SPALVINGA TAMSA



Romaną pasirinkau labiau dėl intriguojančios temos nei dėl mano paties jau išsemto, pabodusio autoriaus. Ir tai, matyt, komplimentas S. Parulskiui, sugebėjusiam sudominti prie jo gvildenamų temų pripratusius...

SPALVINGA TAMSA



Romaną pasirinkau labiau dėl intriguojančios temos nei dėl mano paties jau išsemto, pabodusio autoriaus. Ir tai, matyt, komplimentas S. Parulskiui, sugebėjusiam sudominti prie jo gvildenamų temų pripratusius ir jomis persisotinusius. Be abejo, prisidėjo ir leidykla bei visas tas širšalas dėl lietuvių kolaboravimo su naciais atskleidimo šia viena knygele. Dabar galiu pasakyti, kad toks piaras realų knygos svorį šiek tiek iškreipė, nes kūrinyje vaizduojama grupelė lietuvių, apie kurią smalsesnis skaitytojas veikiausiai bus girdėjęs iš istorinių šaltinių. O lietuvių indėlio į Holokaustą nepripažįstantiems tokie literatūriniai demaskavimai tikrai neturės reikšmės. Tema tempia romaną, o ne romanas temą.



Pasirinkdamas rašyti apie tokią spalvingą tamsaus laikmečio situaciją, S. Parulskis galbūt nujautė pritrauksiantis ir spalvingesnę auditoriją. Taip būtų galima paaiškinti tam tikrus detalių pakartojimus knygos eigoje tarsi nepasitikint skaitytojo atmintimi ar paties duotomis užuominomis. Toks perašinėjimas šiek priminė V.M. Putino romaną "Altorių šešėly", kurį skaitydamas jautiesi lyg rašytojas tave laikytų idiotu. Galėtume teigti, kad pasakotojas sieka užtvirtinti tam tikrą veikėjo paveikslą su to veikėjo firminiais posakiais, priežodžiais ir esminių jam dalykų akcentavimu. Visgi, ši versija labiau tinka vis išnyrančiai Juditos frazei "Šis karas nuplėš nuo mūsų visas kaukes".

Moteris, vaisingumo, gyvybės pradžios, gaivalo, gamtos, nesąmoningo instinkto įsikūnijimas, ir vyro galva - racionalumo, proto, valdžios simbolis, negyvas simbolis, pralaimėjimo sombolis - jos rankose. (psl. 211)

Moteris, vaisingumo, gyvybės pradžios, gaivalo, gamtos, nesąmoningo instinkto įsikūnijimas, ir vyro galva - racionalumo, proto, valdžios simbolis, negyvas simbolis, pralaimėjimo simbolis jos rankose. (psl. 154)

Na, tarkime, po 57 puslapių dar nieko tokio pasiūlyti priminimą ir užmaskuoti jį vienu pridėtu brūkšniu, tačiau čia nuo fakto praėjo tik 4 suknisti puslapiai, o ir tie nėra išspausdinti kažkokiu super smulkiu šriftu, persiskaito greitai, tad nereikia kalbėti to paties per tą patį. Jei taip norisi - svarbias vietas išspausdinkite paryškintu šriftu:

Jis net karstą pats sau pasidarė. (psl. 105)

Juozapas pats buvo pasidaręs karstą sau. (psl. 109)



Su perrašinėjimais S. Parulskis perspaudė, o, štai, kai kurių kitų romano aspektų neišbaigė. Susidaro toks įspūdis, kad gana dirbtinis veikėjų ir siužeto pritempinėjimas prie Jėzaus ir apaštalų istorijos tėra išsisukinėjimas nuo detalaus veikėjų kūrimo. Jau knygos pradžioje slapčia tikėjaus, kad Fotografo Vincento "darbdavys", intelektualusis esesininkas Menininkas, (Achtung! Spoiler alert) prisikas prie Vincento mylimosios žydaitės Juditos, tačiau abejojau, ar pasakotojas tikrai nukreips įvykių eigą šia linkme. Visgi, taip ir įvyko įtraukiant gana primityviai vaizduojamą prievartavimo sceną, imituotą autoerotinio dusinimo aktą (autoerotic asphyxiation), nelogišką įdomaus veikėjo baigtį - esesininkas be apsaugos (turiu omeny sargybinius, o ne sargius)? Norėjosi daugiau medžiagos apie bene vienintelį romane asmeniškiau vaizduojamą vokietį. Čia kaltas ir Alfonsas Andriuškevičius, nes būtent jam autorius dėkoja už patarimus kuriant pastarąjį veikėją.



Žodžiu, bandyta apgriebti daug, gal todėl, baigus skaityti, ir lieka toks tep lep paviršutiniškumo jausmas. Kaip įprasta, eseistiniai pasvarstymai apie fotografiją, mirtį ir t.t. - stipresni už naratyvą ir to S. Parulskiui užtenka, kad taptų dar vienos neblogos knygos, galbūt tapsiančios ir filmu (kiek girdėjau, rašomas scenarijus), autoriumi. Viskas. Nesinori kartotis.

Apie holokaustą teko skaityti daug. Iš mano skaitytų knygų "Tamsa ir partneriai" išsiskiria žmogaus bejėgiškumu prieš save patį - savo puikybę, savo baimę, savo neveiksnumą.




Irvinas D. Yalomas vienoje iš savo knygų...

Apie holokaustą teko skaityti daug. Iš mano skaitytų knygų "Tamsa ir partneriai" išsiskiria žmogaus bejėgiškumu prieš save patį - savo puikybę, savo baimę, savo neveiksnumą.




Irvinas D. Yalomas vienoje iš savo knygų trumpai pasakoja apie psichoterapinės grupės dalyvį fotografą, kuris gyvenimą stebi ir fiksuoja, pats jame nedalyvaudamas. Ryškiausiai tai matoma per paties dalyvio sapną, kuomet jis, matydamas skęstantį savo vaiką, stengiasi tai užfiksuoti, užuot tą vaiką traukęs.



Panašiai atrodo ir pagrindinis romano veikėjas - jis nedalyvauja kare, jis jį stebi. Taip, jis baisisi, taip, jam gėda, taip, jam baisu, kad vieną dieną jis irgi atsidurs kitoje griovio pusėje. Ir jis nieko nedaro, net gautų nurodymų - nufotografuoti mirties siaubą, kad tai būtų menas, ne dokumentika - jam nepavyksta įvykdyt, jis tik spragsi ir nemato nuotraukos.



Patys pasakojimai irgi primena nuotraukas - čia Vincentas su Judita, čia pagautas ir beveik sušaudytas, čia pas Menininką, čia prie sušaudytų žydų, čia vėl pas Juditą. Erdvė tarp nuotraukų palikta tuščia, kaip ir tuščios būna albumų paraštės, sugeriančios viską, kas netilpo į akimirką, ir belika tik spėliot, kokie jausmai, mintis ir veiksmai liko už kadro.