Minint mėnesį po lietuvių klasiko mirties verčiau kreipsiuosi su klausimu – ką galime iš šios knygos išgirsti apie šventuosius ir šventumą apskritai? O gal derėtų klausti apie lietuvišką šventumą ir apie konkretų...

Minint mėnesį po lietuvių klasiko mirties verčiau kreipsiuosi su klausimu – ką galime iš šios knygos išgirsti apie šventuosius ir šventumą apskritai? O gal derėtų klausti apie lietuvišką šventumą ir apie konkretų istorinį laikotarpį?
Daugiau: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-11-26-justinas-dizavicius-lietuvisko-sventumo-paieskose/124599

Romualdo Granausko kūrybą pažinojau jau seniai ir kad ir kaip būtų įprasta mūsų pažintis prasidėjo nuo apysakos "Gyvenimas po klevu", o vėliau ji buvo pratęsta kitais programiniais kūriniais. Tad "Šventųjų gyvenimai" buvo...

Romualdo Granausko kūrybą pažinojau jau seniai ir kad ir kaip būtų įprasta mūsų pažintis prasidėjo nuo apysakos "Gyvenimas po klevu", o vėliau ji buvo pratęsta kitais programiniais kūriniais. Tad "Šventųjų gyvenimai" buvo pirmoji Romualdo Granausko knyga, kurią paėmiau niekieno neraginta ir netgi nesulaukusi jokių rekomendacijų. Žinoma, galbūt dėl to kaltas knygos naujumas, nes šįkart galiu pasidžiaugti knygą perskaičius pirmiau nei mano lietuvių kalbos mokytoja, dar tik laukianti jos bibliotekoje.

Neslėpsiu, knygas pirmiausiai skaitau iš viršelio ir jau ne pirmą kartą pastebiu, kad Romualdo Granausko knygų viršelius būtinai puošia augalinis motyvas. Prisiminkime tą patį "Gyvenimą po klevu" ar "Išvarytuosius". Šįkart vietoje medžio, viršelyje puikuojasi rožė. Pamačiusi knygą maniau, kad tai tik viršelio autorės Deimantės Rybakovienės idėja neturinti itin daug bendra su knygos turiniu. Klydau. Juk rožė kaip ir gyvenimas, iš pirmo žvilgsnio graži, lengvutė, o atidžiau pažvelgus - turinti aštrius spyglius ir skaudžiai durianti. Būtent toks ir buvo knygoje aprašomų žmonių gyvenimas - iš pirmo žvilgsnio - įprastas ir nesudėtingas, tačiau iš tiesų, slepiantis skaudžius potyrius.

Novelių apysakoje (reikia pripažinti, jog tai gana neįprastas žanras) vaizduojamas pokaris Lietuvoje. Nereikia būti didžiu istoriku, jog žinotum, kad tai buvo itin neramus laikotarpis: partizaninis judėjimas, kolektyvizacija, trėmimai. Būtent žmonės gyvenę šiuo laikotarpiu ir nepraradę žmogiškumo yra vadinami šventaisiais. Pavyzdžiui, Šv. Paulina verčiau pasirinkusi mirtį, nei kentusi stribų pažeminimą. Arba Šv. Pilimana rūpinusis atiduotais į kolūkį gyvuliais. Kiekvienoje novelėje vaizduojamas vis kito Dvaralio kaimo žmogaus likimas, tačiau visos istorijos lyg dėlionės detalės jungiasi į vieną bendrą Lietuvos vaizdą. Visos novelės išdėstytos chronologiškai iki pat nepriklausomos Lietuvos, Algirdo Brazausko prezidentavimo laikų. Atrodytų, jog atkūrus nepriklausomybė žmogiškumo kiekis visuomenėje turėtų tik augti, tačiau "Šventųjų gyvenimuose" viskas vaizduojama priešingai: kuo arčiau šių dienų, tuo daugiau nuodėmingumo ir "sugedimo" žmonių gyvenimuose.

Kita vertus, nebuvau tikra ar pokaris Lietuvoje dar nėra išsemta temą, juk šį laikotarpį vaizduojančių kūrinių tikrai gausu, tačiau R. Granausko požiūris kiek kitoks jis vaizduoja ne didvyrius ar herojus, tačiau paprastus žmones ir jų išsaugotas vertybės. Galbūt dėl to skaitant knygą neapleidžia savumo jausmas ir, rodos, kad visa tai girdi iš senelio lūpų, o visos istorijos dvelkia tikrumu. Būtent tai tikriausiai ir yra išskirtinis Romualdo Granausko kūrybos bruožas - apie paprastus žmones ir jų gyvenimus kalbėti nepaprastai. Nereikia pamiršti ir rašytojo jautrumo žodžiui, skaitant kūrinį į akis krenta natūrali kalba, atspindinti laikmetį ir gyvenamąją vietą, nes kūrinyje yra žemaitiškų intarpų.

Žinoma, nesu tikra ar mano, devyniolikmetės, patirtis yra pakankama tinkamai suvokti ir pajausti šią knygą, mat apie tą laikmetį savo nuomonę esu susidariusi tik iš istorijos vadovėlių, todėl būtų visai įdomu šią knygą įduoti seneliui į rankas, nes kelias iki nepriklausomos Lietuvos jam žinomas geriau, galbūt ir įspūdis būtų stipresnis?

Tad, "Šventųjų gyvenimai" - tai novelių apysaka dvelkianti tikrumu ir neperdėtais jausmais. Tai knyga, kurios skaitymas primena šeimos albumo vartymą, nes, rodos, jog visi tie žmonės yra visai šalia tavęs. Aišku, šis bruožas turėtų būti ryškesnis tiems žmonėms, kuriems teko gyventi aprašomu laikotarpiu.