Knygą perskaityti sudomino tema apie badaujančią mergaitę. Knyga pasakojama slaugės lūpomis, kuri atvyksta stebėti tokio stebuklo, kai vaikas nevalgęs jau keturis mėnesius. Kaip ir įprasta būtų normaliam žmogui, aprašoma...

Knygą perskaityti sudomino tema apie badaujančią mergaitę. Knyga pasakojama slaugės lūpomis, kuri atvyksta stebėti tokio stebuklo, kai vaikas nevalgęs jau keturis mėnesius. Kaip ir įprasta būtų normaliam žmogui, aprašoma situacija itin ironizuojama ir vis ieškoma atsakymų. O ta slaugės ironija tikrai labai laiku ir vietoj, ypač pabrėžia stebuklo absurdiškumą. Pabaiga gan netikėta, bet taip pat itin tinkama. Istorija tikrai įdomiai susiskaitė, veiksmas vijo veiksmą ir nors gan nesąmoninga ir nerealu, kad taip vyktų apskritai, todėl bandoma aiškintis visokiais būdais ir plius pati istorija paremta badaujančių vaikų istorijomis. Taigi, nors ir absurdas, bet paskaityti verta įdomumo dėlei, nes intriga tikrai yra.

Nauja tema mano akiratyje. Tikrai ne nuobodi knyga, pasakojanti apie žmonių stabus, prietarus, įtikėjimą dalykais, kurie valdo žmonių gyvenimą ir priverčia nepastebėti labai svarbių dalykų. Ko nepadarysi dėl kitų akių....

Nauja tema mano akiratyje. Tikrai ne nuobodi knyga, pasakojanti apie žmonių stabus, prietarus, įtikėjimą dalykais, kurie valdo žmonių gyvenimą ir priverčia nepastebėti labai svarbių dalykų. Ko nepadarysi dėl kitų akių. Pradžioje knyga tokia rimta neatrodo, kol neatskleidžiami tikrosios mergaitės badavimo priežastys. Pyktį sukelia tėvų, aplinkinių abejingumas.

„Stebuklas“ – antroji šios airių rašytojos knyga, kurią skaičiau. Pirmoji, žinoma, buvo niūrusis „Kambarys“, sudrebinęs tikriausiai ne vieno skaitytojo mintis. Ir nors skaičiau tik dvi knygas, darosi akivaizdu, kad...

„Stebuklas“ – antroji šios airių rašytojos knyga, kurią skaičiau. Pirmoji, žinoma, buvo niūrusis „Kambarys“, sudrebinęs tikriausiai ne vieno skaitytojo mintis. Ir nors skaičiau tik dvi knygas, darosi akivaizdu, kad autorė išsiskiria nagrinėjamomis temomis, nors knygos ir skirtingos, tačiau jas jungia bjauriomis, neįprastomis sąlygomis augantys vaikai, jų santykis su tėvais, išskirtinis požiūris į pasaulį. O dar labiau kaskart intriguoja tai, kad knygos parašytos remiantis tikromis istorijomis.

Stebuklingoji istorija skaitytoją nukelia į 19-ojo amžiaus centrinės Airijos lygumas. Į kažkokį užmirštą kaimelį atvyksta anglė slaugė Libė, kuriai patikėta užduotis stebėti neįprastą atvejį – stebuklingą vienuolikmetę Aną, kuri jau keturis mėnesius nieko nevalgė ir minta, kaip ji pati sako, dangaus mana. Libė į tai žiūri įtartinai ir iškart pasiruošia demaskuoti šitą apgavystę, tačiau viskas daug painiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ana fanatiškai tikinti mergaitė, vietoje žaislų sauganti dėžutę su Šventųjų paveikslėliais, įvairiais keistais daiktais. Ji kasdien po keliasdešimt kartų kartoja tą pačią maldelę, jos sveikata vis prastėja, tačiau Ana nepasiduoda ir net nepažvelgia į maistą. Kokia viso to paslaptis? Ar tikrai vienuolikmetei mergaitei užtenka tik kelių lašų vandens, kad ji išgyventų? O gal ji tikrai minta dangaus mana?

„Tik šitoje šalyje gali ateiti į galvą deginti vandenį.“

Kiek toli gali nuvesti žmogų fanatiškas tikėjimas? Kokiais žodžiais pasakyti tiesą, jei tavęs negirdi tie, kuriems tu atsiveri, tie, kurie turėtų visomis išgalėmis stengtis tave apsaugoti?

Kiekvienoje situacijoje būna kelios pusės, ir sveikai bei sąžiningai į situaciją pažvelgsi tik tada, kai pabandysi suvokti visas puses, tų pusių motyvus. Nors ir kaip pikta ant Anos tėvų, jų kurtumo savo vienintelės dukrelės atžvilgiu, tačiau tai vyko niūriais 1859 metais, kai tame kaimelyje tikėjimas Dievu ir fėjomis, pačiais keisčiausiais prietarais buvo jų kasdienybė. Kai žmonės augo tamsoje, nelabai įsivaizdavo, koks pasaulis dar galėtų būti, kai gyvenant kaimelio bendruomenėje, labai svarbu buvo išlaikyti dorą, darnų, stiprų šeimos paveikslą, nepaisant to, kad šeima viduje pūva. O štai Libė yra nuostabi pagrindinė herojė. Ryžtinga, kritišku žvilgsniu žvelgianti į pasaulį, moteris. Anei pasisekė, kad sutiko Libę, tačiau kiek daug tokių istorijų baigėsi itin tragiškai? Šiuo metu galima tik spėlioti.

Tokios istorijos primena vieną svarbią tiesą - būtina galvoti savo galva, būtina viską pasverti, neleisti sau pulti į vieną ar kitą kraštutinumą, nes galiausiai vis tiek lauks pražūtis.

Rekomenduoju. Tikrai neprastai sukurta istorija, sukelianti begales jausmų, nuo pasišlykštėjimo iki palengvėjimo, nuo užuojautos iki noro supurtyti vieną ar kitą veikėją. Tai nėra įprastas pasakojimas apie blogio ir gėrio kovą. Tai pasakojimas apie naivumą ir kritiško mąstymo galią.