Visai įdomi knyga apie Italijos žmonių gyvenimus, iš tikrųjų apie gėrio ir blogio kovą, knyga šiek tiek idealistinė, mano manymu. Charakteriai kai kurie erzino savo požiūriu ir elgesiu, net atsižvelgus į kontekstą ir...

Visai įdomi knyga apie Italijos žmonių gyvenimus, iš tikrųjų apie gėrio ir blogio kovą, knyga šiek tiek idealistinė, mano manymu. Charakteriai kai kurie erzino savo požiūriu ir elgesiu, net atsižvelgus į kontekstą ir laikmetį. Nepasakyčiau, kad nepatiko, tačiau nepuolu ir rekomenduoti.

Nuostabi knyga. Prisipažįstu, nesitikėjau. Perskaičiau per savaitę. Meilė, maras, badas, blogis, gėris, tikėjimas. Pagrįsta tikrais istoriniais įvykiais. Nuostabu susipažinti su XVIIa. pirmos pusės istorija, žmonių...

Nuostabi knyga. Prisipažįstu, nesitikėjau. Perskaičiau per savaitę. Meilė, maras, badas, blogis, gėris, tikėjimas. Pagrįsta tikrais istoriniais įvykiais. Nuostabu susipažinti su XVIIa. pirmos pusės istorija, žmonių gyvenimo būdu, vertybėm, kasdienybe. Man labai lengvai persiskaitė, tikrai įtraukė. Nepastebimai suteikia daug informacijos ir kartu kažkokio gėrio, ramybės. Labai rekomenduoju šiek tiek rimtesnių knygų skaitytojams.

Kaip absoliuti Italijos fanatikė, Manzonį prisiekiau susirasti (kas sudėtinga, nes tie keli leidimai lietuviškai ne tokie jau ir nauji), vos išgirdusi apie jį italų paskaitoje. Nors iš dėstytojo pasisakymų buvo aišku, kad...

Kaip absoliuti Italijos fanatikė, Manzonį prisiekiau susirasti (kas sudėtinga, nes tie keli leidimai lietuviškai ne tokie jau ir nauji), vos išgirdusi apie jį italų paskaitoje. Nors iš dėstytojo pasisakymų buvo aišku, kad pasigailėsiu, ar čia iš savo fanatizmo, ar iš meilės klasikai, ne tik nepasigailėjau, bet ir džiaugiuosi, kad tiek daug sužinojau apie XVII amžiaus Italiją, Istorinis romanas "Sužadėtiniai" (I promessi sposi) - priskiriamas ne tik nacionalinei, bet ir pasaulinei literatūros klasikai.

Italijoje Manzonis yra privalomas kaip mums Donelaitis ar Mykolaitis-Putinas, tad didžiulės apimties kūrinys, senovine kalba ir lėtai besivystančiu veiksmu "karšto kraujo" mokinukams yra tarsi prakeiksmas, deja, iš daugelio atimantis skaitymo malonumą. Šiai knygai reikia suaugti, kad suvoktum vertę.

Pasakojimas apie du jaunuolius, kuriems dėl, atrodytų kvailų, priežasčių ir atsitiktinumų, nepavyksta susituokti, labai primena pasaką. Būtent pradžioje, tie atsitiktinumai atrodo kiek juokingi, nerimti, tačiau iš to daromos didžiausios dramos (tai man, šiaurietei, buvo tiesiog nesuprantama, ką gi, kultūriniai skirtumai dar savo - visgi, kažkoks tai nužiūrėjimas čia neįvarytų mums mirtinos baimės.).

Tačiau vėliau pasakojimas įsivažiuoja, atsiranda intrigų, juolab kai istorija išsiskaido į keletą siužeto linijų - Lorenzo ir Liučijos (ir keletą šalutinių intarpų). Kas labiausiai žavėjo - tai charakteriai, grynai itališki ir "karšti", istorinių asmenybių įkvėptos analogijos, įtrauktos į pasakojimą (pavyzdžiui, vyskupas Ferdinandas, ar nevienuoliška vienuolė Gertrūda), pateikta XVII a Milano panorama per Didįjį Marą. Būtent pastarasis dalykas labiausiai ir patiko - izoliuotas nuo pasaulio miestas, labai gyvai ir realistiškai pavaizduota Dievo Rykštė su visomis kančiomis, mirtimis ir dvasininkų gerumu. Taip, religijos reikšmė ir įtaka knygoje labai aiški - na vis dėlto čia Italija. Ir XVII amžius. Vis dėlto, buvo kiek juokinga skaityti apie netikėtą ir spontanišką ankstyvojo mafijozo prototipo atsivertimą į tikrąjį kelią, ir taip perdėtai išaukštintą dvasininko Ferdinando gerumą ir daromus stebuklus. Per daug dirbtina.

Ar knygą rekomenduočiau? Tiesą pasakius, jei nesate klasikos ar italijos mylėtojai, nesivarginkite. Veikalas iš tiesų rimtas. Pats siužetas nėra labai įtraukiantis, o kūrinio vertę supranti tik kai užverti paskutinį puslapį. Pati vertinu romaną 4/5 (dar kartą kartoju, subjektyvu, labai subjektyvu).