Internete mačiau neblogų atsiliepimų apie šią knygą. Tačiau ją perskaičius, mano nuomonė priešinga regėtiems komentarams.

Knygos idėja išties intriguojanti. Du veikėjai, turintys savų vidinių išgyvenimų, abu...

Internete mačiau neblogų atsiliepimų apie šią knygą. Tačiau ją perskaičius, mano nuomonė priešinga regėtiems komentarams.

Knygos idėja išties intriguojanti. Du veikėjai, turintys savų vidinių išgyvenimų, abu psichoterapeutai ir tuo pačiu redaktoriai, konsultuoja klientus (kažkaip keistai pacientai šioje knygoje vadinami klientais) ir tuo pačiu rašo straipsnius psichologine tematika. Kiekvieną mažytį veikėjų veiksmo ar minčių epizodą palydi terapeutų rašytas straipsnis ir patarimai kaip elgtis atsidūrus analogiškoje situacijoje. Gal ir neblogai. Bet pačio siužeto vietomis vos sprindis (dažniausiai - lapas, kitas) ir tada bac - straipsnis ir situacijos sprendimas. Po keliolikos perskaitytų puslapių kūrinys pradėjo smarkiai alsuoti dirbtinumu ir “pritempimu”.

Taip iki galo ir nebuvo atskleistas pagrindinių veikėjų Alano bei Amelijos tarpusavio ryšys. Vaidmuo vienas kito gyvenimuose. Kažkokios nuotrupos, kas išties erzino. Apie kitus veikėjus net nekalbu. Kaip “įbėgo” į tekstą, taip iš jo ir “pabėgo”. Be jokio įspūdžio ar prasmės.

Tikrai nepavadinčiau knygos romanu, kuriančio vienokią ar kitokią istoriją. Smarkiai pritrūko turinio siužetui. Vadinti psichologine / saviugdos, taip pat nesirįžčiau. Aptariamieji straipsniai trumpučiai, neišsamūs, parašyti lyg prabėgomis, labai abstakčiai. Manau būtų pavykęs produktyvesnis variantas, jei autorės turinį būtų kūrusios konkrečiai kaip straipsnius aktualiomis temomis.

Pati knyga man buvo panaši į depresyvių žmonių minčių srautą, su kartais švysteltu pozityvo prieskoniu.

Ne, ne.