Sunki, gili, verčianti susimąstyti ir įtraukianti knyga. Distopinis pasaulis čia toks, kuris neatrodo toks fantastinis, kad negalėtų tapti realybe.
Viskas atskleidžiama po truputį grįžtant iš vidurio į pradžią. Nuosaiki...

Sunki, gili, verčianti susimąstyti ir įtraukianti knyga. Distopinis pasaulis čia toks, kuris neatrodo toks fantastinis, kad negalėtų tapti realybe.
Viskas atskleidžiama po truputį grįžtant iš vidurio į pradžią. Nuosaiki kalba. Mažai emocijų. Ir tai tik dar labiau atskleidžia tą su(si)skaldymą pareigomis/rolėmis. Uždarumas ir baimė. Atskirtis.
Nuostabi knyga.

Gan keistoka knyga, apie netolimoje ateityje egzistuojančią Gileado respubliką. Istorijos pasakotoja –
Fredinė, gyvenanti Vado ir jo žmonos namuose. Pagrindinė jos užduotis – kartą per mėnesį gulėti ant nugaros ir
atlikti...

Gan keistoka knyga, apie netolimoje ateityje egzistuojančią Gileado respubliką. Istorijos pasakotoja –
Fredinė, gyvenanti Vado ir jo žmonos namuose. Pagrindinė jos užduotis – kartą per mėnesį gulėti ant nugaros ir
atlikti Tarnaitės pareigą – tai yra santykiauti su Vadu, kol jo žmona guli už jos ir laiko už rankų. Skamba keistai,
pabandžius tai išsivaizduoti, viskas atrodo dar keisčiau.
Fredinė dar atmena laikus, kai gyveno su vyru Luku ir dukrele. Bet dabar visa tai jau praeitis. Nes mažėjančio
gimstamumo amžiuje pagrindinė moterų vertė tėra jų vaisingumas. Joms draudžiama skaityti, kalbėtis ar net
žiūrėti į kitus. Nevaisingos ar tam per senos moterys (Nemoterys) yra siunčiamos sunkiems darbams į kolonijas.
Už bandymą nepaklusti naujajai sistemai ir maištavimą baudžiama griežtai – mirtimi.

Labai gailiuosi, kad pirma pažiūrėjau 2017 metais pradėtą rodyti serialą, o ne perskaičiau knygą, nors laikausi nuostatos, kad jei yra knyga, pirma visada geriau perskaityti ją. Serialas labai laikosi pasakojimo, skiriasi tik...

Labai gailiuosi, kad pirma pažiūrėjau 2017 metais pradėtą rodyti serialą, o ne perskaičiau knygą, nors laikausi nuostatos, kad jei yra knyga, pirma visada geriau perskaityti ją. Serialas labai laikosi pasakojimo, skiriasi tik mažos detalės, tačiau yra ir tokių scenų, kurios knygoje nevaizduojamos, kai kurių antraeilių veikėjų paveikslai platesni. Skaitydama automatiškai kiekvieną skyrių papildydavau tuo, ką mačiau seriale, tiesiog negalėjau to atriboti. Toks jausmas, kad skaičiau pagerintą knygos versiją.
Man labai patiko tiek knyga, tiek serialas. Labai mėgstu skaityti spekuliatyvią grožinę literatūrą. O, ypač, taip gerai parašytą, kad tikrai pagalvoji, jog ši distopinės visuomenės idėja galėtų virsti mūsų ateitimi. Tai originalus, stiprus kūrinys, pirmą kartą publikuotas 1985 metais, tačiau atrastas ir įvertintas, taip, kaip ir turėtų, tik mūsų dienomis. Veiksmas vyksta Gileade, Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje. Visuomenės klasės perkurtos remiantis Senuoju Testamentu. Viską apėmęs religinis fanatizmas, o valdžią turi patriarchatas. Moterų teisės apribotos. Fredinė, kurios lūpomis autorė ir pasakoja šią istoriją, priklauso tai moterų klasei, kurios vienintelė paskirtis yra reprodukcija. Visas tekstas tiesiog plaukia ir skaitytojas po truputį supažindinamas su naujuoju pasauliu, kuriame kažkaip išgyventi ir neišprotėti turi ši moteris. Kaip ji mato padėtį, kurioje atsidūrė, jos jausmai, mintys, pojūčiai, viskas taip arti ir taip realistiška. Mėgavausi kūriniu, žavėjausi ir labai labai rekomenduoju perskaityti.

Kai skaičiau, kartais išlįsdavo mintis, o ką, jei jie iš tiesų taip padarytų? Negi būtų taip jau sunku? Galų gale kai kur panašiai ir yra, netgi šiais laikais - moteris neturi teisių, tik pareigas ir mažyčius džiaugsmus,...

Kai skaičiau, kartais išlįsdavo mintis, o ką, jei jie iš tiesų taip padarytų? Negi būtų taip jau sunku? Galų gale kai kur panašiai ir yra, netgi šiais laikais - moteris neturi teisių, tik pareigas ir mažyčius džiaugsmus, kuriuos jai leidžia vyras. Labai dažnai prisidengdamas religija.
Kodėl taip atsitiko Gileado respublikoje, įsikūrusioje buvusioje JAV teritorijoje, kad moterys staiga tapo vertinamos tik pagal padorumą bei vaisingas įsčias? Tarsi dėl to, kad reikėjo jas apsaugoti nuo išnaudojimo ir prievartos, išnaikinti supuvusios visuomenės palikimą (pavyzdžiui, "pornonamelius") bei leisti gyventi pagal tikrąją prigimtį - atsiduoti vaikų gimdymui. Tai tiesa - moterims miesto gatvėse dabar žymiai saugiau, jas dengia ilgi dukslūs rūbai, o vyrai nesiryžta nei kalbinti, nei tuo labiau prisiliesti - nenori rizikuoti gyvybe. Visos yra suskirstytos į kastas, kurios apibrėžia jų pareigas ir gyvenimo būdą apskritai. Istoriją pasakoja Tarnaičių atstovė, kurios gyvenimo tikslai gan paprasti - eiti apsipirkti ir pagimdyti sveiką vaiką. Savo šeimininkams - Vadui su Žmona. Lyg ir išaiškėja kitokios moterų "apsaugojimo" priežastys.

Visas pasakojimas skamba šaltokai, šiek tiek jausmų prasiveržia tik prisiminus kažką ypač skaudaus iš ne tokios tolimos normalios praeities ar patyrus netikėtą mažą džiaugsmą, nes toje sintetinėje respublikoje Tarnaitę pradžiugina net padovanotas degtukas (gal pavyktų padegti Vado namus?).
Jei leistum įsivyrauti emocijoms, turbūt išprotėtum tame dviveidžiame, korumpuotame kaip ir anksčiau pasaulyje, kuriame iš tavęs reikalaujama besąlygiško paklusnumo ir baudžiama taip, kad daugiau nebenusikalstum.

Vis dėlto šito utopinio romano pabaiga nėra visai juoda. Ne, absoliučiai neaišku, kas atsitinka Tarnaitei, bet atsiranda viltis, kad viskas bus gerai. Bet kol kas. Bent trumpam. O išeičių visada atsiras.

"Štai turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir aš per ją turėčiau vaikų."*

*Pr 30,1-3

Netolima ateitis. Nauja Gileado respublika. Kitoks gyvenimas.

Mažėjančio gimstamumo amžiuje vienintelė moterų vertė belieka jų vaisingumas. Moterys gimdo (turi gimdyti, ne visoms pasiseka) vaikus ne sau, o savo Vadui ir jo...

Netolima ateitis. Nauja Gileado respublika. Kitoks gyvenimas.

Mažėjančio gimstamumo amžiuje vienintelė moterų vertė belieka jų vaisingumas. Moterys gimdo (turi gimdyti, ne visoms pasiseka) vaikus ne sau, o savo Vadui ir jo Žmonai. Visas sueities aktas - Tarnaitės pareiga - paverstas bejausme ceremonija.

Naujas gyvenimas tampa viena didele ceremonija, kur reikia elgtis pagal griežtas taisykles, į parduotuvę eiti kartu su palydove, maistą pirkti pagal talonus, nežiūrėti niekam į akis, su niekuo nesikalbėti.

Atwood knygoje vaizduoja paralyžuotą ir aukštesnių jėgų valdomą netolimos ateities visuomenę, kur nebėra pasirinkimo laisvės, visi yra stebimi ir sekami. Gileado respublikos istorija pasakojama per pagrindinės veikėjos - Tarnaitės Frednės - istoriją.

Prisiminimų nuotrupos apie laikus, kai gyveno su vyru ir žaisdavo su savo dukra, ėjimas į parduotuvę kartą per dieną, sviesto slėpimas bate (kad būtų kuo pasitepti veidą), bendravimas pašnibždomis su kitomis Tarnaitėmis, ceremonijos, ceremonijos, ceremonijos.

Laisvės ir tikro, nesumeluoto prisilietimo troškimas. Nolite te bastardes carborundorum.

***

Margaret Atwood - viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Romanas Tarnaitės istorija laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių, jis kritikų lyginamas su George'o Orwello 1984-aisiais ir Aldouso Huxley'io Puikiu nauju pasauliu.

Apie autorę:

Margaret Atwood (gim. 1939 m.) - viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūrinį...

Apie autorę:

Margaret Atwood (gim. 1939 m.) - viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o 2000 m. už romaną Aklasis žudikas pelnė prestižinę "Man Booker" premiją. Romanas Tarnaitės istorija laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių, jis kritikų lyginamas su George'o Orwello 1984-aisiais.

Knygos ištrauka:

"Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji - vėliava kalno viršūnėje - mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos".

Gileado respublika. Fredinė (jos vardas žymi priklausomybę Vadui) gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir siekti bet kokių žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena laikus, kai gyveno su savo vyru, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai praeitis.

Tai puiki knyga, kurią tikrai rekomenduoju perskaityti. Ši knyga paliko stiprų, gilų, sukrečiantį įspūdį, privertė susimąstyti. Su Margaret Atwood kūryba iki šios knygos dar nebuvau susipažinusi. Perskaičiusi šią knygą planuoju perskaityti ir kitas šios rašytojos knygas.