Tai ne visai tradicinio žanro knyga: tai 23 interviu su įvairiais, daugiausia lietuvių meno ir kultūros veikėjais, iš kurių, prisipažinsiu, ne visi buvo gerai pažįstami. Vis dėlto skaityti, susidomėti net ir nežinomais...

Tai ne visai tradicinio žanro knyga: tai 23 interviu su įvairiais, daugiausia lietuvių meno ir kultūros veikėjais, iš kurių, prisipažinsiu, ne visi buvo gerai pažįstami. Vis dėlto skaityti, susidomėti net ir nežinomais vardais tai nė kiek nesutrukdė.

Pokalbius su mėgstamais žmonėmis paprastai stengiuosi skaityti lėtai, atidžiai, nes kitaip ir nepavyksta - man tai it kokie dvasiniai mokymai, tekstai apie gyvenimo filosofiją. Todėl akys nuolat stabteli prie pasibrauktinų, išsirašytinų, asmeninėms mantroms tinkamų citatų, muzikos, kino, literatūros veikėjų vardų, kurie tampa ir labai maloniais atradimais. Gal tikrai kaip Eglė Gabrėnaitė viename iš šių interviu sakė: galbūt visą gyvenimą į viską žiūrėjau pernelyg rimtai - net ir tokio žanro knygą skaitydama persisemiu kiekvieno pokalbio nuotaika, apmąstau net ir savo atsakymus į kitiems užduotus klausimus. Mat tai giliau nukreipiantys tekstai, ne įprastas pasakojimas apie viešo žmogaus asmeninį gyvenimą ir kūrybos gimimą, taigi knygoje prabylančio asmens gerai žinoti nė nebūtina.

Skaitydama interviu nejučiomis imu stebėti ir tai, kaip vystomas pats interviu žanras, kaip tokias skirtingas asmenybes - nuo roko muzikanto iki dvasininko - gebama prakalbinti taip giliai, tokiomis skirtingomis ir netikėtomis (o kartais visiškai tomis pačiomis!) temomis, pastarąsias kiekvienam pokalbiui tarsi nujaučiant. Taigi nors klausimai kartais ir per platūs (gal todėl ne visi atsakyti), šie švelnūs tardymai, pašnekesiai gana sklandūs - netgi atrodo, jog klausimus užduodanti rašytoja J. Ivanauskaitė neturi jokio išankstinio "paruoštuko" - klausimai išplaukia vienas iš kito ar tiesiog iš atsakymų. Jaučiamas rašytojos pasidomėjimas kalbinamuoju, jo asmenybe ar gyvenimo principais, o šito kartais akivaizdžiai trūksta ne vienam radijo ar spaudos žurnalistui, kurio interviu netampa sklandus ir apskritai vertingas. Vadinasi, šis žanras nėra pats lengviausias - čia nėra dublių, jis gyvas, ir jo meną reikia išmanyti. Pagalvoję, kokius klausimus kam nors užduotume patys, tuo nesunkiai galime įsitikinti.

Kodėl dar įdomu skaityti tokią knygą (taigi jos idėja pasiteisino)? Nes interviu nebanalūs: akivaizdi abiejų pusių erudicija, turtingas asmenybių vidinis pasaulis, stebina temų gilumas ir atsakymų atvirumas, nuoširdumas - ar kiekvienas bent su savo draugu, su savimi pačiu (taigi juo labiau viešoje erdvėje) leistumėmės į nepatogias temas, apsinuogintume ir atvirautume apie savo tikėjimą, mirties ir gyvenimo po jos suvokimą, kūrybos gimimą, kančios sąvoką ir t.t.? Vargu. Tačiau šią knygą skaitydamas bent jau su savimi paatvirauji. Tikiu, jog tokios provokacijos galėjo būti įdomios ir šioms 23 asmenybėms. Man būtų, tik vargu ar sugebėčiau į jas tinkamai sureaguoti, atsiverti. Juk tampam vis uždaresni, vis daugiau dėl ko nors užsidedame kaukes.