Man vis dar sunku suprasti, kodėl ši knyga nėra privalomųjų perskaityti knygų sąraše. Tai įdomiai, bet paprastai ir suprantamai perteikiama filosofijos istorija mergaitės akimis. Tikiu, kad ne vienam žmogui ši knyga padėtų...

Man vis dar sunku suprasti, kodėl ši knyga nėra privalomųjų perskaityti knygų sąraše. Tai įdomiai, bet paprastai ir suprantamai perteikiama filosofijos istorija mergaitės akimis. Tikiu, kad ne vienam žmogui ši knyga padėtų praplėsti savo suvokimo ir mąstymo ribas, taip pat supažindintų su mūsų mokslo pagrindu - filosofija.

knyga nuostabiai keliauja per filosofijos istorija, nuo seniausių laikų iki dabarties trumpai apibūdina filosofijos krypti ir filosofų požiūrį jų laikotarpiu, tačiau istorija apie Sofija mane nuo pusės knygos pradėjo erzinti...

knyga nuostabiai keliauja per filosofijos istorija, nuo seniausių laikų iki dabarties trumpai apibūdina filosofijos krypti ir filosofų požiūrį jų laikotarpiu, tačiau istorija apie Sofija mane nuo pusės knygos pradėjo erzinti ir pabaiga visai nepatiko, atrodė, kad viskas buvo tik labai pritemta ir per greit išsirituliojo.
TAČIAU, knygą tikrai duočiau perskaityt savo paaugliams vaikas, nes pati šiek tiek per protinga ir per sena jaučiausi... Tačiau ir man buvo malonu prisiminti istoriją ir filosoją

Daug kur girdėta, daugelio rekomenduota ir išgirta, nikieno neišpeikta, ši knyga ilgai gulėjo mano Kindle. Ir pagaliau, prasidėjus rudeniui, jos ėmiausi.

Nustebau jau pirmame skyriuje - negi dabar grįšiu į studijų laikus ir...

Daug kur girdėta, daugelio rekomenduota ir išgirta, nikieno neišpeikta, ši knyga ilgai gulėjo mano Kindle. Ir pagaliau, prasidėjus rudeniui, jos ėmiausi.

Nustebau jau pirmame skyriuje - negi dabar grįšiu į studijų laikus ir skaitysiu vadovėlį?! Tikėjausi romano apie meilę su filosofiniais pamąstymais... Bet turiu keistą pomėgį (teisingai) ir įsitikinimą - baigti viską, ką pradedu.

Filosofijos istorija mane įtraukė, buvo įdomu koncentruotai perskaityti žinomiausių filosofų požiūrį ir atnaujinti žinias. Prisipažinsiu, ir pačią apėmė filosofinės mintys, svarstymai ir abejonės.

Tačiau pats istorijos pateikimas man nepatiko. Nesąmonė. Atrodo, skirta paaugliams. Bet tuomet filosofijos istorijos skirsniai, nors ir dažnu atveju nenatūraliai perpinami su rašytojo išgalvota istorija, yra per sudėtingi, ir, mano galva, nelabai įdomūs paaugliams. Man nesisiejo naivi vaikiška istorija su neretai moksliniais, akademiniais terminais. Per skirtingi ingridientai mišrainei.

Pasaulis per filosofo akinius

Keturiolikmetė Sofija Amudsen iki TOS dienos gyveno įprastą gyvenimą: lankė mokyklą, grįžusi pašerdavo savo naminį zoologijos sodą (katę, vėžlį ir dvi papūgėles), sulaukdavo kol iš darbo...

Pasaulis per filosofo akinius

Keturiolikmetė Sofija Amudsen iki TOS dienos gyveno įprastą gyvenimą: lankė mokyklą, grįžusi pašerdavo savo naminį zoologijos sodą (katę, vėžlį ir dvi papūgėles), sulaukdavo kol iš darbo grįš mama... Rytais vis patikrindavo pašto dėžutę, kur kartais rasdavo atviruką nuo tėčio - kapitono, su dideliu tanklaiviu plaukiojančiu kažkur tolimose jūrose. Tačiau vieną dieną Sofija rado jai adresuotą keistą voką, o jo viduje - lapelį su iš pirmo žvilgsnio paprastais (gal net kiek absurdiškais), o iš tiesų - labai suktais klausimais apie pasaulį, gyvenimą, būtį, ir egzistencijos prasmę. Taip prasidėjo kiek neįprastas filosofijos kursas. Taip Sofijos pasaulyje atsirado keistasis filosofas Albertas Knoksas, leidęs jai palypėti triušio, kurį didysis visatos fokusininkas traukia iš juodos skrybėlės, kailiuko plaukelių galiukų link.

Filosofijos istorijoje - trumpoje, bet įvairioje, pradedant Antikos, baigiant šių dienų mąstytojais, vietą randa ir Lego kaladėlės, ir sausainių formelės. Nuo, atrodo, amžinųjų klausimų, kurie nedavė ramybės žmonijai visais laikais, iki pat ekofilosofijos. Kartais filosofijos paskaitos supanašėja su religija, kartais - su istorija, netgi astronomija ar fizika, galų gale - politologija ar psichoanalize. Sofija, kaip uoli mokinė, stropiai studijuoja Alberto siunčiamą medžiagą, kurią dideliuose, geltonuose vokuose pristato Hermis - Alberto šuo.

Tiesa, su pirmu paslaptinguoju voku, į Sofijos pasaulį įsilaužia ne tik Albertas, bet ir keistasis majoras. Iš pradžių apsiribojęs atvirukais su gimtadienio sveikinimais kažkokiai Hildei, apie kurią Sofija neturi žalio supratimo, vėliau šis kariškis vis labiau įžūlėja. Atrodo, jam nieko nėra neįmanomo ir kuo toliau, tuo labiau jis mėgaujasi akibrokštais, kurie akivaizdžiai iš vėžių išmuša Sofiją ir Albertą.

Maždaug nuo pusės knygos įvyksta lūžis - knyga tampa ne tik paprastu pasakojimu apie filosofijos istoriją, bet pasakojimu pasakojime. Sofija ir Albertas ima abejoti savo būties realumu, keldami hipotezę, kad galbūt tėra ne daugiau nei nerviniai impulsai majoro smegenyse - t.y. tik knygos, kurią kažkas išgalvojo, personažai (tokia mintis kažkada, beje, buvo kilusi ir didžiajam sekliui Kaliui Bliumkvistui, svarsčiusiam, ar tik jis su Andersu nėra tik pora paikų berniūkščių iš kažkieno išgalvotos knygos). Guodžianti mintis yra tik tai, kad kartais galima nukreipti visažinio majoro dėmesį, kad jis trumpam pamirštų savo kūrinius ir duotų jiems laisvas rankas veikti. O gal ir majoras tėra kažkieno smegenų impulsas, tik personažas kažkieno skaitomoje knygoje? O gal?..

Kuo toliau, tuo labiau Josteinas Gaarderis vedžioja savo skaitytojus už nosies. Pasakojimas tampa kažkuo daugiau nei dėže su dvigubu dugnu - tai lyg viena į kitą sudėtų rusiškų "matrioškų" gliaudymas- atrodo, radus mažiausią, tikriausią, iš šios išlenda dar viena realybė. Būtent tokia pasakojimo forma daro šią knygą genialią. Jau vien nenuobodžiai papasakoti filosofijos istoriją, supažindinant skaitytojus su pagrindėmis mąstytojų idėjomis taip, kad romanas nevirstų enciklopedija ar vadovėliu, reikia turėti neeilinių sugebėjimų. Tačiau "dvigubo (ar, tiksliau, begalinio) dugno" technika praktiškai įgyvendina filosofijos teoriją ir skatina jei ir ne pasinerti stačia galva į transcendencijos ir egzistencijos klausimus, bet bent jau gerai susimąstyti apie tai, kas tikra ir kiek galime būti tuo įsitikinę. O gal mes patys - tik personažai kažkieno rašomoje knygoje?..

Taip pat žavi autoriaus atidumas detalėms - nėra nieko atsitiktinio. Hermio vardo kilmę ir reikšmę paaiškina pats Albertas. Sofija - neatsitiktinis vardas mergaitei, besidominčiai filosofija, sukuria gražų kalambūrą pavadinime. O Albertas? Albertas Knoksas... "Keistas vardas", gūžteli Sofija.

Stebina gal tik tai, kad daug kas, ką šiaip jau sužinome vos ne pradinėje mokykloje, Sofijai yra naujiena. Ir ne tik Sofijai - jos naujai atrastais išminties perlais stebisi tiek mama, tiek mokytojai. "Iš jo išmokau daugiau nei per aštuonerius metus mokykloje", sako Sofija. "Pavyzdžiui, ar esi girdėjusi apie Džordaną Bruną, kuris 1600 metais buvo sudegintas ant laužo? Arba apie Niutono visuotinės traukos dėsnį?", klausia ji mamos, o ši prisipažįsta: "Ne, aš daug ko nežinau...". Na galbūt Norvegijos švietimo sistema 1990 m. ir nebuvo labai aukšto lygio. Arba čia vėlgi J. Gaarderis (o gal majoras?) įžūliai ironizuoja visuomenės, paprastų žmogelių, besirausiančių gilyn į triušio kailiuką, atžvilgiu?

J. Gaarderis Lietuvos skaitytojams pažįstamas ir kaip knygos "Mergaitė su apelsinais" autorius, tačiau būtent "Sofijos pasaulis" lieka viena populiariausių jo knygų ne tik mūsų šalyje bet ir visame pasaulyje. Knygos anotacijoje rašoma, kad su ja jau užaugo nauja mąstančio jaunimo karta. Ar iš jų atsiras nors keli, kuris sujauks žmonijos sąmonę? Kas žino. Tačiau net jei ir ne, prisiminti klausimus, kurie per amžius didiesiems pasaulio išminčiams nedavė ramybės tikrai bus ne tik naudinga, bet ir labai įdomu.

Jostein Gardner knygą "Sofijos pasaulis" gavau gimtadienio proga dar prieš keletą metų, bet tuos keletą metų ji dulkėjo lentynoje. Taip jau nutiko, kad šią knygą nė nesusimąsčiusi pasiėmiau su savimi vykdama ne kur nors...

Jostein Gardner knygą "Sofijos pasaulis" gavau gimtadienio proga dar prieš keletą metų, bet tuos keletą metų ji dulkėjo lentynoje. Taip jau nutiko, kad šią knygą nė nesusimąsčiusi pasiėmiau su savimi vykdama ne kur nors kitur, o į Norvegiją :) Kas žino šią knygą, žino, kad ji parašyta filosofijos mokytojo iš Norvegijos ir, žinoma, veiksmas taip pat vyksta Norvegijoje :) Jei būčiau šią knygą perskaičiusi prieš kelis metus, man būtų nieko nesakę vietovių pavadinimai, o dabar skaitydama šią knygą ir joje rasdama miestų pavadinimus, kurie šiai dienai man žinomi, stebiuosi, kodėl viskas taip susiklostė, kad aš perskaičiau šią knygą būtent pabuvojusi Norvegijoje :)

"Sofijos pasaulis" yra romanas apie filosofijos istoriją. Šiame romane, paprasta suprantama kalba pasakojama filosofijos istorija ir žymiausių filosofų mintys. Tai įdomus sprendimas supažindinti žmones su filosofija, nepateikiant vien sausos teorijos, o įpinant ją į gražų pasakojimą :) skaitytojas neapkaunamas vien faktais, į tarpus įterpiama jaunos merginos istorija, taip leidžiant skaitytojui atsipalaiduoti nuo istorinių filosofijos faktų :) Kadangi aš pati neretai mėgstu pasinerti į filosofinius apmąstymus, knyga man patiko :)

"Sofijos pasaulis" - norvegų rašytojo Josteino Gaarderio knyga, jau aštuoniolika metų stebinanti ir keičianti skaitytojus." - štai kaip apibūdinamas šis kūrinys. Ką gi aš nesu iš tų "nustebintų ir pakeistų". Man ši knyga...

"Sofijos pasaulis" - norvegų rašytojo Josteino Gaarderio knyga, jau aštuoniolika metų stebinanti ir keičianti skaitytojus." - štai kaip apibūdinamas šis kūrinys. Ką gi aš nesu iš tų "nustebintų ir pakeistų". Man ši knyga buvo neišpasakytai nuobodi, skaičiau tik "iš pareigos" - savišvietos tikslais ir dėl "Knygų iššūkio". O kadangi knyga nepatiko, neišsiplėsiu, nes jai paaukojau nemažai savo laiko, gaila jo dar skirti ir aprašymams.

Taigi trumpai drūtai. Rekomenduoju knygą tiems, kurie neturi ką veikti ir mėgsta filosofuoti menkiausiais gyvenimo klausimais, tačiau nesuka galvos, kad "ketvirtadieniais parduotuvėje akcija pomidorams" (laisva citata iš knygos), kitaip tariant, tiems, kuriems atrodo, kad gyvenimas, kurį dabar gyvename, yra netikras ir svarbiausias mūsų egzistencijos tikslas - išsiaiškinti, kas gi tikra (ir tikrai jau ne pirkti pigesnius pomidorus). Taip pat rekomenduoju universitetų studentams, kuriems visiems pirmame kurse privalomas filosofijos dalykas. Labai gali būti, kad skaitant šią knygą galvoje pasiliks truputėlį daugiau žinių apie visus filosofus negu klausantis nuobodžių dėstytojo burblenimų (tegu neįsižeidžia filosofijos dėstytojai, nes gal ne visi tokie, bet manasis buvo kaip tik toks).

O visiems kitiems šios knygos nerekomenduoju - jei tikėsitės malonaus, įtraukiančio, praturtinančio, gerų emocijų keliančio, galbūt sukrečiančio ar intriguojančio skaitymo - nusivilsite. Tiesa, knygoje yra ir intriga - mergaitės Sofijos istorija, kurios pasakojimo rėmuose ir pateikiamas visas filosofinis skaitalas, bet man asmeniškai ji buvo tik bereikalingi išvedžiojimai. Žodžiu, nepatiko, veltui sugaišau šitiek laiko ją skaitydama.

Šią knygą bandžiau skaityti bent kelis kartus, tačiau nepriėjus vidurio numesdavau į kampą. Nepatinka neužbaigti darbai, tad į savo knygų sąrašą ją ir įrašiau. Taigi buvo tarsi savotiškas stimulas man.

"Sofijos...

Šią knygą bandžiau skaityti bent kelis kartus, tačiau nepriėjus vidurio numesdavau į kampą. Nepatinka neužbaigti darbai, tad į savo knygų sąrašą ją ir įrašiau. Taigi buvo tarsi savotiškas stimulas man.

"Sofijos pasaulis'' tai trumpa įžanga į platų filosofijos pasaulį. Pasakojimas apie keturiolikmetę Sofiją, kuri vieną dieną netikėtai gauna jai adresuotą geltoną laišką nuo paslaptingo žmogaus. Jame paslaptingi klausimai apie pasaulį ir žmogų. Po kiek laiko ateina vėl naujas laiškas apie mitus, pirmuosius filosofus, Sokratą, Platoną, Aristotelį ir kt. Pamažu keliaujame ne tik skirtingais laikotarpiais, bet ir esame įtraukti į mįslingą detektyvą. Kas siunčią visus šiuos laiškus? Kokia viso to esmė? Kodėl būtent Sofija? Skaitant knygą pati įsijaučiau į mergaitės vaidmenį ir atrodė, kad paslaptingo filosofo laiškai skirti man, kad aš ir esu mergaitė Sofija.

Knyga ne vien supažindino su laikmečiais ir garsiais filosofais. Ji taip pat ir verčianti susimąstyti: kas aš esu šiam pasaulyje, kokia mano rolė šiam gyvenimo teatre ir ar tai kas man atrodo tikra ištikrųjų yra tikra? Kaip ir Mamontovo daina "Kitoks pasaulis'' imi svarstyti, ar gyvenimas yra tikras, o gal mes jį matome visai kitokį. Neveltui knygos pabaigoje yra atskleidžiama, kad Sofija tik knygos personažas, kad kiekvienas jos veiksmas yra jau kažkieno numatytas ir pasvertas, kad ji negali niekaip pakeisti savo pasaulio.

Knygą vertinu labai gerai ir mėgstantiems pafilosofauti rekomenduoju.

Šią knygą būtų galima pavadinti maža menine enciklopedija. Išties, filosofijos istorija čia pateikiama nuosekliai, temos tarsi karoliukai veriasi viena greta kitos. Žodis "veriasi" šiuo atveju savyje talpina dvi reikšmes:...

Šią knygą būtų galima pavadinti maža menine enciklopedija. Išties, filosofijos istorija čia pateikiama nuosekliai, temos tarsi karoliukai veriasi viena greta kitos. Žodis "veriasi" šiuo atveju savyje talpina dvi reikšmes: skaitytojas turi galimybę filosofiją žingsnis po žingsnio suvokti, mat sudėtingiems ir abstraktiems dalykams paaiškinti pasitelkiami itin gyvenimiški ir taiklūs pavyzdžiai, taip pat nesunku justi ryšį, jungiantį vieną temą su kita, nes tai, kas filosofijos istorijoje liko mums už nugaros, mes vėl sutinkame priešais save, tik kitokiomis formomis - tarsi aidą prieš tai pasakytiems žodžiams. Manau, ši knyga puikiai galėtų būti naudojama kaip filosofijos pradmenų žinynas, nes net ir neskaitant visos knygos nesudėtinga būtų atrasti (juolab pasinaudojant knygos pabaigoje esančia vardų rodykle) reikalingas teksto atkarpas ir išardyti meninio bei dalykinio teksto sintezę.

Žinoma, pagrindinė romano ašis yra Sofija. Mergaitė, kuri staiga, pati to neinicijuodama, ima mokytis filosofijos. Į pašto dėžutę ima plūsti paslaptingi laiškai. Jų atsiradimas Sofijai nėra aiškus, tačiau perskaičius laiškus ima atrodyti, kad ir tai, ką ji iki šiol laikė įprastais dalykais, toli gražu nėra taip paprasta ir aišku.

Mergaitei vis dėlto pavyksta atrasti filosofijos ištakas, tačiau kuo toliau šia upe plauki, tuo daugiau nepažinto pasaulio veriasi. Greta to atsiranda paraleli Hildės ir jos tėčio Majoro Alberto Knago istorija. Viskas verčiasi aukštyn kojomis ir tampa nebeaišku, kur realybė, o kur fikcija. Vaizduojama situacija puikiai iliustruoja filosofijos gvildenamą žmogaus laisvės klausimą (kiek mano mintys, veiksmai ir gyvenimas yra laisva valia būtent mano apspręsti, o kiek tai yra Didžiosios Lemties sprendimas).

Nors šiame romane gausu absurdo detalių, tačiau kiekvienas mąstantis skaitytojas turėtų suvokti jų reikšmę ir gebėti rasti atsakymus į kilusius klausimus. Be abejonės, ne į visus klausimus romanas atsako. Daug jų gimsta skaitytojo sąmonėje labai natūraliai, keliaujant per filosofijos istoriją, mąstant apie jį supantį pasaulį, tačiau knygoje pateikiami įrankiai, kuriais naudodamiesi neišspręstus klausimus paversime išspręstais.

Kaip vertinčiau šią knygą? Subjektyviai kalbant, džiaugiuosi ją perskaičiusi. Nors kai kur prireikė įdėti daugiau pastangų skaitant, tačiau dabar juntu, jog praplėčiau savo pasaulio suvokimo ribas. Ši knyga tiesiog privertė susimąstyti apie dalykus, kuriuos įklimpę į kasdeinybę tiesiog praleidžiame pro akis, o aš panorau visgi kopti plonu triušio kailio plaukeliu aukštyn (gal net ir nebuvau visiškai nusileidusi) ir mėginti pažvelgtį į didįjį fokusininką.

"Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena". J.V. Gėtė

Vedama šios žymaus filosofo minties, naujų metų pradžioje į rankas paėmiau pirmąjį savo iššūkį - Jostein Gaarder...

"Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena". J.V. Gėtė

Vedama šios žymaus filosofo minties, naujų metų pradžioje į rankas paėmiau pirmąjį savo iššūkį - Jostein Gaarder "Sofijos pasaulis". Tai buvo tikras iššūkis tiek apimties, tiek turinio prasme, nes su filosofija nesame artimos "draugės". Neslėpsiu, kad šią knygą buvau pradėjusi skaityti keletą kartų, tačiau vis mesdavau... Šį kartą viskas buvo paprasčiau, galbūt tam tikroms knygoms reikia "užaugti" ar tiesiog ateina tinkamas laikas.

Taigi trumpai apie ką ši knyga. Jau knygos viršelio užrašas išduoda apie knygos turinį - tai romanas apie filosofijos istoriją. Penkiolikametė mergaitė kartu su paslaptingu filosofu keliauja per filosofijos istoriją, susipažįsta su žymiausiais filosofais ir jų pasiekimais. Kad tai nebūtų "sausa" ir galbūt šiek tiek nuobodoka filosofija, knygos autorius labai sumaniai viską pateikė sukurdamas personažus ir pasakodamas jų istoriją, nepalikdamas nuošalyje pagrindinės kūrinio esmės - filosofijos.

Kas knygoje patiko? Tai ne filosofijos vadovėlis, tačiau puikus būdas susipažinti su filosofijos pradmenimis ir tuo pačiu pasinerti į painią, bet įdomią pagrindinės veikėjos istoriją. Pasakojimas šiek tiek primena ir detektyvinę istoriją, nes yra šiek tiek mistikos ir paslapčių, kurios išlaiko dėmesį ir norą sužinoti, kas bus toliau. Knyga skaitosi lengvai, nes autorius nevartoja įmantrių bei sudėtingų žodžių, o jei jų ir pasitaiko, viskas paaiškinama pasitelkiant pagrindinės veikėjos ir filosofijos dialogą, kur kiekvienam skaitytojui, tarsi vaikui, viskas paaiškinama labai išsamiai. Dar vienas knygos privalumas - skatinimas sutelkti dėmesį ir mąstyti, nes skaitant tokią knygą tikrai reikia susikaupti ir nesiblaškyti, nes kitokiu atveju istorija neteks savo prasmės, o greitai praversti puslapiai bus tik sugaištas laikas.

Kas nepatiko? Pagal turinį, tai atrodo "rimta" knyga vien dėl to kad gvildenami filosofiniai klausimai ir problemos, tačiau pagal knygos stilių lyg ir jaučiama, kad knyga buvo rašyta vaikams. Paprasti dialogai, primityvūs sudėtingų filosofinių minčių aiškinimo pavyzdžiai ir labai neįtikinantis penkiolikametės mergaitės "gilus" filosofijos suvokimas. Na taip, galbūt dėl to knyga "Sofijos pasaulis" laikoma jaunimo literatūros dalimi, tačiau man sunku suvokti, kaip šiuolaikiniai paaugliai imtųsi analizuoti žmogaus būties esmę ar panašius dalykus. Tiesa, ši knyga parašyta prieš 22 metus, o pasaulis, kaip žinia, keičiasi labai greitai...

Pabaigai galiu pasakyti, kad ši knyga ne kiekvienam skaitytojui. Kokiam? Sunku pasakyti. Galbūt tai nebus pati geriausia knyga, kurią esate skaitę, tačiau tai bus neabejotinai kitokia knyga nei kitos ir perskaityti ją tikrai verta, net jei ir nemėgstate filosofijos. Perskaičius "Sofijos pasaulį", filosofu netapsi ir gyvenimas neapvirs aukštyn kojomis, tačiau kažkas atmintyje tikrai išliks.

"Žmogus neturi jokios amžinos prigimties, kuria būtų galima aiškinti visą jo būtį. Todėl neverta ieškoti ir bendros gyvenimo prasmės. Kitaip sakant, mes esame pasmerkti improvizuoti. Esame lyg aktoriai, kurie išleidžiami į...

"Žmogus neturi jokios amžinos prigimties, kuria būtų galima aiškinti visą jo būtį. Todėl neverta ieškoti ir bendros gyvenimo prasmės. Kitaip sakant, mes esame pasmerkti improvizuoti. Esame lyg aktoriai, kurie išleidžiami į sceną neišmokę jokio vaidmens, neturėdami nei teksto, nei suflerio, kuris pašnibždėtų į ausį, ką reikia daryti. Patys turime nuspręsti kaip gyventi. Jei į visus klausimus galėtų atsakyti Biblija arba filosofijos vadovėlis, viskas būtų labai paprasta."

Radau puikų šios knygos aprašymą: "tai knyga, kuri buvo parduota įspūdingais tiražais ir unikali tuo, jog skaitytoją sudomino, atrodo, pačiu "nepaklausausiu dalyku" paprastų skaitytojų tarpe - filosofijos istorija. Daugiau ar mažiau ši kyga panaši į mokomąjį vadovėlį, kuriame pateikiama filosofijos istorija. Visa tai įpinta į mistišką, pusiau detektyvinį pasakojimą." Mano manymu ši nuotykinė siužetinė linija yra labai jau netikroviška ir "pritempta".

Niekada nebuvau filosofijos mėgėja. Manau, kad tai mokslas, kuris daugiausia tik užduoda klausimus, bet nepateikia atsakymų. Ši knyga yra apie filosofiją, mąstymo istoriją sulaukusi daugybės gerų vertinimų ir (vien Lietuvoje) net keturių leidimų, todėl nutariau pagaliau perskaityti ją ir aš, bet šiaip ne taip ją įveikusi manau, kad ši knyga yra tiesiog pervertinta.

Nežinantiems - siužetas yra daug maž toks - Sofija Amundsen, įprastą gyvenimą gyvenusi penkiolikametė mergaitė netikėtai gauna paslaptingą laišką su iš pirmo žvilgsnio paprastais, tačiau klastingais klausimais apie savo, o ir kiekvieno žmogaus, būties esmę. Nuo jų ir prasideda kelionė per filosofijos istoriją, kurią Sofija pažįsta kartu su paslaptingu filosofu Albertu.

Išvada - filosofija ir Afrikoje filosofija :) Mano nuomone, ši knyga tinkama kaip priemonė pasikartoti studijų laikų žinias apie filosofijos įvadą. Bet tik tiek. Gaila sugaišto laiko. Buvo nuobodu, labai priminė pamoką, kurią tiesiog turi atkentėti. Nepatiko man ši knyga - matyt aš jau per daug praradau gebėjimą stebėtis (kuris pasak autoriaus, yra būtinas tikram filosofui). Trumpiau tariant - nepatiko, bet gi kiekvienam savo temos, savo knygos.

Subjektyvus įvertinimas: 2 iš 10 balų.