Iškart įspėju „Tėvas Gorijo“ nėra linksma knyga ir nuotaikos su ja tikrai nepasigerinsite. Tai istorija apie buvusį makaronininką Gorijo, kuris dabar glaudžiasi viename abejotinos kokybės ponios Vokė valdomame pensione....

Iškart įspėju „Tėvas Gorijo“ nėra linksma knyga ir nuotaikos su ja tikrai nepasigerinsite. Tai istorija apie buvusį makaronininką Gorijo, kuris dabar glaudžiasi viename abejotinos kokybės ponios Vokė valdomame pensione. Čia susirinkę žmonės vienaip ar kitaip nėra toji Paryžiaus visuomenė, kurią mes pripratę matyti Restoracijos epochos Paryžiuje. Vokė pensione gyvena prarastos ar dar neatrastos iliuzijos. Seniai jas jau kadais prarado, o čia pietaujantiems studentams ateitis dar tik kloja patalą. Visame šiame knybždelyne dar sutinkame ir besislapstantį katorgininką Votreną, kuris visa savo povyza yra tikras maištautojas prieš tuometinės visuomenės „normas“.
Kaip Dostojevskis yra mūsų vidinių demonų žinovas, taip Balzakui nesvetima visuomenės problematika.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/05/h-de-balzac-tevas-gorijo.html

Vertinimas: 5/5

Komentaras: Kadangi čia pirmasis įrašas, tai skubu padėkoti "Knygų iššūkiui 2014" už pagalbą, ištraukiant iš lentynų seniai apdulkėjusias knygas!!!

Na ką, Tėvas Gorijo, tai knyga, nuo kurios skaitymo...

Vertinimas: 5/5

Komentaras: Kadangi čia pirmasis įrašas, tai skubu padėkoti "Knygų iššūkiui 2014" už pagalbą, ištraukiant iš lentynų seniai apdulkėjusias knygas!!!

Na ką, Tėvas Gorijo, tai knyga, nuo kurios skaitymo kažkada atbaidė prierašas: Privalomoji literatūra. Ogi visai be reikalo, nes persiskaitė per vieną dieną. Tai knyga dvelkianti realizmu, puikiai nupiešianti aukštuomenės (iš išorės) spindintį ir prabanga alsuojantį paveikslą. O vien ko verti yra nuostabiai skirtingi ir išraiškingi knygos veikėjai, jų charakterių ypatybės vietomis net kelia graudų juoką, jau nekalbant apie patį Tėvą Gorijo iš didžiosios T raidės. Koks liūdnas gali būti gyvenimas, kai beprotiškai ir besąlygiškai dedamos pastangos taip ir lieka neįvertintos.

Gal ir gerai, kad ne mokyklos laikais šią knygą paėmiau į rankas. Dabar jos turinį vertinu labiau, nei būčiau galėjusi įvertinti tada.

P.S. Rekomenduoju!

Aprašymas:

Ponios Vokė pensione keistai susipina trijų žmonių gyvenimai. Prie vieno stalo atsiduria perspektyvus jaunuolis, trokštantis atsidurti aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose, Eugenijus Rastinjakas, besislapstantis nusikaltėlis, juodosios Paryžiaus pusės žinovas Votrenas ir bankrutavęs makaronų fabriko savininkas Gorijo.

Kai moterys, kurioms Gorijo siunčia paskutinius prabangos likučius, pasirodo esančios visai ne kekšės, o už kilmingų ir turtingų vyrų ištekėjusios Gorijo dukterys, Rastinjakas imasi ieškoti teisybės. Kodėl dukros nelanko mirštančio tėvo, kodėl užtrenkė jam duris? Kodėl pinigai - dar ne viskas, jei neturi jokio titulo? Votreno padedamas Rastinjakas greitai sužino, kokia iškilimo visuomenėje kaina, ir pats nejučia padeda ant svarstyklių sąžinę ir norą bet kokia kaina iškilti...

Mokytojai paskelbus, jog šį mėnesį skaitysime Onorės de Balzako knygą "Tėvas Gorijo" visi sunkiai atsiduso. Bet juk privaloma literatūra yra įdomi ir nepaprastai vertinga! Kvailų stereotipų laikymasis neleidžia pasimėgauti,...

Mokytojai paskelbus, jog šį mėnesį skaitysime Onorės de Balzako knygą "Tėvas Gorijo" visi sunkiai atsiduso. Bet juk privaloma literatūra yra įdomi ir nepaprastai vertinga! Kvailų stereotipų laikymasis neleidžia pasimėgauti, šiuo atveju, tikrai puikia knyga. Kol mano bendraklasiai skundėsi, kad sunku prisiversti skaityti, kad aprašymai nežmoniškai ilgi, o dialogai tęsiasi per kelis puslapius nusprendžiau kuo greičiau ją perskaityti ir susidaryti savo nuomonę. Paskutinį knygos puslapį užverčiau kitos dienos vakarą. Ir likau sužavėta... "Tėvas Gorijo" pažadino manyje įvairiausius jausmus ir suteikė daug peno apmąstymams. Tai knyga, kurią privalo perskaityti kiekvienas žmogus be išimties. Kodėl? Ji ugdo savimonę, atjautą, empatiją. Be to, tai tikras išminties lobynas. Beveik kiekviename puslapyje radau ką galėčiau pasibraukti, tad pieštuko nepaleidau iš rankos. Romanas paliečia ne vieną svarbią temą: vaikų nedėkingumą tėvams, pinigų įtaką žmogui, socialinę nelygybę ir kt. Vieną reikšmingiausių idėjų, kad žmogiškumas pinigais nematuojamas. Manau, ji aktuali ir šiomis dienomis.

Kūrinys parašytas išties meistriškai. Jame susilieja dvi siužetinės linijos: Eugenijaus Rastinjako ir tėvo Gorijo. Veikėjai nevienodi, kiekvienas išsiskiria savo charakterio bruožais. Itin įdomu stebėti jų elgesį įvairiose situacijose. Radau panašumų su jau sutiktais, pažįstamais žmonėmis. Ne kartą pagalvojau: "Visai kaip jis!" Labiausiai patiko stebėti Eugenijaus moralinį augimą. Jo kovą su sąžine, dorove, ambicijomis ir norais. Pasijutau jam artima, kai jis mėgino pateisinti amoralų Delfinos elgesį su tėvu, nes ją mylėjo. Skaitydama džiaugiausi kartu su herojais, liūdėjau ir pykau ant jų. Pabaiga ypatingai sukrėtė. Juk ir dabar kažkur gyvena toks tėvas Gorijo, o gal miršta... Manau, kad ši knyga visai geras vaistas nuo nedėkingumo.

Aptarti būtų galima kiekvieną šios knygos veikėją, nes jų paveikslai išties įdomūs. Visgi, manau, kad pažvelgti iš arčiau vertėtų į Eugenijų de Rastinjaką ir seseris Anastaziją bei Delfiną.

Iš gimtų namų Eugenijus išvyksta puoselėdamas gražiausiais svajones ir viltis. Jis pasirengęs sunkiai ir stropiai dirbti, kad tik galėtų įgyvendinti viską, ko trokšta. Vaikinas jaučiasi atsakingas ir už artimuosius, kurie jam besąlygiškai atsidavę. Žino, kad į jį sudėtos visos jų viltys. Rastinjakui iš prigimties artimi moralės ir dorovės principai, tačiau įsisukęs į aukštuomenę, jis suvokia, kad meilė, draugystė, ir kitos vertybės šioje visuomenėje nereikalingos. Prasideda vidinė kova, nes vertybės prieštarauja tikslams. Vis dėlto, jam žvelgiant į veidrodį ir jame regint prabangiai apsivilkusį jaunuolį, sąžinės priekaištai gęsta. Eugenijus nenori grįžti į skurdą. Jis kryptingai ir ryžtingai siekia užsibrėžtų tikslų. Paprašo motinos ir seserų pinigų, nepaiso vidinių prieštaravimų. Galima teigti, jog jis yra garbėtroška, nori būti pastebėtas, svarbus. Nepaisant to, geba suprasti ir užjausti artimą. Buvo šalia tėvo Gorijo iki paskutinės jo gyvenimo akimirkos, palaikė, globojo. Mylėdamas Delfiną mėgino pateisinti nedorą jos elgesį, nenorėjo tikėti. Visgi, vėliau pripažino akivaizdžią tiesą. Tėvo Gorijo mirtis padėjo jam įsisavinti, kad tokioje visuomenėje reikia būti šaltam, apatiškam, nepaisyti kitų, nerodyti jausmų.

Tėvas Gorijo augino dvi dukteris: Anastaziją ir Delfiną. Kadangi, anksti neteko žmonos visą savo meilę ir dėmesį skyrė joms. Labai lepino, norėjo, kad turėtų viską, ko trokšta. Pats iš jų prašė tik meilės. Anastazija ir Delfina buvo mokomos, kad meilė tėra atsilyginimas už malonumą. Tad, pas tėvą ateidavo tik tada, kai prireikdavo pinigų. Įpratusios, kad tenkinami visi jų norai, užaugę taip ir negalėjo rasti laimės. Tėvas Gorijo neišmokė dukrų duoti, o tik imti. Joms atrodė, kad žemė sukasi tik dėl jų. Toks auklėjimas užkirto kelią moralinių vertybių ugdymuisi ir paklojo pamatus savanaudiškumui, abejingumui, valdingumui, nesavarankiškumui, pavydui, sociopatijai. Delfina buvo jaunesnė už Anastaziją, todėl vyresnė sesuo jai buvo pavyzdys. Ilgainiui jų santykiai virto varžytinėmis. Delfina stengėsi pranokti seserį ir būti geresnė. Net sužinojusi apie artėjančią tėvo mirtį labiau jaudinosi dėl to, kad sesers suknelė bus gražesnė. Be to, sakydavo, kad grafienė de Resto nemyli tėvo ir blogai su juo elgiasi. Akis jai badė jos pačios elgesys. Abi seserys su tėvu elgėsi vienodai. Ištekintos už nemylimų, bet turtingų vyrų nesijautė laimingos, o dėl to kaltino jį. Kaltinimus pridengdavo malonybėmis ir taip manipuliuodavo tėvu.

Kadangi, knyga paliko neišdildomą įspūdį nusprendžiau pasidomėti ir jos autoriumi: Onore de Balzaku, kuris, kaip žinia, yra neeilinė asmenybė. Tiesa, buvau girdėjusi tokį pavadinimą kaip "Balzakiško amžiaus moteris" arba kavą " A le Balzac" taip pat ir keistus jo rašymo įpročius. Visgi, apie jo asmeninį gyvenimą ir rašytojo kelią beveik nieko nežinojau. "Tėvas Gorijo" pirmoji mano pažintis su šiuo romanistu, tačiau galiu drąsiai teigti, jog nepaskutinė. Planuoju skaityti jo knygą "Trisdešimties metų moteris", kad susipažinčiau, su jau minėta, balzakiško amžiaus moterimi. O kur dar "Šagrenės oda", "Kurtizanių spindesys ir skurdas"...

"Mes visi esame Tėvo Gorijo vaikai" - Felicien Marceau.

Dar viena knyga, tačiau šįkart - priverstinė. Reikėjo skaityti pagal mokyklos programą. Perskaičiau ją prieš gerus tris mėnesius, tad įspūdžiai jau truputį nubluko.

Taip... Honore de Balzaco "Tėvas Gorijo" - antroji mano...

Dar viena knyga, tačiau šįkart - priverstinė. Reikėjo skaityti pagal mokyklos programą. Perskaičiau ją prieš gerus tris mėnesius, tad įspūdžiai jau truputį nubluko.

Taip... Honore de Balzaco "Tėvas Gorijo" - antroji mano perskaityta šio autoriaus knyga. Kūriniai nėra labai įdomūs, tačiau nėra ir labai neįkandami. Skaičiau ir jaučiau, kad tai - klasika, literatūra, kurią turi perskaityti kiekvienas. Literatūriniam išprusimui, žinoma. Stebino tai, kad jo skirtinguose romanuose gali atrasti veikėjų, kurie charakteriais labai panašūs. Lyg jo realistiniai romanai būtų susieti tarpusavy, nors, žinoma, taip nėra.

Skaitydama jaučiausi neutraliai, manęs kažkaip nesujaudino nei Gorijo likimas, nei Rastinjako nelaimės ar kiti absurdiški dalykai, kurių buvo tikrai nemažai. Mano nuomone, šiam romanui to ir trūko - įtaigumo. Jei būtų šiek tiek įtaigiau, būčau skaičiusi su malonumu. Bet, tikriausiai, čia tik mano nuomonė.

Šįkart vėl - patiko lyginti su realybe. Šiais laikais panašių situacijų apstu. Skaitydamas lyg primeni sau, koks pasaulis kartais būna, ko galima tikėtis. Visa tai kelia, žinoma, neigiamus jausmus, tačiau aš linkusi į optimizmą. Visai nekeista, kad mėgstu pasakas ir laimingas istorijas, tad ši knyga man ne prie širdies. Vis dėlto visiems gyvenimo atvejams pasiruošti irgi reikia. :)

Užvertus knygą dar kurį laiką jaučiausi nejaukiai. Niekaip negalėjau atsikratyti kapinių, tuščių karietų bei vienišo studento vaizdo. Skaitant knygą, tėvas Gorijo man kėlė gan keista, truputi bauginanti įspūdi. Ta...

Užvertus knygą dar kurį laiką jaučiausi nejaukiai. Niekaip negalėjau atsikratyti kapinių, tuščių karietų bei vienišo studento vaizdo. Skaitant knygą, tėvas Gorijo man kėlė gan keista, truputi bauginanti įspūdi. Ta meilė, kurią jis jautė dukterims - gąsdino, priminė apsėdimą. Atrodė, kad jis myli savo dukteris lyg meilužes, tai buvo beprotiška, perpildyta meilė. Tačiau, kai jis gulėjo mirties patale, kai suprato, kad abi jo dukterys, dėl kutių jis paaukojo VISKĄ, jo neaplankys, pajutau jam didelį prieraišumą, baimę dėl jo. Paskutiniuosius puslapius ryte rijau ir vis tikėjausi, kad pabaiga nebus tokia tamsi senajam žmogui, kad dukterys susiprotės ir atvažiuos, kad knygos pasaulis nėra jau toks supuvęs. Dėja. "Kada tave myli nelaimingą, tai bent esi tikras, kad tave myli" - tai vieni iš paskutiniųjų vienišo tėvo žodžiai. Tai žodžiai žmogaus, kuris jausdavosi neapsakomai laimingas, gulėdamas savo purvinoje lovoje, be jokių ypatingų patogumų, žinodamas, kad ne veltui paaukojo savo paskutiniuosius pinigus, džiaugdamasis, kad už juos dabar jo dukra gali linksmintis vilkėdama paauksuotą suknelę. Atrodytų visas jo gyveniams nuėjo veltui, juk dukterys, dėl kurių jis taip stengėsi, net neatvažiavo į jo laidotuves, tačiau viskas nėra taip niūru. Jis įkvėpė vieną jaunuolį, Rastinjaką, vargšą studentą, kuris troško Paryžiaus blizgesio, stoti į kovą su supuvusiu pasauliu, parodė jam, ko verta jo siekemybė, padėjo jo sielai nugalėti blizgius tuštybės gundymus.

Labai verčianti sustoti, pagalvoti istorija apie XIXa Paryžiaus gyvenimą, bet galime rasti ir nemažai sąsajų su šiandieniniu mūsų pasauliu. Tereikia įsiskaityti ir nebijoti savęs paklausti keletos klausimų.