"Gyvenimą reikia liesti, o ne smaugti. Kartais turi atsipalaiduoti, o kitais kartais judėti į priekį su juo. Tai kaip valtis. Laikyk variklį įjungęs, kad galėtum vairuoti srovėj (p. 118)" - bene svarbiausia R. Bredbury...

"Gyvenimą reikia liesti, o ne smaugti. Kartais turi atsipalaiduoti, o kitais kartais judėti į priekį su juo. Tai kaip valtis. Laikyk variklį įjungęs, kad galėtum vairuoti srovėj (p. 118)" - bene svarbiausia R. Bredbury kūrinio mintis. Kitais žodžiais tariant reikia tiesiog gyventi, sutikti gyvenimo iššūkius ir nesistengti keisti nusistovėjusios tarkos.

Knygoje pasakojama apie paauglių, dar beveik vaikų, nuotykių bei svajonių kupiną gyvenimą. Keletas berniukų nusprendžia niekad nesenti ir paskelbia karą senukams, manydami tokiu būdu išvengti senatvės. Komiškos vaikų išdaigos apkartina ne vieno senolio gyvenimą. Tačiau to dar negana, vieną vakarą vaikams šauna galvon, jog norint sustabdyti laiką būtina sugadinti miesto laikrodį. Tik sugadinus laikrodį, deja niekas nepasikeičia. Vasara eina pabaigon. Nori nenori tenka su ja atsisveikinti ir vaikams, ir senoliams.

Patiko išryškinta jauno - seno priešprieša. Savotiškas gyvenimo ratas - seni miršta, netenka fiziologinių galių, kiti - jaunuoliai auga, bręsta, atranda meilę, erekciją ir kitus dalykus.

Knygą iš dešimties balų vertinčiau septynetu, nes iš kūrinio tikėjausi daugiau. Rekomenduočiau ne tik jaunimui, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms. Beje, R. Bradbury "Sudie, vasara" savo idėjomis labai artima Dž. Selinderžio kūriniui "Rugiuose prie bedugnės".