Seniai norėjau perskaityti šią knygą, nes apie ją girdėjau daug atsiliepimų ir jos autorės tragišką gyvenimo pabaigą. Knyga nebloga, nuotaika man patiko, herojės požiūris į gyvenimą tiesą sakant mane erzino. Nori...

Seniai norėjau perskaityti šią knygą, nes apie ją girdėjau daug atsiliepimų ir jos autorės tragišką gyvenimo pabaigą. Knyga nebloga, nuotaika man patiko, herojės požiūris į gyvenimą tiesą sakant mane erzino. Nori žudytis? Žudykis. Kad ir dabar. Ir kaip nori. O tie svarstymai knygoje aprašyti tikrai įtaigiai, todėl knyga tikrai nebloga.

Sylvios Plath "Stiklo gaubtas" (The bell jar) pirmą kartą išleistas 1963-ųjų žiemą. Trumpai tariant, tai - autobiografinis romanas apie herojės išgyventą depresiją ir pasikartojančius bandymus nusižudyti. Susidomėjimas...

Sylvios Plath "Stiklo gaubtas" (The bell jar) pirmą kartą išleistas 1963-ųjų žiemą. Trumpai tariant, tai - autobiografinis romanas apie herojės išgyventą depresiją ir pasikartojančius bandymus nusižudyti. Susidomėjimas šia knyga kilo internete paskaičius rašytojos biografiją: puikūs pasiekimai mokslo srityje, premijos, laimėta kelionė į Niujorką, vėliau santuoka, du vaikai, galiausiai - kadaise prislopinta, bet ir vėl sugrįžusi depresija, privedusi rašytoją prie savižudybės. Romanas "Stiklo gaubtas" buvo išleistas likus visai nedaug iki Sylvios Plath mirties.

Pradžioje knyga buvo labai įtraukianti, bet primenanti populiariąją literatūrą - mergina pirmą kartą nuvyksta į Niujorką ir štai prasideda nuotykiai, tačiau pirmas įspūdis apie šį romaną pasirodė esąs klaidingas. Linksmybės greitai baigiasi (o gal jų iš tiesų niekada ir nebuvo) ir knygos herojė kuo toliau, tuo giliau klimpsta į depresiją. Šioje vietoje skaitymas apsunko, tik nežinau ar dėl to, kad aprašoma skaudi pačios rašytojos patirtis, ar dėl to, kad ta patirtis skaitytojui pateikiama pernelyg primityviai. Besigydydama psichiatrinėje ligoninėje herojė nusprendžia susidraugauti su kita ligone, kuri kalbinama viso labo žiūri į vieną tašką ir nieko neatsako, - žodžiu, tipiška "beprotė". Ko gero nereikėtų autobiografinio romano vertinti pagal jo originalumą, nes kiekviena patirtis yra savita, kad ir kokia tipiška ji būtų, tačiau "Stiklo gaubte" man pritrūko nuostabą keliančių akimirkų, dauguma įvykių buvo nuspėjami, dažnai pasikartojantys panašios tematikos literatūroje bei kine. Taip pat beveik neįveikiama užduotis pasirodė skaityti šį romaną visiškai atsiribojus nuo rašytojos asmenybės ir priimti jį kaip meno kūrinį ir nieko daugiau.

Rekomenduočiau tiems, kam nebuvo nuobodu skaityti Samuel Shem "Vargo kalną" ar Elizabeth Wurtzel "Prozako kartą", tačiau knygų iš serijos "padėk sau pozityviu mąstymu" mėgėjams gali ir nepatikti.