Pirmoji pažintis su E. Malūku, apie kurį buvau girdėjusi įvairiausių atsiliepimų. Būten Šiukšlyno žmones visi rekomenduoja, kaip ypač sukrečiančią knygą.
Romanas išskirtinis tuo, kad jame nagrinėjama skurdo ir benamių...

Pirmoji pažintis su E. Malūku, apie kurį buvau girdėjusi įvairiausių atsiliepimų. Būten Šiukšlyno žmones visi rekomenduoja, kaip ypač sukrečiančią knygą.
Romanas išskirtinis tuo, kad jame nagrinėjama skurdo ir benamių vaikų dalia, apie kurią sunku kalbėti nepatyrusiems. Tačiau viskas parodoma realiai, neperspaudžiant bei neišgalvojant to, ko nėra. Parodoma, kad nelengva pasirinkus tokį gyvenimą ir reikia mokėti išlaikyti sveiką protą. Nelengva skaityti apie tokius dalykus, tačiau būtent tai priverčia susimąstyti, kaip svarbu padėti nuskriaustiesiems ir kovoti pačiam už save bei kitus. Nerekomenduotina silpnų nervų skaitytojams, bet rekomenduoju kiekvienam, kas nori išskirtinės ir šokiruojančios istorijos.

Nuostabi knyga! Knygoje atskleidžiama ne ta gražioji gyvenimo pusė, o tai kas šiomis dienomis iš tiesų yra labai svarbu - skurdas, nepriteklius, mažų benamių vaikų neaiškus likimas. Ši knyga mane be galo sukrėtė, iš ties...

Nuostabi knyga! Knygoje atskleidžiama ne ta gražioji gyvenimo pusė, o tai kas šiomis dienomis iš tiesų yra labai svarbu - skurdas, nepriteklius, mažų benamių vaikų neaiškus likimas. Ši knyga mane be galo sukrėtė, iš ties labai priverčianti susimąstyti apie gyvenimą, kiek daug turime ir kaip visko nevertiname. Juk aplink mus gyvena tiek daug suaugusių ar vaikų, kuriems iš tiesų reikia daug daugiau nei mums. Šis autorius yra numeris 1 tarp mano skaitomiausių autorių, be galo šviesus ir įdomus žmogus, jo kūriniai palieka labai didelį įspūdį mano gyvenime. Rekomenduoju visas šio autoriaus parašytas knygas - nenusivilsite.

Atviras žvilgnis į žmonių gyvenimus. Kitokia vaikystė, kurioje dalinamasi ne žaislais su kiemo draugais, o kovojama dėl vietos po saule. Gustė ir Matas nuo vaikystės yra vadinamieji šiukšlyno žmonėmis. Nors tarp jų nėra...

Atviras žvilgnis į žmonių gyvenimus. Kitokia vaikystė, kurioje dalinamasi ne žaislais su kiemo draugais, o kovojama dėl vietos po saule. Gustė ir Matas nuo vaikystės yra vadinamieji šiukšlyno žmonėmis. Nors tarp jų nėra giminystės ryšių, tačiau vienas kitą jie laiko pačiais artimiausiais. Sena šiukšlyno trobelė, vaikai ir senelis. Kai senelio nelieka, vaikai priversti vieni kovoti už buvį. Knygos eigoje po truputį likimai išsiskiria..Mane asmeniškai šią knygą skaityti paskatino faktas, kad knyga rašyta remiantis tikraisiais išgyvenimais, bendraujant su šiukšlyno žmonėmis. Žinant tai, knyga darosi dar įdomesnė. Prisipažinsiu nekartą pagavau save apėmusią nuostabos ir siaubo skaitant čią knygą. Matas norėdamas įsikovoti už buvį pradeda verslauti. Gustė labai gabi mokinė.Kuomet ji apsigyvena pas senyvo amžiaus šeimą pradeda lankyti mokyklą. Deja, mokykloje nėra viskas taip gražu. Po truputį iškyla mergaitės praeitis. Už nugaros, tarsi aidas kartoja "šiukšlyno mergaitė". Beje, paaiškėja, kad mergaitė šiuklyne nusirenginėdavo už pinigus, o tai mokyklos vaikams tampa dar viena priežastis mergaitę žeminti. Gustės broliški jausmai Matui įsirutuliuoja į tikrus vyro ir moters santykius. Gustė pradeda pavydėti Mato kitiems, o Matas į mergaitę žvelgia, kaip į mažesnę sesę. Čia ir prasideda pavydas, mirtis, šmeižtas. Visa knyga tarsi filmo epizodas, kaip vaikai virsta suaugusiais. Tik šie vaikai nuo mažumės priversti atlikti suaugusiųjų vaidmenys. Kiekvienas iš jų laukia šviesesnio rytojaus. Spėkit paty ar sulaukė? Tiesa, pati knyga skatina pamąstyti apie šalia esančius kitokiuos žmones. Žmones, į kuriuos dauguma mūsų linkę nusispjausti. Dauguma mūsų (tarp jų ir aš) maniau, kad šiukšlyno žmonių gyvenimas egzistuoja, bet tik ne pas mus. Knyga priverčia plačiai atmerkti akis ir pažvelgti. Pažvelgti ne į tą pasaulį, kurį mums šviečia ,televizijos "žvaigdutės", o į realybę. Nereikia nurašyti gyvenančių kitaip, nei mes. Štai Matas ir Gustė norėjo ir puikiai mokėsi, tik ilgą laiką tam neturėjo tinkamų sąlygų. Knyga verta Jūsų laiko J

Jau tapo įprasta, kad savo atsiliepimą apie perskaitytą knygą pradedu trumpu savo motyvo skaityti būtent šią knygą paaiškinimu. Ne išimtis ir "Šiukšlyno žmonės". Šią knygą nusprendžiau perskaityti dėl to, jog labai...

Jau tapo įprasta, kad savo atsiliepimą apie perskaitytą knygą pradedu trumpu savo motyvo skaityti būtent šią knygą paaiškinimu. Ne išimtis ir "Šiukšlyno žmonės". Šią knygą nusprendžiau perskaityti dėl to, jog labai suintrigavo ir sudomino knygos pavadinimas, o ir iš viršelio įdėmiai, gal net baugiai, žvelgiančios akys taip pat paskatino kuo greičiau atversti knygą ir pasinerti į romano tekstą.

Šiame romane aprašomi dviejų našlaičių - Gustės ir Mato likimai. Vaikai pabėgo iš vaikų globos namų ir apsigyveno šiukšlyne... Visos knygos metu vaizduojama, kaip Gustė ir Matas kabinasi į gyvenimą, bando išsikapstyti iš, rodos, beviltiškos situacijos. Skaitant daug kartų atrodė, kad štai, jau dabar vaikams viskas susitvarkys ir jie nebeturės kęsti patyčių, užgauliojimų, apgavysčių ir galės gyventi normalų, kaip ir visi, gyvenimą. Tačiau likimas vėl pažeria nemalonių išbandymų tiek Matui, tiek Gustei.

Knygos pabaiga iš tiesų nustebino (blogąja prasme)... Nenoriu atskleisti visų dėtalių, tačiau skaitydama tikėjausi, kad bent jau knygos pabaigoje viskas pasibaigs laimingai. Deja... Matyt, autorius nenorėjo idealizuoti šiukšlyno vaikų gyvenimo ir likimo, ir todėl nelaimingų vaikų likimą vaizdavo tikromis ir nepagražintomis spalvomis.

Iš tiesų ši knyga padėjo dar kartą suprasti, kiek daug gerų ir nuostabių dalykų turiu gyvenime. Nuoširdžiai patariu visiems perskaityti šią knygą. Ji tikrai gali padėti iš naujo surikiuoti savo vertybes.

Dovilė

Matą ir Gustę, pagrindinius knygos veikėjus, pažįstu jau maždaug nuo 13 metų; būtent kai aš dar buvau tik paprasta paauglė, pirmą kartą perskaičiau "Šiukšlyno žmonės". Būtent šis Malūko romanas mano sąraše atsirado...

Matą ir Gustę, pagrindinius knygos veikėjus, pažįstu jau maždaug nuo 13 metų; būtent kai aš dar buvau tik paprasta paauglė, pirmą kartą perskaičiau "Šiukšlyno žmonės". Būtent šis Malūko romanas mano sąraše atsirado dėl to, nes žinojau, jog ši knyga, tikrai verta dėmesio, supratau ir tai, jog trylikametės mergaitės protas dar ne visiškai galėjo suprasti tokią žiaurios realybės istoriją. Kas be ko, kadangi mano atmintis ne pati geriausia, žinojau, jog šią knygą skaitysiu taip, lyg ją savo rankose laikyčiau pirmą kartą.

Tiesą pasakius, knyga mane šokiravo. Tikrai nesitikėjau tiek daug žiaurumo, smurto ir prievartos. Galbūt praeities aš, visko nesuprasdama arba tiesiog nenorėdama suprasti, užblokavau žiauriausius įvykius, ir ačiū Dievui, pabaigą, kadangi skaitant vis šlykštėjausi kai kurių veikėjų elgesiu. Puikiai suprantu, kad tokių žmonių, kurių elgesys ir dabar sukrečia visuomenę, yra apstu šioje žemėje, tačiau skaityti apie tai ir skaitant įsivaizduoti kiekvieną aprašomą smulkmeną.. krečia šiurpas ir šleikštulys ir nejučia imi nekęsti jų dar labiau.

Tačiau nors knyga atrodo paremta smurtu bei pasityčiojimu iš žmonių, aš dėmesį sutelkiau ties kita knygos puse. Vienišumas. Būtent šis jausmas mane ėmė persekioti vis labiau, kai perskaitytų puslapių skaičius vis didėjo. Šiukšlyno žmonės - dabar, kai knyga jau paliko ryškų pėdsaką mano širdyje ir galvoje, šiuos žodžius suprantu kitaip. Galvoje nebestovi purvini, šlykštūs ir atstumiantys žmonės, kurie pripažinkime, nėra malonūs ir nuo jų realybėje norisi bėgti kuo toliau. Dabar ši sąvoka asocijuojasi su vienišais, pasimetusiais ir gyvenimo kelią pametusiais žmonėmis.. ne, jie jau nebe žmonės. Jie tiesiog - tie. Tie, kurie nebeturi prasmės gyventi, tie, kurie nebežino kas yra šiluma, tie, kurie pamiršo, kas yra žmogiškas artumas ar paprastas pasitikėjimas. Tie, kurie nebeturi kito kelio, tiesiog būti vieniši. Tik toks kelias yra likęs tiems, kurie ne visada patys pasirenka tokį likimą.

"Gustė visada rinkosi vienatvę. Visada. Nieko neįsileido į vidų, lyg visa būtų plieninė. Gal visi vieniši tokie? Gal jie tarp mūsų gyvenantys šiukšlyno žmonės? Tarsi užmiršę praeitį, tarsi be ateities, tarsi vienadieniai drugeliai". Skaitydama šį romaną negalėjau nesižavėti šiukšlyno žmonių stiprybe. Egzistuoti pasaulyje, kuriame esi vienas, visiškai vienas, turėtų būti be galo sunku. Kaip kad ir Matas, pagrindinis knygos veikėjas, ne kartą minėjo: nėra nė vieno žmogaus šiame pasaulyje, kuriuo galėčiau pasitikėti. Žavėjo ne tik jų stiprybė, bet ir drąsa. Drąsa bandyti išgyventi net ir tada, kai pats gyvenimas kiša koją. Drąsa kabintis į gyvenimą ir siekti to, kas iš to tave paverstų į jį.

Pasakysiu tik tiek, kiekvienas, kuris mėgsta bent kartais į rankas paimti knygą, mano nuomone, turėtų perskaityti šią knygą. Romanas parašytas taip, jog perskaitęs kelis puslapius, norėsi perskaityti ir dar kelis, o po to dar ir taip iki tol, kol užvertęs paskutinį knygos lapą pagalvosi, jog tau iš tiesų pasisekė, kad gyveni kitokį gyvenimą, nei teko gyventi knygos veikėjams: kupiną amžinos baimės, tamsos ir skaudaus vienišumo.