Tai knyga, kurią perskaityti nėra lengva. Ir vis dėlto negalėjau jos paleisti iš rankų iki pat paskutinio puslapio. Be galo įdomi politinio perversmo linija, leidžianti pažvelgti giliau į dar nepažintą Turkijos kultūrą....

Tai knyga, kurią perskaityti nėra lengva. Ir vis dėlto negalėjau jos paleisti iš rankų iki pat paskutinio puslapio. Be galo įdomi politinio perversmo linija, leidžianti pažvelgti giliau į dar nepažintą Turkijos kultūrą. Tačiau meilės istorija šioje knygoje tokia patetiška, nenatūrali, seilėta ir nemaloni, kad visą laiką norėjosi tuos puslapius praleisti - vien dėl to negaliu duoti maksimalaus įvertinimo.

Viena tų knygų, kurią nori perskaityti kuo greičiau. Ir ne todėl, kad būtų baisiai įdomu... Iki pusės knygos iš viso nesupratau apie ką čia rašoma (turint galvoje, kad knyga iš viso per 500 psl., sakyčiau ilgoka...

Viena tų knygų, kurią nori perskaityti kuo greičiau. Ir ne todėl, kad būtų baisiai įdomu... Iki pusės knygos iš viso nesupratau apie ką čia rašoma (turint galvoje, kad knyga iš viso per 500 psl., sakyčiau ilgoka įžanga).



Labiausiai kliuvo tai, kad pasakojimas neturi aiškios esmės. Supinta per daug dalykų: ir politika, ir socialinės problemos, ir tradicijų - šiandienos susikirtimai, ir kultūriniai skirtumai, sakyčiau, net psichologinės problemos, ir meilė... Man - per didelė mišrainė.



Skaitydama tikėjausi geriau suprasti turkų ir apskritai islamo tradicijas, mąstymą. Tačiau didelių plonybių arba esminių gijų neapčiuopiau. Nors romano veikėjai kelia problemą, kad europiečiai žiūri į juos kaip į žemesnį sluoksnį, nesupranta ir smerkia, man būtent toks įspūdis apie šiuos žmones ir susidarė: neišsilavinę, kvaili, užsispyrę, buki, tingūs, rezervuoto požiūrio. Kita vertus, kaip sako vienas veikėjas knygos pabaigoje, nereikia viskuo tikėti, kas rašoma, nes sunku perteikti tiesą tekstu, o nematant situacijos tikrai ir gyvai, ją suprasti - sudetinga.



Knygos pasakojimo stilius irgi gana sudėtingas. Iš pradžių lyg ir pasakojama veikėjo lūpomis, paskui įsipina rašytojas, galų gale knyga baigiama tarsi ne romanas, o dokumentika.



Žinoma, tuose 500 psl. buvo ir šis tas gero, pvz., išminties perliukų. Man labiausiai įsiminė, kad "gyvename ne tam, kad gintume savo įsitikinimus, o tam, kad būtume laimingi".



Visgi mano vertinimas 3/5.