Tai pirma šio rašytojo knyga, kuria perskaičiau ir galiu pasakyti, kad tikrai nenusivyliau. Ši knyga yra puiki tuo, kad skaitydama daug kartu susimasčiau, apie gyvenima, moralę, užuojauta ir jos ribas, kai užuojautos būna per...

Tai pirma šio rašytojo knyga, kuria perskaičiau ir galiu pasakyti, kad tikrai nenusivyliau. Ši knyga yra puiki tuo, kad skaitydama daug kartu susimasčiau, apie gyvenima, moralę, užuojauta ir jos ribas, kai užuojautos būna per daug ir tu įklimsti į nuolatinį žmogaus gailėjima dėl jo bedu kol galiausiai pridarai dar daugiau problemu jam pačiam ir sau. Romane pagrindinis veikėjas Antonas nenorėdamas nieko blogo, tik būdamas mandagus pakviečia pokylio šeimininko dukra šokti, o ji pasirodo yra neįgali. Žinoma tai sukelia daug nepatogumu, Antonas jaučiasi įskaudinęs mergaitę ir norėdamas atsiprašyti nusiunčia jai gėliu, tačiau po mažu mergina ima įsimylėti vaikina ir trauktis darosi vis sunkiau. Antonas jausdamas jai per didelį gailestį negali jos atstumti ir mergina kuo toliau tuo labiau jį įsimyli kol galiausiai viskas baigiasi tragedija. Skaitant knyga susimasčiau kaip pasielgčiau aš tokioje situacijoje ir tikriausiai būčiau dariusi viska lygiai taip pat kaip Antonas todėl man ši knyga buvo puiki pamoka, kad užuojauta ir gailestis turi turėti ribas, kurios apsaugo abi puses.

Šia knyga susidomėjau perskaičiusi atsiliepimą praeitų metų iššūkyje. Ačiū tam žmogui.

Knyga keista savo tema ir XXI a. atrodytų gal ir kvailokai. O tai pamanykite, nežinodamas pakvietė neįgalią merginą šokti. Tik...

Šia knyga susidomėjau perskaičiusi atsiliepimą praeitų metų iššūkyje. Ačiū tam žmogui.

Knyga keista savo tema ir XXI a. atrodytų gal ir kvailokai. O tai pamanykite, nežinodamas pakvietė neįgalią merginą šokti. Tik pagalvokite - drama. Antonas, gi, pasirodo džentelmenas ir dargi jautrios širdies jaunuolis. Nusiunčia gėlių įžeistai merginai, ir čia manyčiau, padarė esminę klaidą. Mergina - Edita, pajuto dėmėsį ir jo norėjo vis daugiau, o Antonas negalėdamas išsipainioti iš savo sąžinės gniaužtų vis negalėdavo jai pasakyti NE.

Knygos tema nors ir sunki, tačiau skaitoma lengvai.

9/10

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ją man prieš beveik dvejus metus paskolino bendradarbė kartu su kita Zweig (Cveigo) knyga. Vieną jau seniai perskaičiau ir grąžinau - apsakymų rinkinį "24 valandos iš moters...

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ją man prieš beveik dvejus metus paskolino bendradarbė kartu su kita Zweig (Cveigo) knyga. Vieną jau seniai perskaičiau ir grąžinau - apsakymų rinkinį "24 valandos iš moters gyvenimo". O "Širdies nerimas" ilgai stovėjo lentynoje, kaip priekaištas koks. Nutariau, kad pats metas būtų ją perskaityti ir grąžinti skolą kolegei.

Autorius: Stefan Zweig (Stefanas Cveigas), XXa. pradžios austrų rašytojas. Pasak Wikipedia svetainės, savo literatūrinės šlovės viršūnės metais (1920-ieji bei 1930-ieji) jis buvo vienas žymiausių pasaulio rašytojų. 1934 metais, po Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje, paliko Austriją (nes buvo žydas). Gyveno Anglijoje, tada JAV. 1940 persikraustė į Braziliją, kur 1942 metais su savo antrąja žmona (savo sekretore) nusižudė, nusivylęs augančia netolerancija, autoritarizmu bei nacizmu, netekęs vilties dėl žmonijos ateities.

Pavadinimas: "Širdies nerimas". Knygos pirmuose puslapiuose pateikiama citata, kuri vėliau sutinkama gerokai įsibėgėjus veiksmui: "Užuojauta būna dvejopa. Viena - silpnadvasiška ir sentimentali, iš tiesų ji tėra tik širdies nerimas norint kuo greičiau atsikratyti nemaloniu grauduliu dėl artimo nelaimės, tai ne užuojauta, o tik instinktyvus siekimas atsiriboti nuo kito žmogaus kančių. Ir kita - tikroji, ne sentimentali, bet veiksminga užuojauta, kuri žino, ko ji nori, ir yra pasiryžusi kantriai kentėti kartu su kitu, kiek tik leidžia jėgos, ir net dar daugiau". Angliškas pavadinimas - "Beware of Pity" ("Saugokis gailesčio").

Vieta ir laikas: mažas miestelis Vengrijos pasienyje, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą.

Maždaug apie ką? Jaunas leitenantas netyčia pasielgia netaktiškai ir įsitraukia į neįgalios merginos bei jos šeimos gyvenimą. Dėl savo užuojautos pačiam ir džiugu, ir nepatogu. Norėdamas gero, bet nelabai susigaudydamas, kokios gali būti pasekmės, su ta užuojauta, gailesčiu, "širdies nerimu" nejučia klimpsta vis giliau, kartu klampindamas ir merginą bei jos artimuosius.

Ar rekomenduočiau kitiems? Jei patinka psichologija, veikėjų gilinimasis į save, nuolatinė savo poelgių analizė ir t.t. Tuo man ši knyga priminė anksčiau skaitytą W.S. Maugham "Aistrų naštą". Kažkuo panašūs abu pagrindiniai herojai savo mazochizmu, neapsisprendimu. "Širdies nerime" mane nervino Hofmilerio blaškymasis, dažnas staigus nuomonės keitimas pasidavus kitų įtakai.

Psichologinis romanas apie jausmus, iškylančias moralines problemas žmogaus gyvenime. Jaunas leitenantas vienos vakarienės metu susipažįsta su namų šeimininko dukra, tačiau nepastebi, kad ji negali vaikščioti.Tas jį labai...

Psichologinis romanas apie jausmus, iškylančias moralines problemas žmogaus gyvenime. Jaunas leitenantas vienos vakarienės metu susipažįsta su namų šeimininko dukra, tačiau nepastebi, kad ji negali vaikščioti.Tas jį labai sukrečia ir bandydamas užglaistyti savo netaktą vis labiau klimsta į kaltės, gailesčio ir savigraužos liūną.

Knyga man patiko, tiesą sakant, negalėjau atsitraukti, kol visos neperskaičiau. Lyg ir paprasta savo siužetu, bet minčių, jausmų narpliojimas padaro ją neprastą. Iš tiesų, žmogus juk nieko blogo nenorėjo, tiesiog pagailėjo jaunos mergaitės, norėjo praskaidrinti jos vienišas ir liūdnas dienas, paskatinti gydytis. Bet net pats nepastebėjo kaip visa jo užuojauta, savigrauža, pastovus ginčyjimasis tarp gailesčio ir noro bėgti kuo toliau, susipynė į vieną didelį kamuolį, kuris visu greičiu lėkė žemyn nuo kalno.

Bet nuo to laiko aš galutinai įsitikinau: joks nusikaltimas negali būti pamirštas, kol jį atsimena sąžinė.

Tai antroji mano pažintis su Zveigo kūryba ir tikrai ne paskutinė, jo kūriniai skatina mane susimąstyti ir giliau pažvelgti į save, juk per tą dabartinį lėkimą, kartais tai pamirštam.

Tai psichologinis romanas, kuriame rašytojas nagrinėja žmogaus jausmų pasaulį, bei gyvenime iškylančias dilemas. Veiksmas vyksta rašytojo gimtinėje Austrijoje. Pagrindinis veikejas jaunas leitentantas po nemalonaus...

Tai psichologinis romanas, kuriame rašytojas nagrinėja žmogaus jausmų pasaulį, bei gyvenime iškylančias dilemas. Veiksmas vyksta rašytojo gimtinėje Austrijoje. Pagrindinis veikejas jaunas leitentantas po nemalonaus nesusipratimo aukšuomenės vakarėlio metu, užmezga glaudžius santykius su jauna luoša šeimininko dukra. Merginai ir jos tėvui jis pajunta šiltus jausmus, kurie grįsti užuojauta ir gailesčiu ir pats nepastebi, kaip įsipareigoja šiems žmonėms ir yra priverstas gyventi su kankinančia kalte. Knyga yra sunkiai skaitoma, ne veltui tai yra psichologinis romanas. Smulkiai aprašomi vaikino jausmai, pojūčiai, prisiminimai ir svajonės. Tai nėra lengvas laisvalaikio skaitymas, knyga reikalauja visiško įsitraukimo ir susikaupimo.

Antonas Hofmileris, 25 metų leitenantas, yra pakviečiamas į pono Lajošo fon Kekešfalvos namus. Juose jis supažindinimas su gražuole Ilona, Kekešfalvos dukterėčia bei jo dukra – Edita. Po vakarienės suskamba muzika ir...

Antonas Hofmileris, 25 metų leitenantas, yra pakviečiamas į pono Lajošo fon Kekešfalvos namus. Juose jis supažindinimas su gražuole Ilona, Kekešfalvos dukterėčia bei jo dukra – Edita. Po vakarienės suskamba muzika ir svečiai pakviečiami linksmintis ir šokti. Karininkas Antonas Hofmileris, šokdinęs vieną gražuolę po kitos, prisimena, kad dar nepakvietė šokiui šių namų šeimininko dukters Editos. Tačiau jis nežino, kad Edita negali vaikščioti, nes jos kojos paralyžiuotos. Galantiškas leitenanto kvietimas šokiui labai įskaudina jauną luošą merginą... Antonas sutrinka ir pabėga iš šių nelaimingų namų. Tačiau sąžinės graužimas, gailestis, užuojauta tam „vargšui kūdikiui“, tas „širdies nerimas“ neapsakomai kankina jauną karininką, iki tol gyvenusį nerūpestingai ir laisvai. Ir taip prasideda tragiška istorija...



„Užuojauta būna dvejopa. Viena – silpnadvasiška ir sentimentali, iš tiesų ji tėra tik širdies nerimas, norint kuo greičiau atsikratyti nemaloniu grauduliu dėl artimo nelaimės, tai ne užuojauta, o tik instinktyvus siekimas atsiriboti nuo kito žmogaus kančių. Ir kita – tikroji, nesentimentali, bet veiksminga užuojauta, kuri žino, ko ji nori, ir yra pasiryžusi kantriai kentėti kartu su kitu, kiek tik leidžia jėgos, ir net dar daugiau.“



Šis romanas buvo mano pirmoji pažintis su rašytoju Stefanu Cveigu. Pati istorija ir užuojautos problema manęs tikrai nepaliko abejingos, net kai ir užverčiau paskutinį knygos puslapį, galvoje vis sukosi daug klausimų. Kas yra tikra užuojauta? Kaip aš būčiau pasielgusi tokioje sudėtingoje situacijoje?..



Aš skaičiau 1965 metų leidimą (leidykla „Vaga“), vertė A.Druktenis. Vertimas sklandus, todėl buvo tikrai malonu ir lengva skaityti. Tam tikri išsireiškimai ir žodžiai A.Druktenio vertime suteikė ypatingą atspalvį ir „skonį“ pasakojamai istorijai.



Įtraukiantis, puikus romanas. Rekomenduoju.

Psichologinis romanas, įtraukiantis, verčiantis nuolat polemizuoti su pasakotoju, atvirai kalbantis apie žmogaus jausmus: gailestingumą, užuojautą, meilę, keliantis klausimus, ar užuojauta visada reikalinga ir teisinga, kur ji...

Psichologinis romanas, įtraukiantis, verčiantis nuolat polemizuoti su pasakotoju, atvirai kalbantis apie žmogaus jausmus: gailestingumą, užuojautą, meilę, keliantis klausimus, ar užuojauta visada reikalinga ir teisinga, kur ji veda, ar ko nors gailėdami visada elgiamės teisingai, ir galų gale - vieno žmogaus atsakomybė prieš kitą žmogų - ar norėdami padėti žmogui, ar tapdami jo draugu ar mylimuoju, suvokiame, kad tuo pačiu prisiimame ir tam tikrą atsakomybės dalį už tą žmogų ir negalime jos išsižadėti kada tik panorėję, nesukeldami kitam skausmo.