Neslėpsiu, knygą paėmiau į rankas, prisiskaičiusi internete buvusių labai gerų atsiliepimų apie šią knygą. Pradėjus skaityti, vis laukiau, kada gi čia tas įdomumas prasidės, taip beveik ir įpusėjau. Įpusėjus tapo...

Neslėpsiu, knygą paėmiau į rankas, prisiskaičiusi internete buvusių labai gerų atsiliepimų apie šią knygą. Pradėjus skaityti, vis laukiau, kada gi čia tas įdomumas prasidės, taip beveik ir įpusėjau. Įpusėjus tapo įdomiau, atsirado daugiau psichologinių momentų, tačiau knyga manęs nesužavėjo. Ir pabaigos tikėjausi kitokios, galvojau, jog visgi paslaptis išaiškės, nes ją juk žinojo palyginus daug žmonių, bet...Knyga labiausiai patiko dėl psichologinių momentų - žmonių elgesys slepiant nusikaltimą, pasakotojo išgyvenimai ir jausmai, tapus nusikaltimo liudininku. Rašytoja vienu metu sugebėjo mane įtikinti, jog žmogžudystė negali būti vertinama tik vienareikšmiškai "juodai", nes turbūt ir gyvenime negali būti vien "balta" ir "juoda". Šiaip knyga gana tamsi, slegianti, po jos norisi ko nors šviesaus.

Knyga kančia. Yra keletas momentų, kurie lyg ir įtraukia, bet vėliau viskas išblėsta. Kartais būna, kad sunkiai perskaityta knyga palieka ryškios ir įsimenančios visumos įspūdį, tačiau "Slapta istorija" ne tas atvejis....

Knyga kančia. Yra keletas momentų, kurie lyg ir įtraukia, bet vėliau viskas išblėsta. Kartais būna, kad sunkiai perskaityta knyga palieka ryškios ir įsimenančios visumos įspūdį, tačiau "Slapta istorija" ne tas atvejis. Skaitant (tiksliau klausantis) vis nepaliko jausmas, kad ta amerikietiška istorija jau kažkur skaityta, girdėta, matyta. Man pasirodė panašu į "Ketverto taisyklę" ir į "Mirusių poetų draugiją". Na, nepagavo manęs ta amerikietiška psichonanalizė, bandymas prilygti "Nusikaltimui ir bausmei", nors internete klaidžioja bent keli šią knygą iki padebesių liaupsinantys apsiliepimai. Nežinau, ką ten kiti rado toje knygoje, bet aš jutau tik reklaminius šūkius apie įspūdingą debiutą, devynis metus rašytą knygą, tiražus, bestselerius, bet tos žadėtos gilumos ir paveikumo nepajaučiau. Nors tu ką. Eisiu paieškosiu kitur.

"Slapta istorija" - tai paprastas detektyvas, skirtas plačiajai visuomenei, tiesą sakant, net neturintis kuo labai sužavėti. Tik keli studentai apsisvaiginę netyčiomis nužudo žmogų, slepia tai, turi atsikratyti liudininku,...

"Slapta istorija" - tai paprastas detektyvas, skirtas plačiajai visuomenei, tiesą sakant, net neturintis kuo labai sužavėti. Tik keli studentai apsisvaiginę netyčiomis nužudo žmogų, slepia tai, turi atsikratyti liudininku, psichologiniai išgyvenimai, meilė, jaunatviškas idealizmas, nesutarimai - tai pagrindinės temos, jokios naujos siužetinės linijos. Iš tiesų vienintelis akstinas pasiimti šią knygą, o po to ir tęsti ją skaityti - tai neįprastas pagrindinių veikėjų pasirinkimas. Jie - tai Klasikinės filologijos studentai viename Amerikos universitete. Jei Lietuvoje dar didžioji dauguma net nežino, kas yra Klasikinė filologija, kokius mokslus kremta jos studantai, tai Amerikoje ir dar praeitam šimtmety šis išsilavinimas buvo gerai žinomas visiems ir apie jį net kuriami mitai ir legendos. Buvo smagu skaityti apie pagridninius herojus, kokiais šio išsilavinimo "klasikiniais" studentais įsivaizduoja pati autorė, o kartu galbūt tokiais juos įsivazduoja ir kiti amerikiečiai. Lietuvoje dar ir dabar tokių herojų pasirinkimas būtų nesuprastas, tuo labiau, jei būtų pradėtos plėtoti jų charakterio savybės, motyvacija, užmojai. Man, žinančiam Klasikinės filologijos studentus (bent jau Lietuvos ir pastarųjų keletos kartų), matosi, kad rašytojos puikiai susieti herojai su nusikaltimo aplinkybėmis: viskas daugmaž motyvuota, net rodos, kad tai tikrų tikriausia istorija tikrai kažkada nutikusi arba pačiai rašytojai, arba jos universitete. Tai gera istorija tiems, kuriems patinka knygos apie jaunus, iš per didelio susitelkimo ties mokslu ir filosofija kylančias klaidas. Jaunas žmogus net ir pajus įkvėpimą - ne žmogžudystei, bet norui domėtis.

" Kai kurie dalykai pernelyg baisūs, kad iš karto suvoktum . Kiti - nuogi, neišdildomai kraupūs - pernelyg baisūs, kad apskritai kada nors juos suvoktum. Tik daug vėliau, kai esi vienui vienas, atsiveria akys; kai atšąla...

" Kai kurie dalykai pernelyg baisūs, kad iš karto suvoktum . Kiti - nuogi, neišdildomai kraupūs - pernelyg baisūs, kad apskritai kada nors juos suvoktum. Tik daug vėliau, kai esi vienui vienas, atsiveria akys; kai atšąla pelenai, kai išsiskirsto laidotuvininkai, kai apsižvalgęs - didžiausiam savo nustebimui - pasijunti visai kitame pasaulyje."


Pasiėmiau skaityti šią knygą, paskaičiusi gerus atsiliepimus; įvertinau tai, kad knygą autorė rašė devynis metus. Perskaičiusi likau suglumusi - kodėl man ji nesukėlė emocijų? Pati pradžia apskritai sunkiai skaitėsi. Būna, kad negaliu atsitraukti versdama puslapius, o būna taip, kaip kad nutiko dabar - skaitau, bet netirpstu iš malonumo, įdomumo, nejaučiu ypatingo nekantrumo versti puslapius. Stilius man pasirodė vos vos panašus į Irving'o, tik atmetus visas jo nešvankybes. Visgi padėti neskaitytos knygos negalėjau. Autorė pasakoja apie penkis studentus koledže studijuojančius klasikinę graikų kalbą. Autorė puikiai išbaigė personažų paveikslus, kurie man pasirodė savotiškai keisti: vieni paslaptingi, kiti atviri, bet turintys keistų įpročių. Tačiau, mano nuomone, nereikėjo prologe užsiminti apie Banio, vieno iš studentų, mirtį. Nors tai nėra tipiškas detektyvas, bet knyga prarado netikėtumo pojūtį. Viliojo tik smalsumas, kaip mirė, kodėl mirė? Įpusėjus knygą, atsirado intriga, įdomumas, nes atsirado psichologinių momentų. Manau, kad šioje knygoje tai ir yra pagrindas - psichologinis personažų portretas, susietas su jų poelgiais, kurie nulemia jų likimus, išgyvenimus. Visa tai atskleidžia žmogaus moralines nuostatas, jų vidinius įsitikinimus. Negaliu jos vertinti 5 balais, nes paliko abejingą. Nors mėgstu dramatiškas pabaigas, bet šioje knygoje manęs tas dramatiškumas nesujaudino. Buvo netikėta pabaiga, bet nieko daugiau. Puikiai parašyta knyga, bet kaip sakoma - ne mano. Mąstau, kad autorės rašymo stilius buvo man nepaveikus. Nes pvz. skaitydama, atrodo gal kiek banalų S. Cveigo romaną "Širdies nerimas" tiesiog mėgavausi kiekvienu puslapiu. Po to alpėjau, kad skaitysiu jį dar ne kartą. Susiradau kitas šio autoriaus knygas, kurios taip pat nepaliko manęs neabejingos, o Cveigas tapo vienu mėgiamiausių autorių.
Tartt knyga itin rimta, pasakojanti apie sudėtingus/netikėtus žmogaus gyvenimo momentus/įvykius, žmonių sąžinės gelmes, mane paliko abejingą...Keista...

Žanras: romanas
Puslapių skaičius: 566
Leidykla: Alma littera, 1998
Vertinimas: 4/5
Anotacija:
1992 m. pasirodęs jaunos amerikietės Donnos Tartt pirmasis romanas, rašytas devynerius metus, per savaitę tapo Amerikos bestseleriu. Parašyti "Slaptą istoriją" įkvėpė F. Dostojevskio "Nusikaltimas ir bausmė". Autorė iš esmės atkartoja didybės, kaltės ir atgailos temą. Tai detektyvo ir psichologinio romano derinys, pasakojantis apie tragediją, kuri pražudė elitinę studentų grupelę viename JAV koledže. Pagal šį romaną A. Pakula pastatė kino filmą "Nekaltumo prezumpcija".