Tikrai prikaustanti knyga, ir svarbiausia nenusibostanti skaityti. Veiksmas veja veiksmą, nuotykis - nuotykį, ir taip šypsena nedingo iki pat paskutinio puslapio.... Pagarba rašytojui ir tiems, kurie suteikė galimybę skaityti...

Tikrai prikaustanti knyga, ir svarbiausia nenusibostanti skaityti. Veiksmas veja veiksmą, nuotykis - nuotykį, ir taip šypsena nedingo iki pat paskutinio puslapio.... Pagarba rašytojui ir tiems, kurie suteikė galimybę skaityti šią knygą lietuviškai. Super!

Teko girdėt ir skaityt apie šią knygą gerų atsiliepimų. Na, bent jau tai, kad ji yra smagi ir šmaikšti. Visiška nesąmonė. Skaitydama šią knygą nusišypsojau gal du kartus. Tie juokeliai tokie paviršutiniški, pritempti ir...

Teko girdėt ir skaityt apie šią knygą gerų atsiliepimų. Na, bent jau tai, kad ji yra smagi ir šmaikšti. Visiška nesąmonė. Skaitydama šią knygą nusišypsojau gal du kartus. Tie juokeliai tokie paviršutiniški, pritempti ir neįdomūs, kad nieko negalėjau pakeisti, nors iš tiesų kartas nuo karto bandžiau sustot ir pagalvot, kad ši vieta turėtų mane pralinksminti. Nė velnio. Realiai pati istorija, senelio pabėgimas ir aplinkybės turėtų pralinksminti, bet tai yra absurdiška (blogąja prasme).
Gal problema buvo ir ta, kad autorius, mano manymu, nemoka įtikinamai rašyt: prasta, neįdomu, supaprastinta, banalu ir tuščia. Žinoma, galima ginčytis, kad čia nėra kokia klasika, bet autorius vis tiek turėtų sugebėti pasakoti. O jei tai yra humoristinio pobūdžio kūrinys, tai ir juokai turėtų būti netikėti, gerai „atidirbti“.
Knygoje yra pasakojamos dvi istorijos – dabartis ir šimtamečio gyvenimas iki pabėgimo. Būtent jo spalvingas gyvenimas turi papildomai skaitytoją nustebinti, nes jis turėjo galimybę susitikti su žymiausiais Xxa žmonėmis ir jiems vienu ar kitu būdu padėti (Mao, Chrurchill, Trumen and others), pvz sukurti JAV atominę bombą, pasiūlant kažkokį tai atomą padalinti. Tikiuosi, kad žmonės nepriima jų už gryną pinigą, bet tiesiog mėgaujasi istorija.
Knyga yra per ilga, todėl skaitant paskutinius puslapius pabosta, ypač, kad nieko gero ten nevyksta ir yra neįdomu. Ypač per ilga antroji pasakojimo dalis. Šiaip norėjosi, kad tos dvi siužetinės linijos būtų labiau viena su kita sujungtos, nes atrodo, kad senolio gyvenimo pasakojimas nelabai yra sujungtas su dabarties įvykiais. Toks lengvas būdas pasirinktas. Galėjo bent pabandyti praeities pasakojimą inkorporuoti taip, kad senelis juos pasakotų, o gal dienoraščio forma (tiesa, jis kažin ar moka rašyt). Na, kažką originalesnio reikėtų.
Žodžiu, knygoje daug minusių ir neverta su ja gaišti laiko, nors daugiau padirbėjus su rašymo stiliumi ir redaktoriumi, knyga galėtų būti visai smagi greitam skaitytmui. Aišku, negalima atmesti fakto, kad aš tiesiog nesu didelė šitokio pobūdžio mėgėja. Kita vertus, gera knyga turėtų įtraukti ir sudominti net ir didžiausią skeptiką.

Perskaitykite knygos pavadinimą ir žinosite apie ką knyga - apie šimtametį, kuris išlipo pro langą ir dingo! O ar jau pats pavadinimas nesukelia šypsenos? Knyga gal ir neprivers kvatotis susiėmus už pilvo, tačiau jei jūsų...

Perskaitykite knygos pavadinimą ir žinosite apie ką knyga - apie šimtametį, kuris išlipo pro langą ir dingo! O ar jau pats pavadinimas nesukelia šypsenos? Knyga gal ir neprivers kvatotis susiėmus už pilvo, tačiau jei jūsų skoniui įtiks lengvas subtilus jumoras - pagausite save, ir ne kartą, besišypsantį.



Alanui Karlsonui šiandiena sueis šimtas metų. Švedijos senelių prieglauda - ne jam, tad jei bėgti, tuomet dabar arba niekada. Pasirinkęs "dabar", Alanas išlipa pro langą. Štai čia ir baigiasi ramybė, nes kelyje pasipainioja pinigai, prasideda persekiojimas (pinigai visgi buvo dideli), kelios mirtys, įsikiša policija... Atsitiktinumai persipina su sėkme, naivumas ir atvirumas tampa išsigelbėjimu iš įvairių situacijų, o kai alkoholis liejasi laisvai - nepasisekti tiesiog negali.

Knygoje pasakojama, ką senolis veikia pabėgęs iš prieglaudos, ir kaip gyvenimo mėtytas ir vėtytas Alanas iki senelių prieglaudos sugebėjo prisidėti prie reikšmingų pasaulio įvykių, susirasti įtakingų draugų ar net priešų.



"Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo" - pasaka suaugusiems, kur nerimti veikėjai lemia rimtus įvykius, o laiminga pabaiga garantuota. Kai atsibos rimtos gyvenimo dramos, painūs ir intrigų pilni detektyvai, saldūs meilės romanai - prisiminkite šią knygą.

Jonas Jonasson knyga "Šimtametis, kuris išlipo pro langą" nuostabus spindulėlis, itin rožinio optimizmo ir naivumo.

Šimtametis Alanas Karlsonas, nenorėdamas savo paskutinių dienų užbaigti niūriuose senelių namuose, savo 100 -...

Jonas Jonasson knyga "Šimtametis, kuris išlipo pro langą" nuostabus spindulėlis, itin rožinio optimizmo ir naivumo.

Šimtametis Alanas Karlsonas, nenorėdamas savo paskutinių dienų užbaigti niūriuose senelių namuose, savo 100 - ojo gimtadienio dieną išlipa pro langą ir išeina nė pats nežinodamas kur eis ir ką darys toliau. Regis eilinis, nelaimingas senukas, tačiau tolimesni knygos puslapiai pasakoja toli gražu ne eilinę jo gyvenimo istoriją. Knygos anotacija šįkart tikrai nesumelavo, tai jis, Alanas Karlsonas nežymus žmogelis, turėjo įtakos visiems didžiausiems XX - ojo amžiaus įvykiams, susitiko su daugeliu to metų žymių politikų.

Knyga savo ironija labai priminė J. Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare" ir ypač panašūs patys personažai: iš pirmo žvilgsnio senukas Alanas naivokas ir regis kvailas, tačiau kaip ir Šveikui, kad ir kokioje situacijoje neatsidurtų, randa išeitį, o gal tiesiog labai labai sekasi?

Pats Alanas Karlsonas savotiškos išminties lobynas: "... rodos, neišsprendžiami konfliktai mūsų žemėje prasideda panašiai: "Tu kvailas, ne tu pats kvailas, ne, tu, kvailas". Ginčas dažniausiai išsprendžiamas, kartu išgėrus butelį degtinės, o tada galvojama apie ateitį";

Vertinimas: Nepriekaištingai parašyta istorija, tarpusavyje supinanti istorinius įvykius, asmenybes ir vietoves, o visai tai pateikiama pūkuotame, rožiniame optimizmo ir naivumo debesyje.

"Šimtametis, kuris išlipo per langą ir dingo" - tai labai gera juoko dozė skaitytojui.

Detektyvinės knygos yra ne tos, kurios man labiausiai patinka, tačiau ši mane sužavėjo. Nežinau, kodėl būtent ją įtraukiau į savo...

"Šimtametis, kuris išlipo per langą ir dingo" - tai labai gera juoko dozė skaitytojui.

Detektyvinės knygos yra ne tos, kurios man labiausiai patinka, tačiau ši mane sužavėjo. Nežinau, kodėl būtent ją įtraukiau į savo skaitomų knygų sąrašą, bet gailėtis dėl jo neteko. Intriguojantis knygos siužetas, tiesiog prikausto prie jos. Juk pagrindinis veikėjas yra tik ką savo 100 - ojo gimtadienio sulaukęs vyras. 100 metų - tai dar ne pabaiga, o dar vienas pradžios taškas šio senolio gyvenime. Jis kitaip nei visi kiti senyvo amžiaus žmonės nutaria atšvęsti savo šimtąjį gimtadienį. O kam jam tas tortas, kam jam tie visi sveikinimai jei jo dar laukia nuotykių kupina kelionė ir nauji draugai.

Daug kas gali pamanyti, kad ši knyga, tai liūdesio pilnas pasakojimas apie paskutines seno žmogaus dienas, tačiau yra atvirkščiai. Tos, paskutinės, o gal ir ne, jo dienos, pilnos naujų žmonių, intrigų, nenuspėjamų posūkių.

Knygos išdėstymas taip pat ne eilinis. Viename skyriuje pasakojimas vyksta tuo metu, kai šimtametis turėtų švęsti savo gimtadienį, o jau kitame skyriuje persikeliama į tuos laikus, kada Alanas buvo dar jaunas. Abi laiko linijos pasakojamos lygiagrečiai, tik antroji pereinama daug greičiau. Tačiau, nei dabartyje nei ankstesniuose laikuose netrūksta įdomių įvykių šimtamečio gyvenime. Per ankstesniuosius laikus atskleidžiama Alano asmenybė, susiformavusi per tiek daug metų, per kuriuos jis spėjo susipažinti su daugybe žinomų asmenybių, kurios lėmė viso pasaulio likimą. Tai ar vienas žmogus gali lemti viso pasaulio įvykių raidą?

Man labiausiai patiko rašytojo juodasis humoras, stilius labai ryškiai atsispindėjęs šioje knygoje. Tai ta kūrinio dalis, kuri leido į viską žiūrėti su šypsena ir per daug neįsijausti į vykstantį kriminalą.

Dauguma gali suabejoti knygos apimtimi ir pamanyti, kad knygoje bus kartojama tas pats per tą patį. Tačiau tie beveik penki šimtai puslapių, tikrai nėra sunkiai skaitomi. Knyga taip įtraukia, kad versdamas puslapį po puslapio, nepastebi, kada atverti paskutinį. O paskutiniuose puslapiuose dar kartą pereinamas visas knygos siužetas, bet skaitytojui pateikiama ne tikroji jo versija, o labiau išgalvota, ir jis pats gali dar kartą prisiminti ir išgyventi tuos įvykius, kuriuos patyrė šimtametis per kelias savaites nuo savo šimtojo gimtadienio dienos.

Veikėjai visi labai įdomūs, turintys savo skirtingas ne ką mažiau intriguojančias istorijas. Bet visi jie kartu labai puikiai tiko vienoje knygoje ir vienoje istorijoje.

Pabaigoje žinoma abi siužetinės linijos susijungia, atskleisdamos tai, kad šimtamečio gyvenimas jo šimtuoju gimtadieniu nesibaigia, o prasideda iš naujo.

Visiškai nereali knyga! Iš pradžių akį patraukė neįprastas viršelis. Paskui paskaičiau keletą atsiliepimų. Ir užsinorėjau. Pasisekė- gavau dovanų. O tada jau pradingau porai dienų- sunku buvo atsitraukti nuo tokių...

Visiškai nereali knyga! Iš pradžių akį patraukė neįprastas viršelis. Paskui paskaičiau keletą atsiliepimų. Ir užsinorėjau. Pasisekė- gavau dovanų. O tada jau pradingau porai dienų- sunku buvo atsitraukti nuo tokių nuotykių.

Šimtametis Alanas, įsikūręs senelių namuose, savo jubiliejaus dieną nusprendžia, kad laikas kažką pakeisti. Tad, kol kiti ruošiasi švęsti jo gimtadienį, tyliai išsliūkina pro langą. Regis, kur gi pabėgs senučiukas, apsiavęs tik šlepetėmis? O ir koks greitis pas tokį ilgaamžį. Bet Alanas, pasirodo, ne šiaip senukas. Ir toli gražu nepanašus į mums įprastus senjorus. Visai netyčia jis sugeba pavogti lagaminą su daaaug milijonų, pakeliui sutikti įdomių žmonių, po savęs palikti bent keletą lavonų, apmauti (ir ne vieną kartą) policiją bei gaują nusikaltėlių, kurie taip pat įsitraukia į Alano ir milijonų medžioklę.

Knygoje lygiagrečiai su pabėgimo nuotykiais pasakojama ir Alano gyvenimo istorija. Pasirodo, jis ne šiaip sau vyrukas- per nuotykių kupiną gyvenimą sutiko gausybę įdomių, šaunių, pavojingų žmonių (ko verti vien žiauriausi diktatoriai!), sprogdino bombas kare (tiesa, prieš tai susprogdinęs šį bei tą prie savo gimtųjų namų), keliavo iš šalies į šalį stebindamas ne vieną svarbų asmenį. Ir turbūt tūkstantį kartų vos per plauką išvengė mirties.

Pasakojimas įtraukia taip, kad sunku padėti knygą į šalį. Stebiesi, jaudinies, kvatoji iki ašarų. O iš galvos vis neišlenda mintis- ar Alanas kiek kuoktelėjęs, ar tiesiog be galo optimistiškas?

Jei kiekvienas turėtų bent kruopelę to gyvenimo džiaugsmo, naivumo ir optimizmo kaip šis šimtametis, gyvenimas tikrai būtų gerokai gražesnis :)