Pirmąją trilogijos dalį (Tinklaveikos visuomenės raida) skaičiau, nes dėstytojas rekomendavo. Ir todėl, kad nevalia trilogiją pradėti skaityti nuo antrosios dalies. Pasirodo, ji buvo įdomi. Savo įžvalgomis autorius patraukė...

Pirmąją trilogijos dalį (Tinklaveikos visuomenės raida) skaičiau, nes dėstytojas rekomendavo. Ir todėl, kad nevalia trilogiją pradėti skaityti nuo antrosios dalies. Pasirodo, ji buvo įdomi. Savo įžvalgomis autorius patraukė dėmesį, nors technologinė informacija jau yra gerokai pasenusi. Antrąją dalį - Tapatumo galia - skaityti pradėjau gerokai noriau, nes tapatumas, jo konstravimas ir rekonstravimas mane domina jau seniai, o juk knygos autorius - sociologijos specialistas, kurio mintys žavi šių dienų sociologus, psichologus ir filosofus.

Taigi, kokia ta knyga?

Jei skaityčiau ją, kaip aštuoniasdešimtmetė mano močiutė, tai visų pirma pasibaisėčiau požiūriu į krikščionybę, nes knygoje ji nėra atskirta nuo kitų tikėjimų didesne pagarba, todėl susilaukia sveikos kritikos. Heteroseksualumo, kaip normalios pakraipos žlugimas mane verstų kviestis gydytoją dėl pakilusio spaudimo. Na, o demokratijos krizė globalumo ir lokalumo sankirtoje man teatrodytų, kaip smagus kasdienis paburbėjimas tema ko valstybė nepadaro, kad mums būtų geriau.

Jei skaityčiau, kaip mano keturiasdešimtmetis kaimynas, kuris, savo didžiam nusivylimui, dar neturi žmonos, kurios taip visada norėjo, tuomet greičiausiai praryčiau skyrių apie seksualumą, patriarchalizmo pabaigą ir moterų naujai išsikovotą galią valdyti savo kūną taip, kaip nori jos pačios, į tai įskaitant net ir reprodukciją, ir verkčiau krokodilo ašaromis, kad būtent tas šeimos įvaizdžio ir moters galios kitimas mane ir paliko vieną gyvenime (o visai ne tai, kad tėvų namus palikau tik būdamas trisdešimties ir dar iki šiol nesuprantu, kaip vyras gali plauti grindis, todėl čia man padeda mama).

Jei skaityčiau taip, kaip ir skaičiau - kaip jauna mergina, kuri bando atsiriboti nuo ksenofibijos, kraštutinio feminizmo, nacionalizmo, rasizmo ir kitų -izmų, kuriuos slopinti mokosi naujai marga visuomenė, tuomet pasakyčiau, kad M. Castells plačiai apibrėžė vykstančius pokyčius mūsų visuomenėje, kurioje gausu pasipriešinančių tapatumų. Jie yra būdas išmokti kovoti arba prisitaikyti prie globalių gyvenimo sąlygų. Tokių tapatumų visuma sudaro glokalią žmonių sąmonę, kuri globalizacijos sąlgomis atsigręžia į naują miestų-valstybių pritaikymą kasdieniam gyvenimui. Esame tokioje dabartinių ekonominių ir politinių modelių stadijoje, kad žinome, jog gyvename ne pagal klasikinius apibrėžimus, bet naujų dar neturime iš ko parašyti, todėl kovojame su tuo, ko nematome. Informacinės technologijos prisidėjo prie aiškių priešų panaikinimo, o numanomų priešų tinklai gasdina savo nesunaikinamumu.

Pirmi du asmenys, perskaitę knygą, bus nepatenkinti, o trečiasis iškels galvą, nes tiki, kad priklauso kartai, kuri ims suvokti naujus gyvenimo konstravimo modelius ir galės savo gyvenimą palyginti su istorinėmis revoliucijomis.