Labai ilgai laukiau, kol galėsiu perskaityti pirmąją Sostų karų dalį. Nesu fantastikos fanatikė, tačiau sudomino tai, kad yra serialas, kurio dar nesu mačiusi, o pradėti pažintį nuo knygų šiuo atveju daugiau nei...

Labai ilgai laukiau, kol galėsiu perskaityti pirmąją Sostų karų dalį. Nesu fantastikos fanatikė, tačiau sudomino tai, kad yra serialas, kurio dar nesu mačiusi, o pradėti pažintį nuo knygų šiuo atveju daugiau nei tobula.

Taigi, knyga panaši į Žiedų valdovą, nes ir veikėjų apstu ir veiksmo nemažai. Patiko, kad vis kalbama per skirtingus personažus ir kai veiksmas vyksta greitai, kai personažai daug patiria bei išgyvena. Patiko, kad visada yra gėrio viltis.
Tikrai skaitysiu toliau. Nuostabi serija, ir tikiuosi serialas bus tobulas.

Kooooookia gera knyga.
Tiesiog dievinu senas istorijas, mitus, legendas. Man ši knyga priminė seną seną, kiek sumodernintą, pikantišką legendą... (Oh once, in the times of the coldest winter ever...when wolf-giants prowled the...

Kooooookia gera knyga.
Tiesiog dievinu senas istorijas, mitus, legendas. Man ši knyga priminė seną seną, kiek sumodernintą, pikantišką legendą... (Oh once, in the times of the coldest winter ever...when wolf-giants prowled the earth... - čia visiškai išsigalvoju, bet tas stilius... tikras saldainiukas. O dar jei pridėsit įsivaizduojamą pasakotoją, kurio balsas tik ir skirtas legendoms atgyti...)

Įspūdingas kūrinys, kuris tikrai nepaliks nė vieno "fantasy" mėgėjo abejingo.
So... "Winter is coming".

Perskaiciau. Greitai.
Duodu 5 zvaigzdutes, nors gal noreciau duoti 4,5. Knyga idomi, daug personazu. Tikriausiai pirma karta nepasiklydau tarp ju, nes pats knygos turinys aiskiai isdestytas-apie kiekviena atskiras skyrius. Caharkteriai...

Perskaiciau. Greitai.
Duodu 5 zvaigzdutes, nors gal noreciau duoti 4,5. Knyga idomi, daug personazu. Tikriausiai pirma karta nepasiklydau tarp ju, nes pats knygos turinys aiskiai isdestytas-apie kiekviena atskiras skyrius. Caharkteriai suformuoti labai aiskiai, nors kai kuriose vietose kilo pyktis, kad vienus apdovanojo atrodo izvalgomis, iskalba, drasa ir narsa, taciau nedave proto tuo pasinaudoti laiku ir vietoje. Atrodo gyveni ir mokaisi, o jei neismokai-mirsti. Taip buvo ne vienam herojui.
Dziugu, kad nebuvo gausybes aprasymu gamtos, kovu ir dar bereiklaingu detaliu-tiek kiek reikia. Ir taip knyga gana dideles apimties. Protinga naudotis zemelapiu, skaitant nuo pirmo puslapio, antraip sunku isivaizduoti apie ka kalbama. Taciau itampa, intrigos, zmoniu charakteriai, vaizdai, ismone sukurta viskas taip, kad tikrai suprantu del ko sios knygos tokios megiamos, kaip ir sukurtas serialas.

"Kai įsiveli į žaidimus dėl sosto, arba laimi, arba miršti. Vidurio čia nėra."
Rašytojas George R. R. Martin iš tiesų yra nepaprastas savo profesijos atstovas. Vien tai, kad pagal jo sukurtą knygų seriją pastatytas...

"Kai įsiveli į žaidimus dėl sosto, arba laimi, arba miršti. Vidurio čia nėra."
Rašytojas George R. R. Martin iš tiesų yra nepaprastas savo profesijos atstovas. Vien tai, kad pagal jo sukurtą knygų seriją pastatytas serialas dabar suburia milijonus žiūrovų, pasako itin daug. Jei to negana, tai užtenka pasižiūrėti į Goodreads įvertinimą, kuris siekia net 4.44 balo, o tai - tikrai aukštas įvertinimas (netgi tokie bestseleriai kaip Žiedų valdovas ir Haris Poteris atsiduria žemesnėse vietose įvertinimų suvestinėje). Tad kokia George R. R. Martin paslaptis? Kodėl jo knygas dievina tūkstantčiai, kodėl žmonės, net ir niekada neskaitę šių knygų, bent jau yra girdėję šį keistai įdomų šūkį - Žiema artėja?

Perskaičius jau pirmąją serijos dalį, aš tiesiog negalėjau patikėti, kad šio George R. R. Martin sukurto pasaulio paprasčiausiai nėra. Nes atrodė, kad jis iš tiesų egzistuoja. Kažkur, kur dar niekas nebuvo užklydęs. Jis turi savus įstatymus, savus žemių pavadinimus, savą mitologiją, religiją, netgi savą istoriją. Manau, net ir norėdamas, tobulame Septynių karalysčių pasaulio aprašyme nerastum jokios spragos. Kaip žmogus gali taip detaliai ir tiksliai aprašyti to, ko iš tiesų nėra? Tikriausiai niekada nepatikėsiu, kad kur nors ant žirgo šiuo metu nejoja Tyrionas Lanisteris, o Jonas Snou nesaugo Sienos nuo Baltųjų klajūnų. Atsisakau netikėti.

Visas atsiliepimas: bookcoyote.wix.com/blogas

Tai pirmoji "Ledo ir ugnies" sagos knyga. Knygoje aprašoma feodalinė santvarka, kur karaliui lenkiasi lordai, o šiems jau jų vasalai. Valdžia priklauso pagal kraujo liniją, taigi pretendentų į sostą yra ne vienas. Intrigos,...

Tai pirmoji "Ledo ir ugnies" sagos knyga. Knygoje aprašoma feodalinė santvarka, kur karaliui lenkiasi lordai, o šiems jau jų vasalai. Valdžia priklauso pagal kraujo liniją, taigi pretendentų į sostą yra ne vienas. Intrigos, išdavystės, šeima, meilė ir garbė - knygoje yra visko. O svarbiausia, paties rašytojo teigimu, čia nėra tik gerų ar blogų veikėjų: ir blogas žmogus gali nustebinti gerais poelgiais, kaip ir geras žmogus gali pasielgti niekšiškai.



Rašytojas kiekvieną skyrių aprašo iš įvairių veikėjų pozicijų, tad iš pradžių sunku įsijausti į knygą. Plius giminystės ryšiai, priesaikos šeimoms ir tarnystė - viskas atrodo painu, tačiau galiausiai supranti, jog tai iki smulkmenų apgalvotas pasaulis. Tiesa, knyga priskiriama fantasy žanrui, tačiau fantastikos nėra daug.



Knyga yra įdomi ir įtraukianti. Nors ir painūs giminystės bei tarnystės ryšiai, tačiau tereikia kantrybės skaitant, ji atsiperka. O svarbiausia - niekada nežinai, ir netgi negali nuspėti, kas bus toliau, tarkim, ar mylimi veikėjai išgyvens iki knygos pabaigos.

Kartais pasitaiko paimti knygą iš vaikų bibliotekos. Ir kartais skaitant kai kurias "vaikiškų" knygų scenas tenka gerokai nustebti - gan detaliai aprašinėjamas seksas, pateikiami nuodugnūs smurtinių veiksmų aprašymai... Na,...

Kartais pasitaiko paimti knygą iš vaikų bibliotekos. Ir kartais skaitant kai kurias "vaikiškų" knygų scenas tenka gerokai nustebti - gan detaliai aprašinėjamas seksas, pateikiami nuodugnūs smurtinių veiksmų aprašymai... Na, taip, vaikų bibliotekose lankosi ne vien pradinukai, vaikai yra ir šešiolikmečiai, kurių taip lengvai nebenustebinsi, bet vis tiek "vaikiškos" knygos kartais apstulbina kai kuriomis savo turinio detalėmis.

Na, o atmetus, mano nuomone, tam tikrai auditorijai netinkamas kūrinio ištraukas, perskaičiusi beveik pusseptinto šimto Georgeo R. R. Martino "Sostų žaidimo" puslapių vis tiek nesupratau, kodėl šio romano ieškoti reikia vaikų bibliotekoje. Taip, knygoje pasakojama apie išgalvotus žmones ir išgalvotas karalystes, bet be kelių smulkmenų (na, tarkim, kad viena įtakinga giminė yra kilusi iš drakonų), kurios labiau pateikiamos kaip mitai, knygoje nėra nieko fantastiško. Įsivaizduoju, kad maždaug taip, kaip čia aprašoma, turėjo atrodyti Viduramžių Europa - visas kraštas susiskaldęs, karalystės kariauja viena prieš kitą, karaliai grobia nugalėtųjų žemes, riteriai tvatina vienas kitą turnyruose, mojuoja vėliavomis su savo giminės herbais ir prisiekinėja amžiną meilę skaisčiaakėms mergelėms, rūmų intrigantai rezga šlykščias pinkles ir išdavinėja savo siuzerenus, kuriems tarnauti prisiekė iki mirties... Štai ir viskas.

Prisipažinsiu, knyga daug kuo mane nuvylė. Visų pirma tuo, kad pasakojimas pradedamas ganėtinai intriguojančiai ir paslaptingai: būrys karalystės Sienos (taip, iš didžiosios raidės) sargų, išjojusių į žvalgybą, aptinka įtartina mirtimi mirusius žmones, o galiausiai pačius sargus užpuola kažkas - greičiausiai Kiti, apie kuriuos su baime kartas nuo karto užsimenama. Vėliau dingsta dar keletas sargų, tačiau intriga tuo ir baigiasi, nors ir papasakojami keli mitai apie karalystės atsiradimą ir ankstesnius vietovės gyventojus, be kelių skurdžių užuominų net knygos gale nepaaiškinama, kas tie Kiti ir kodėl jų reikia baimintis. Taip pat nepaaiškėja ir Sienos, saugančios karalystę nuo šiaurės, paskirtis. Viena aišku, kad ji užkerta kelią kažkam baisaus, bet kas tas kažkas? Toks jausmas, kad tie pusseptinto šimto puslapių tėra įžanga į antrąją serijos "Ledo ir ugnies giesmė" dalį. Jei pasiseks, gal joje ir bus aprašyta besiartinanti ilgoji žiema, kurios visi bijosi, ir gausime atsakymus į šiuos klausimus.

Taip pat nepatiko pasakojimo maniera. Kiekvienas skyrius pavadintas kurio nors veikėjo vardu ir jame pasakojama būtent apie jį. Tačiau susidaro įspūdis, kad kai kurie veikėjai tiesiog pamirštami, nes jie dingsta visam šimtui puslapių, kol autorius juos tarsi iš netyčių prisimena ir teikiasi informuoti, kaip vienam ar kitam žmogeliui sekasi. Kaip jau minėjau, liko ir daugybė neatsakytų klausimų, bet čia ne toks kūrinys, kai užvertęs paskutinį puslapį dar ilgai suki galvą: "O kas, jei..." Čia neatsakyti klausimai erzina ir nuvilia, nes smalsumas net kelissyk sužadinamas, bet lieka nepatenkintas. Tiesa, ne tiek, kad pulčiau jį tenkinti skaitydama antrą serijos knygą.

Prie malonaus skaitymo neprisidėjo ir nesklandus vertimas - daugybė sakinių sudėlioti angliškai, kai kur taip keistokai parašyta, kad net juokinga. Pamenu, kažkuriame puslapyje buvo kalbama, kad žmonės įėjo į šventyklą ir sustojo "po svogūnu". Turbūt omeny turėtas "svogūno formos kupolas", bet ką jau čia.

Apskritai kalbant, knyga nuvylė. Buvo įdomių epizodų; kaip jau minėjau, ją skaitant labai lengva įsivaizduoti riteriškuosius viduramžius bei klajoklių Azijos tautelių gyvenimą, tačiau tai ne istorinis romanas. Skaityti nebuvo itin įdomu, bet, nežinau, gal berniukams patiks. Juos juk žavi visokios rietynės ir pjautynės.

Vos pasirodžiusi fantastinės epopėjos "Ledo ir ugnies giesmė" pirmoji knyga "Sostų žaidimas" tiek iš skaitytojų, tiek iš kritikų sulaukė puikių įvertinimų, laimėjo daug apdovanojimų, todėl ir aš nutariau perskaityti ir...

Vos pasirodžiusi fantastinės epopėjos "Ledo ir ugnies giesmė" pirmoji knyga "Sostų žaidimas" tiek iš skaitytojų, tiek iš kritikų sulaukė puikių įvertinimų, laimėjo daug apdovanojimų, todėl ir aš nutariau perskaityti ir susidaryti savo nuomonę :) Didžiulė apimtis, bet istorija gera, tad neprailgo, puslapiai greitai vertėsi. Dabar reikia rasti laiko 2011 m. metų sensacija tapusiam tuo pačiu pavadinimu televizijos serialui pažiūrėti ir tęsiniams skaityti :)



Subjektyvus įvertinimas 7 iš 10 balų.

Tai viena iš tų knygų, kurias skaitai, skaitai ir nenori, kad kada nors gyvenime pasibaigtų..



Knygoje pasakojama apie.. Labai sunku nusakyti tai keliais sakiniais. Į Šiaurę, pas lordo Starko šeimą, atvyksta karalius Robertas...

Tai viena iš tų knygų, kurias skaitai, skaitai ir nenori, kad kada nors gyvenime pasibaigtų..



Knygoje pasakojama apie.. Labai sunku nusakyti tai keliais sakiniais. Į Šiaurę, pas lordo Starko šeimą, atvyksta karalius Robertas su visa šeima ir daugybe palydovų. Robertas ir Edardas - seni draugai, tad karalius nori prašyti Edardo, kad šis būtų jo ranka. Dėl to Edardui tenka palikti Vinterfelą ir jis su dukromis išvyksta į Pietus, į Kasterli uolą. Tačiau sąmokslai sąmokslėliai sumaišo visų gyvenimus.

Kita siužeto linija (iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tie įvykiai nesusiję, bet iš tikro tai viskas ten susiję :D) sukasi apie Daneiris ir jos vyrą chalą Drogo. Daneiris brolis Viseiris nori atsiimti Geležinį sostą ir valdyti, kaip ir priklauso Targeirinams. Dėl to jis parduoda seserį chalui Drogo manais į kariuomenę. Deja, jam irgi viskas klostosi ne taip, kaip norėtųsi..



Nu va, tikiuosi, kad per daug neišpasakojau. O dabar apie tai, kas man patiko.

Viskas :D

Šitam dėdei dedu riebų pliusą ir žemai lenkiuosi už tai, kad sukūrė tokį nuostabų pasaulį. Viskas apgalvota iki menkiausių smulkmenų. Sukurtos ilgiausios giminių linijos, vaizdžiai sukurti aplinkos paveikslai, veikėjų charakteriai, visi tokie skirtingi ir ryškūs. Aš jau nuo serialo pradžios išsirinkau savo mėgstamiausius veikėjus, tai jie puikiai atskleisti ir knygoje, ir seriale. Nes taip, tai yra vienas mėgstamiausių mano žiūrimų dalykėlių, o kad įspūdingiausias, tai nėra nei ką kalbėt. Va tik pykstu ant autoriaus, kad net du mėgstamiausius veikėjus jis nužudo jau pirmoj knygoj :/ Tai kažkaip liūdna. Bet nors ir žinojau, kas mirs, kas išgyvens, bet vis tiek liūdėjau skaitydama ir labai nelaukdavau tų vietų, kur bus parašyta, kad..

Labai laukiu, kada Alma littera teiksis išleisti antrą knygą lietuviškai (vietoj kažkokių Fifty Shades Darker galėjo šitą išverst..). Jaučiu, kad laukti teks ilgai ir nesulaukusi skaitysiu angliškai. Taip gal ir geriau, pajausiu visą malonumą, nors žinau, kad bus ganėtinai sudėtinga atsekti galus, kas kieno giminė ir kas ką puola (net ir lietuviškai sunku :D). Vis tik tai yra mano nauja mėgstamiausia knygų serija, be abejonės.

Greičiausiai dauguma šį pavadinimą yra girdėję dėl to, kad žiūrėjo HBO kompanijos sukurtą serialą. Ir man rekomendavo pažiūrėti tą serialą, tačiau aš į rekomendacijas ne visada atsižvelgiu, todėl delsiau ilgai....

Greičiausiai dauguma šį pavadinimą yra girdėję dėl to, kad žiūrėjo HBO kompanijos sukurtą serialą. Ir man rekomendavo pažiūrėti tą serialą, tačiau aš į rekomendacijas ne visada atsižvelgiu, todėl delsiau ilgai. Tačiau, kai į rankas pateko knyga, nusprendžiau išbandyti savo jėgas įveikiant tokį milžinišką kūrinį (na, žinoma, nelyginu su V. Hugo "Vargdieniais", niekaip). Ir prieš šį kūrinį serialas, pažiūrėtas vėliau, nublanko.

Knyga didžiūlė ir tekstas, buitiškai kalbant, ganėtainai sugrūstas, tad skaityti yra ką, užtat su apžvalga stengsiuos neišsiplėsti (ką, jau vėlu?). "Sostų žaidimai" tai romanų ciklas, kurį kol kal sudaro 5 knygos (lietuviškai išleista tik viena), o žadama parašyti iš viso septynias, tad neveltui tai apibrėžiama kaip saga. Ši knyga labiausiai yra lyginama su J. R. R. Tolkien'o kūriniais, tačiau aš su tuo galiu sutikti tik iš dalies. Pirmiausia, romano veiksmas vyksta magiškame Septynių Karalysčių pasaulyje, kuriame vyrauja savotiškas klimatas (vasara gali tęstis 10 metų, kaip ir žiema), čia gyvena įvairios būtybės, pradedant žmonėmis, drakonais, miškavaikiais ir baigiant paslaptingaisiais Kitais. Pasaulis turi savitą geografiją ir istoriją, tiek tai ir primena gerbiamą J. R. R. Tolkien'ą. (Na gal dar autoriaus vardo ilgumas: G. R. R. Martin, J. R. R. Tolkien, čia tik J. K. Rowling nusileidžia;) Deja, "Sostų žaidimų" sagos pirmojoje knygoje visos magiškosios būtybės arba jau išnykusios, arba šmėsteli retkarčiais tarsi vaiduokliai. Magijos čia mažoka.

Kita vertus, labiausiai mane sužavėjo viduramžiška atmosfera: karaliai, lordai, riteriai, didvyriai, meistrai ir burtininkai, garbės supratimas ir karaliaus rūmų intrigos. Visa tai man priminė dar vaikystėje skaitytas viduramžių riterių legendas ar V. Skoto "Aivenhą". Šiuo klausimu, Martino sukurtas pasaulis nelabai skiriasi nuo viduramžių Europos laikų pasaulio.

Knyga pasižymi ir personažų gausa. Čia kai kurie herojai mane nuvylė, pasirodė labai jau tipiški ir ne vieną kartą sutikti kitose knygose, pavyzdžiui, piktoji karalienė: nuostabiai graži, tačiau šalta kaip ledas, žiauri, manipuliatorė, intrigantė, melagė ir dar neištikima. Tuo tarpu sužavėjo gan komiškas, tačiau labai gudrus neūžaugos Tyriono Lanisterio personažas.

Daugiau neatskleisiu. Pradėjau skaityti ir pamiršau valgyti ir miegoti. Rekomenduoju ne tik fantasy gerbėjams, bet ir tiems, kas mėgsta dvaro intrigas ir nuotykių literatūrą.

Knygą gavau dovanų, o ir seniai norėjosi paskaityti, nes prieš porą metų pradėtas rodyti serialas susilaukė gausybės gerų atsiliepimų ir rekomendacijų. Taigi įsirašiau į sąrašą antru numeriu, planuodamas skaityti...

Knygą gavau dovanų, o ir seniai norėjosi paskaityti, nes prieš porą metų pradėtas rodyti serialas susilaukė gausybės gerų atsiliepimų ir rekomendacijų. Taigi įsirašiau į sąrašą antru numeriu, planuodamas skaityti vasarį, kai mažiau laisvo laiko, bet, užsitęsus sesijai, ėmiausi ją skaityti vietoj sudėtingesnės (suplanuotos) knygos. Įtraukė taip, kad suskaičiau per dieną :)

Visa fantastinė literatūra man turi vieną kriterijų, į kurį atsižvelgiu vertindamas: kaip sėkmingai sukurta atmosfera, kaip verčia įsijausti. Ši knyga - puikus to pavyzdys. Detalūs charakteriai (vienus kurių skaitytojas greitai pamilsta, kitų išmoksta nekęsti), puikiai sukurtas knygos pasaulis, visą knygą nesibaigianti intriga ir, žinoma, daug neatsakytų klausimų kitoms knygoms paliekanti pabaiga. Kiekviena erdvė, kurioje vyksta veiksmas, savita ir įtaigiai aprašyta - tiek Vinterfelas, tiek Siena, tiek už jūros esantis kraštas.

Man patiko tai, kad knygoje gerai pavaizduoti politiniai žaidimai, kurie vyksta užkulisiuose - skaitant knygą nuolat tekdavo mąstyti, ar šis personažas sako tiesą, ar bando apgauti, ar siekia savų tikslų. Pažymėtina, kad teisingą atsakymą surasti būdavo nelengva ir ne visada pavykdavo. Taip pat ir veiksmas nebuvo banalus ir nuspėjamas, taigi knygą skaityti tikrai nenuobodu.

Rekomenduočiau knygą tiek fantastikos, tiek ir kitų žanrų mėgėjams, nes manau, kad kiekvienas skaitytojas šioje knygoje ras didelį, išsamų pasaulį, kuriame galima paskęsti jei ne visam gyvenimui, tai bent dienai ar dviems.

Vertimas, beje, tikrai kokybiškas, vos poroje vietų rasčiau, su kuo nesutikti. Vien todėl ketinu, kai bus išleistos, įsigyti ir likusias serijos knygas lietuviškai.

Didžiausias klausimas dabar - skaityti tolesnes knygas angliškai ar laukti vertimo :)

* Paveikslėlis iš knygos.lt

- O jūsų žvalgai? - sero Gregorio Kligeino veidas atrodė iškaltas iš akmens. Ugnis židinyje jo odai suteikė švelnų oranžinį atspalvį ir metė gilius šešėlius ant akiduobių. - Jie nieko nematė? Jūsų...

- O jūsų žvalgai? - sero Gregorio Kligeino veidas atrodė iškaltas iš akmens. Ugnis židinyje jo odai suteikė švelnų oranžinį atspalvį ir metė gilius šešėlius ant akiduobių. - Jie nieko nematė? Jūsų neįspėjo?

Krauju aptekęs pasiuntinys papurtė galvą.

- Mūsų žvalgai dingdavo. Manėme, kad tai Marko Paiperio darbas. Tie, kurie grįžo, nieko nematė.

- Žvalgui, kuris nieko nemato, akys nereikalingos, - pareiškė Kalnas. - Išpjaukit jas ir atiduokit naujam. Pasakykit jam, kad viliatės, jog keturios akys matys geriau nei dvi... jei ne, vyras po jo turės šešias.

-

"...kalaviju turi užsimoti nuosprendį paskelbęs žmogus. Jei jau atimi žmogui gyvybę, privalai pažiūrėti jam į akis ir išklausyti jo paskutinius žodžius. Jei negali to ištverti, tada galbūt žmogus nenusipelnė mirti."

-

- Puiki pergalė, - tarė seras Kevanas pamatęs Tyrioną. - Tavo laukiniai neblogai kovėsi.

Tėvo akys įsmigo į jį, blyškiai žalios, išmargintos auksu, tokios šaltos, kad Tyrioną nukratė šiurpuliai.

- Ar tai jus nustebino, tėve? - paklausė jis. - Ar tai sutrukdė jūsų planams? Mus turėjo išskersti visus, ar ne?

-

Metus pradėjau tikru delikatesu. Nuo pat knygos išleidimo lietuvių kalba nekantravau, kada galėsiu suleisti savo akis į šį G. R. R. Martin'o šedevrą. Tai pirmoji Ledo ir ugnies giesmės knyga, kitos keturios dar neišleistos lietuvių kalba. Tikiuosi, kad leidėjai nesnūduriuos ir greitai pasirodys kitos knygos.

Sostų žaidimo fanu tapau žiūrėdamas to paties pavadinimo serialą. Galbūt skaityti knygą po serialo nėra ypač gera mintis, tačiau serialas kuriamas jau trečius metus, o pradėdamas jį žiūrėti net nesvajojau, kad bus išleistas lietuviškas knygos leidimas. Šiaip ar taip, serialas ir knyga puikiai papildo vienas kitą. Knygoje nepalyginamai geriau atskleidžiami visi veikėjai, jų charakteriai, mintys. O kūrinio ekranizacijoje nuostabiai vaizduojamas Vesteroso (žemyno, kuriame vyksta veiksmas) kraštovaizdis, miestai, pilys, žmonių apranga.

Pats kūrinys yra fantasy stiliaus, bet pirmojoje knygoje mistikos dar labai mažai. Tik miglotos legendos apie kažkada gyvavusius laikus, kai žmonės naudojo magiją, užkeikimus, legendos apie prieš tūkstančius metų gyvenusius drakonus. Tačiau skaitant kūrinį vis kirba tokia nuojauta, jog tie laikai greit sugrįš ir visiškai pakeis dabartinį Vesteroso gyvenimą. Ir vis kyla grėsmė iš Šiaurės, kurioje telkiamos laukinių genčių, vaildlingų, pajėgos. Be to, senieji žmonės prognozuoja, kad artėja ilga žiema, su savimi atsinešianti dar daugiau pavojų. Per vieną iš tokių žiemų, prieš tūkstančius metų, iš Šiaurės atėjo Kiti, mitinės prisikėlusių numirėlių būtybės, nusiaubę visą žemyną, ir tik po ilgų karų vėl nustumti į Šiaurę. Civilizuotąjį Vesterosą nuo pavojų iš Šiaurės saugo nepaprasto aukščio Siena ir Nakties sargybos būriai. Tačiau ar jų pakaks atremti visiems pavojams?

Piečiau nuo sienos verda kitas gyvenimas. Žemyne valdančios įtakingos senosios giminės įsitraukia į nesutarimus dėl sosto, prasideda intrigų ir sąmokslų rezgimai, įnirtingi mūšiai ir kova dėl valdžios. O iš vakarų vis ateina gandai apie stiprėjančią Daneiris Targeirin, dar vieną pretendentę į sostą, kurios tėvą, tuo metu valdžiusį Vesterosą, prieš keliolika metų nužudė sukilėliai, po to pasidalinę valdžią sau. Taigi, ši pirmoji serijos knyga, nors ir pakankamai nemažos apimties (640 psl.), yra tik įžanga Vesteroso žemyną krėsti pradėsiantiems įvykiams.

Man ypač patinka, kad šioje knygoje nėra "geriečių ir blogiečių". Žinoma, kiekvienoje įtakingoje šeimoje yra tam tikros vertybės, savotiškas garbės ir orumo suvokimo laipsnis. Veikėjai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys kaip tipiniai geriečiai, žvelgiant iš kito veikėjo perspektyvos atrodo kaip neigiami personažai. Ir todėl čia puikiai tinka posakis, kad istoriją rašo nugalėtojai. Kas sugebės laimėti kovas dėl sosto, tie ir bus "gerieji", nesvarbu, kokių nusikaltimų būtų padarę praeityje.

Dar vienas puikus knygos bruožas yra žodinės dvikovos. Tiesiog su pasimėgavimu skaitau veikėjų dialogus. Šioje sferoje turbūt sunkiai kas nors gali prilygti Lanisterių šeimos atstovui neūžaugai Tyrionui.