskio "Tamburettą" ar panašiai...". Skaitant ir sutinkant šią pavardę, pasidomėjau ir paklausiau jo muzikos. Tai Vazų karališkojo dvaro kompozitorius, smuikininkas. Atrodo, kad rašytoja rašė šią knygą, klausant būtent barokiškos muzikos. Ir tai atsispindi kiekviename sakinyje. Taip pat žodis "kreza", tai apvali balta apykaklė, buvusi madinga Europoje XVI a. pab. - XVII a. pr.

Knyga, kuri skatina mąstyti ir grožėtis lietuviško žodžio skambesiu. Skirta tiems, kurie domisi menu, mokslu, istorija, religijomis ir literatūra...

Trečios dalies ieškojau ilgai, kol man ją paskolino lietuvių kalbos mokytoja. Dažniausiai nesirenku skaityti istorinio pobūdžio knygų, bet pirmosios Silva Rerum dalys man patiko. Tačiau... knygos pradžia manęs taip...

Trečios dalies ieškojau ilgai, kol man ją paskolino lietuvių kalbos mokytoja. Dažniausiai nesirenku skaityti istorinio pobūdžio knygų, bet pirmosios Silva Rerum dalys man patiko. Tačiau... knygos pradžia manęs taip neįtraukė, kaip aš tikėjausi.. Galvojau, kad nebeskaitysiu, kai kažkur ties knygos viduriu knyga pasirodė lyg ir įdomi. Šioje dalyje daug daugiau kalbama apie lovos reikalus. Manau, suprantu autorę- erotiniai romanai dabar labai populiarūs.

Perskaičius knygą ir ją apgalvojus, galiu drąsiai sakyti, jog knygą skaičiau iš reikalo( juk kažką reiks pasakyt mokytojai, jei paklaus ar patiko, kai gražinsiu knygą) ir kad knyga tikrai nepaliko jokio gilaus įspūdžio.

Pagrindinis knygos herojus - Petras Antanas Norvaiša - Kazimiero Norvaišos anūkas bei Jono Iidoriaus Norvaišos sūnus. Petras Antanas - bene turtingiausias ir įtakingiausias Vilniaus žmogus. Jo gyvenimas - beprotiškai sunkus....

Pagrindinis knygos herojus - Petras Antanas Norvaiša - Kazimiero Norvaišos anūkas bei Jono Iidoriaus Norvaišos sūnus. Petras Antanas - bene turtingiausias ir įtakingiausias Vilniaus žmogus. Jo gyvenimas - beprotiškai sunkus. Gyvena tarp Nesvyžiaus (dab. Baltarusijos teritorija) ir Vilniaus. Nesvyžiuje dirba Radvilų giminės ekonomu, grįžęs į Vilnių, randa degantį miestą, jaučia nuovargį bei nelaimingą meilę. O dar žmona pareikalauja skyrybų... Beprotiškas gyvenimo tempas Petrui Antanui baigiasi sunkia liga apopleksija.

Kadangi Petras Antanas Norvaiša yra vienos dukros bei dviejų sūnų tėvas, iš Kristinos Sabaliauskaitės laukiu dar vieno giminės pratęsimo - ketvirtosios "Silva rerum" dalies.

Šitą Silvos dalį greičiau perskaičiau labiau iš reikalo, nei didelio noro. Mano nuomone, taip, kaip baigėsi antroji dalis, galėjo baigtis ir visa istorija, nes trečioji knyga man šiek tiek iškrenta iš konteksto. Jei aptariant...

Šitą Silvos dalį greičiau perskaičiau labiau iš reikalo, nei didelio noro. Mano nuomone, taip, kaip baigėsi antroji dalis, galėjo baigtis ir visa istorija, nes trečioji knyga man šiek tiek iškrenta iš konteksto. Jei aptariant knygą ne kaip sudėtinę istorijos dalį, o kaip atskirą romaną - tada visai nieko, gan įdomi ir įtraukianti. Ši knygą pasirodė silpniausia iš visų trijų. Netrūko istorinių faktų, aprašymų, tačiau pasirodė maža intrigos. Žinoma, sužavėjo Martyno Mikalojaus Radvilos atsiskyrėlio sala žemėje su įstabia muzika, nuosavu septynių moterų haremu ir kadetėmis. Deja, viskas buvo konfiskuota paskelbus jį nullum - nebeegzistuojančiu asmeniu. Intriga, kuri sudomino - Petro Antano Norvaišos ir Balbetės susitikinejimas, ypač ta situacija, kai Balbetė pasirodė bažnyčioje per kūčias su Amelijos Placidos Norvaišienės kailiniais.

Šiaip, jei jau perskaitytos pirmosios dvi Silvos dalys, tai verta skaityt ir trečią, tačiau nesitikint kažko įspūdingo.

Net nežinau, kam derėtų adresuoti šios knygos aprašymą. Juk pirmąsias SILVA RERUM dalis skaitę turbūt nė nesivargina ieškoti trečiosios aprašymų ar rekomendacijų. Jų lentynose tikriausiai jau seniausiai guli ši knyga....

Net nežinau, kam derėtų adresuoti šios knygos aprašymą. Juk pirmąsias SILVA RERUM dalis skaitę turbūt nė nesivargina ieškoti trečiosios aprašymų ar rekomendacijų. Jų lentynose tikriausiai jau seniausiai guli ši knyga. Na, o dar nesusipažinusiems su Norvaišų gimine galėčiau pasakyti: bėkit, lėkit ir mėgaukitės skaitydami visas SILVA RERUM dalis iš eilės. Tikriausiai kiekvienam lietuviui derėtų šias knygas bent pavartyti, kad iš arčiau susipažintų tiek su Lietuvos istorija, XVIIIa. visuomene (o trečioje knygoje dar ir ypač akcentuojama žydų padėtimi), tiek su talentinga šių laikų Lietuvos rašytoja, kuri žavi tiek ypatingu rašymo stiliumi, kai nėra jokios tiesioginės kalbos, o sakiniai tęsiaisi net per visą puslapį, tiek puikiu istorijos išmanymu. Dėl to šių knygų skaitymas tikrai neprailgsta. Atvirkščiai, visos istorijos intriguojančios ir puikiai suregztos.

Trečiojoje knygoje susipažįstame su dar viena Norvaišų karta. Šįkart nei karas, nei badas nebesiaučia, Norvaiša užima neblogą padėtį visuomenėje ir, jo turto beveik nepaliečia gaisras ir, atrodo, kad viskas turėtų būti puiku, tačiau šįkart laimę griauną patys žmonės, jų kalbos, apkalbos. Iš tiesų, kiek daug galios jos turi. Ypač katalikiškoje XVIIIa. visuomenėje.

Vis dėlto, šįkart Norvaišų giminei nebetenka patirti pernelyg daug sunkumų ir bene daugiausia žavesio knygai suteikia vaizdingi ir net utopiniai aprašymai, įdomūs ir nekasdieniai žmonių portretai.

Taigi, kaip ir minėjau, skaitykit ir mėgaukitės nuostabia Lietuvos istorijos dalimi.

Trečioji Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" dalis yra apie baroko epochą. Apibendrintai, barokas, pasak knygos - pinigai ir nuodėmė. Būtent tokia LDK atvaizduojama knygoje.

Užbaigus praėjusios knygos istoriją ir...

Trečioji Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" dalis yra apie baroko epochą. Apibendrintai, barokas, pasak knygos - pinigai ir nuodėmė. Būtent tokia LDK atvaizduojama knygoje.

Užbaigus praėjusios knygos istoriją ir Pranešusi, kad benutrūkstanti Norvaišų giminė pagal Birontienės planą išgyveno, sužinome, kad dvaras, deja, neišliko. Todėl knygoje nebelieka pasakojimo tarp kaimo ir miesto, o pagrindinis knygos veikėjas vyriausias antrosios knygos veikėjų sūnus, Radvilų giminės galvos patikėtinis, kuris turi vykdyti pono įsakymus, lįsti į pavojingus galios žaidimus, susipažinti du degradavusiu ponu, kitu Radvila, susikūrusiu sau rojų viename dvare su haremu moterų ir namais, pilnais žydų. Taigi, šioje knygoje pradedama kalbėti apie žydų padėtį Vilniuje, jie apkaltinami dviem gaisrais ir pradedami akivaizdžiai nekęsti. Pats Petras Antanas - žmogus, su visais sutariantis, viskuo besidomintis. Jis nesibodi žydų, puikiai sutaria su Raidvilomis, įsimyli ir yra apgaunamas, keliaujančios apgavikės. Tai dar vienas žmonių sluoksnis pirmą kartą giliai aprašomas knygoje.

Kaip visada, knyga žavi rašymo stiliumi, kuriame nevartojama tiesioginė kalba. Pasak autorės, kuri buvo atvažiavusi į mano miestą pristatyti šios knygos, ji nerašo tiesioginės kalbos, nes to meto bajorai vis dėlto kalbėjo lenkiškai, todėl ją būtų tekę versti. Antroji priežastis -" Silva rerum" yra lyg šeimos pasakojimas, pasaka, perduodama iš lūpų į lūpas. Taip ir apibūdinčiau šią knygų seriją, Lietuvos paveldas, istorija, įdomūs veikėjai, svarbios temos, viskas sudėta į šią Norvaišų šeimos pasaką.