Patiko knyga, patiko nes tai buvo dienoraštis. Knygoje nebuvo įtemptų siužetų. Gal net nebuvo kulminacijos, gal buvo bet ne tokia ryški kaip būna kitose knygose. Knyga buvo apie tikrą gyvenimą, nebuvo fantazijos, tiesiog...

Patiko knyga, patiko nes tai buvo dienoraštis. Knygoje nebuvo įtemptų siužetų. Gal net nebuvo kulminacijos, gal buvo bet ne tokia ryški kaip būna kitose knygose. Knyga buvo apie tikrą gyvenimą, nebuvo fantazijos, tiesiog skaitydama persikėliau į paprastą merginos gyvenimą.

Šiaip, aš nesu didelė „Beveik suaugę“ serijos megėja. Man daug labiau patinka „Išpažintys“. Esu pilnai perskaičiusi tik vieną „Beveik suaugę“ knygą, o dvi turėtas namuose bijojau net atsiversti. Tiesa, šią...

Šiaip, aš nesu didelė „Beveik suaugę“ serijos megėja. Man daug labiau patinka „Išpažintys“. Esu pilnai perskaičiusi tik vieną „Beveik suaugę“ knygą, o dvi turėtas namuose bijojau net atsiversti. Tiesa, šią knygą buvau pradėjusi skaityti, bet kai įrašiau ją į sąrašą, net nebegalėjau pasakyti apie ką ji – man ji neįsiminė.
Bet „Slapti dienoraščiai“ mane išties nustebino. Man ji patiko! Mėgstu tokias psichologines knygas, dienoraščius, kur aprašomos mintys ir jausmai. Kai gali pažvelgti, kaip veikėjas suprato vieną įvykį, kaip galvoja apie kitą. Kai gali įsikūnyti į sielą.
Šios knygos scenarijus toks – septyniolikmetė Keitė gyvena su seserimi Sofija ir jų negiminaite Lile. Jos mama ir tėtis paliko jas, dar visai mažas. Kai Sofija pagimdo Keitės dukterėčią Anastasiją (vėliau Keitė ją pervadino Hete), Keitė nusipėrka tris blonknotus dienoraščiams – raudoną, geltoną ir mėlyną. Raudoname dienoraštyje ji aprašo dienas, kelis sakinius kiekvienai, labiau jau jausmus. Aprašo kaip keista būti teta, ir kaip jai tai patinka. Geltoname rašo istoriją apie moterį, labai stebėtinai panašią į ją. O mėlyname ji užrašo vienintelį prisiminimą apie tėtį. Dar įsiterpia spontaniškai išspausdinti puslapiai – juose beveik visada aprašo vieną įvykį, dažniausiaiprasideda žodžiais „Kai...“ ir „Po to kai...“.
Gali rasti ir paslaptingą ir ypatingą susitikimą su vaikinu iš knygyno, ir šelionės, pyragus su geriausia drauge, bei piktį, barnius ir grasinimą išvažiuoti. Bei svajones. Daugiausia svajones. Neįtikimą vaizduotę.
Tai labai jautri knyga. Supranti Keitės sąmišį, apmąstymus.. Man ypač patiko, kad ji su sese Sofija yra pamišusios dėl knygų – jų gyvenimas paremtas jomis. Taip pat raudonojo dienoraščio įrašo pradžioje ji užrašo tuo metu klausomą dainą – dažniausiai dainos būna Crowded House atlikimo – tai galima dar labiau įsijausti.
Ši knyga moka „Pasitalpinti“ tavo mintyse. Vietos jai užteks. Jos neapsakysi žodžiais, bet ji kažkuo ypatinga - tai gal ir yra tokia, kaip visos šio stiliaus knygos, bet ji išsiskiria! Visa tai paprasta, kasdienišką, visiems suprantama, pažistama. Ši knyga – kaip įprastas sumuštinis, tik su rečiausio pasaulyje sūrio skiltelėmis ir pagardintas avietėmis, nuskintomis nuo begalybės krašto.
Knyga gal ir nesiskaito labai lengvai – turi sustoti ir pagalvoti apie tai, ką perskaitei. Kitaip tiesiog bus dar viena perskaityta knyga. Ir tiek. Pagaliau turi suprasti kokią reikšmę turėjo ši knyga tau.
Rekomenduoju visiems. Surizikuokit! Nors pasidarys netgi truputį gaila, ją perskaičius, jūs nieko neprarasite sugaišę kiek laiko (aš užtrukau 2 dienas). Net jei jums nepatinka „Beveik suaugę“.