Jeigu ne knygų iššūkio iniciatyva, dar turbūt būčiau vis delsęs ir atidėliojęs, kad tik netektų į rankas paimti Andriaus Jakučiūno kūrybos - anksčiau peržvelgtos recenzijos apie rašytojo knygas suintriguodavo, bet...

Jeigu ne knygų iššūkio iniciatyva, dar turbūt būčiau vis delsęs ir atidėliojęs, kad tik netektų į rankas paimti Andriaus Jakučiūno kūrybos - anksčiau peržvelgtos recenzijos apie rašytojo knygas suintriguodavo, bet skaityti nepaviliojo ir veikiau net atgrasė. Bet štai pasiryžau, o pradėjau ne nuo naujausio romano "Lalagė", o nuo pusės dešimtmečio senumo kūrinio - "Tėvynės", kurią įveikiau paskutinį praėjusių metų sekmadienį.

Tose anksčiau skaitytose recenzijose dvejonių sukėlė pastabos, kad "Tėvynėje" yra šitiek prirašyta "švelniai tariant, apie nieką" (Renata Šerelytė, "Metai"), kai "tenka klausytis šimtus puslapių besitęsiančios nuobodžios pusiau akademinės murmelės, kuri šiaip jau liaudyje vadinama tiesiai šviesiai - žodžių tryda" (Castor&Pollux, "Šiaurės Atėnai").

Tekstas daro ir poveikį - daugiau kaip du šimtai puslapių buitinės egzaltacijos neišvengiamai skaitytojo sąmonėje paliks hermeneutinę žymę, dėmę, tarytum nago juodymą - vieną iš tų objektų, kuriais kūrinio pasakotojas ištisai gėrėjosi. Įveikęs romaną, pats save pagaudavau vis pagalvojantis apie lemputę, kuri vis sukosi ir "Tėvynės" pasakotojo galvoje, ir pagalvodavau: kodėl po galais ta lemputė, kodėl, kodėl tiek daug puslapių vienai neveikiančiai lemputei ir ją nusėdusioms dulkėms! Vieną savo gyvenimo dieną apmąstantis girtuoklis yra pasišventęs fetišistas - jam ekstazę, netgi religinius išgyvenimus sukelia klijai, razina, televizorius ir jo pultelis, dantų šepetėlis, obuolio muliažas, minėtoji lempelė, alyvos flakonėlis ir kiti buitiniai rakandai, į kuriuos blaiviai žiūrėdamas kaži ar patirsi kažką daugiau nei susidūrimą su paprasčiausiu daiktu. Tačiau A. Jakučiūno pasakotojas daiktuose ieško draugo, atramos, išganymo ir tik per šiuos fetišus priartėja prie pilnatvės: "Be savo daiktų aš - niekas, jie be manęs - irgi" (p. 176). "Vargšas girtuoklėlis" personifikuoja daiktus ir net pats jaučiasi panašus į tokį.

O tada? Verčiant puslapį po puslapio ir kartojantis tam pačiam nykiam motyvui tenka prieiti išvadą, kad A. Jakučiūnas nutaikė galingą priešlėktuvinę prozos amuniciją į itin menką taikinį. Toks įspūdis, kad naudojamos priemonės neatitinka turinio, kad visa knyga faktiškai yra tekstas dėl paties teksto - ne tik neįtikėtinai nuobodus ir negyvas, bet dar ir nelabai įtikinantis. Galimas daiktas, kai kurie girtuokliai iš tiesų jaučiasi panašiai kaip aprašytasis, bet niekada nieko panašaus nepatyrusiam ir kaži ar patirsiančiam skaitytojui sunku suprasti taip pateiktą būtį ar juolab į ją įsigilinti, įsijausti, išgyventi. Vienintelė šio monotoniško pasakojimo intriga - kodėl toks menkysta veikėjas nusipelnė talentingo rašytojo plunksnos. Tačiau net ir užvertus paskutinį puslapį ir lengviau atsikvėpus nė per nago juodymą nenušvinta pasakojimo motyvas - o kam, ką man tai duoda, kam aš tai skaičiau? Galimas daiktas, motyvo tiesiog neradau, bet net ir ieškant sudėtinga rasti, mat tekstas verčia nuo savęs paties bėgti. O gal toks autoriaus sumanymas - atgrasyti, varginti, sukelti pasidygėjimą?

A. Jakučiūnas anksčiau buvo pripažinęs, kad rašydamas negalvoja apie skaitytoją. Juokais būtų galima pakerštauti ir mums negalvoti apie A. Jakučiūną, bet neišeis - net kurdamas tokią, sakyčiau, paradoksalią prozą - puikų rašymą apie nieką - jis neišpasakytai intriguoja.