Įveikta trečioji knygų iššūkio knyga -- "The Body Machines". "The Body Machines" yra trečioji "The Futurica Trilogy" dalis. Pirmųjų dviejų knygų apžvalgas rasite čia ir čia.
Knygos tikslas yra iš naujo kritiškai...
Įveikta trečioji knygų iššūkio knyga -- "The Body Machines". "The Body Machines" yra trečioji "The Futurica Trilogy" dalis. Pirmųjų dviejų knygų apžvalgas rasite čia ir čia.
Knygos tikslas yra iš naujo kritiškai pergalvoti tokius konceptus kaip siela, ego, laisva valia, etc. Kadangi knygos autoriai nėra šalininkai dualistinių teorijų, tad didžioji dalis knygos yra diskusija apie tai, kad be kūno daugiau nieko nėra, o pats kūnas tėra mašina, sudėtinga, bet vis tiek mašina. Diskusijos pagrindas yra idėja, kad žmonija yra linkusi į klaidas, ttodėl autoriai analizuoja jau egzistuojančius požiūrius į Žmogų, ir mėgina parodyti, kad žvelgti į Žmogų kaip į mašiną yra arčiau tiesos ir praktiškiau nei bandyti prie kūno kažkaip lipdyti Sielą.
Antrasis knygos skyrius yra šioks toks įvadas į žmogaus biologiją, jei tiksliau tai į neurologiją. Visų pirmą kalbama apie smegenų vystymosi istoriją naudojant tokius techninius terminus kaip smegenų svorio santykis su visu kūno svoriu. Po techninių dalykų prasideda diskusija apie tai, kad smegenys veikia kaip tam tikra automatai, nes jei smegenys būtų sąmoningai naudojamos atlikti kasdieniams veiksmams, pvz. pieno butelio išėmimas iš šaldytuvo, tai smegenys būtų labai stipriai perkrautos tokiomis užduotimis kaip įvertinti pieno butelio svorį, įvertinti kokiu stiprumo reikia suspausti tą butelį, kad jis neišslystų iš ranką ir etc... ir neliktų laiko kažkam įdomesniam. O tas įdomumas ir yra priežastis, kodėl žmonės leido sau prabangą turėti tokias dideles smegenis. Smegenys čia yra vadinamos prabanga ta prasme, kaip ir povo uodega yra ekstravagantiška prabanga -- extravagantiška prabanga yra labai seksualu, tad didelių smegenų turėjimas žmonėms padeda pratęsti rūšį. Kiaura pragmatika.
Kaip ir ankstesnėse trilogijos dalyse, šioje knygoje gausu gan radikalių idėjų. Pavyzdžiui, autoriai daro įdomią išvadą, kad abu smegenų problemų gydymo būdai -- medikamentais ir psichiatrija -- iš esmės daro tą patį -- aktyvina tam tikras smegenų dalis, kad išsisirtų tam tikri chemikalai (pvz. dopaminas) ir pakistų vidinė smegenų struktūra -- pasikeistų neuronų tinklas. Pagrindas šiai idėjai yra tas, kad smegenys yra neuronų ir juose vykstančių cheminių procesų rinkinys, kuris veikia kaip save susitvarkanti mašina. Neseniai diskutavau šiuo klausimu su kaimynais, tai net nustebau, kokia radikali ir nepriimtina jiems buvo ši idėja.
Knygoje įdomiai pakrapštytas laisvos valios klausimas. Čia jau kaip pažiūrėsi: realiai tai jokios laisvos valios nėra, nes pasaulis yra grynai deterministinis -- vien mechaniniai, cheminiai ir t.t. procesai. Bet užtat yra Heizenbergo neapibrėžtumos principas, kuris sako, kad fiksuojant vieno dydžio matavimą yra didinamas kito dydžio neapibrėžtumas, o tai savo ruožtu kaip ir reiškia, kad jokio preciziškai tikslaus matavimo neįmanoma atlikti. Tad gaunasi toks apibendrinimas, kad pasaulis yra deterministinis, tačiau nenuspėjamas. Tai skamba gal ir kiek paradoksaliai, bet paragrafą baigsiu mintimi, kad "tampa vis sudėtingiau susitarti, dėl ko mes nesutariame", kuri nuostabiai žaviai parado tolimesnių diskusijų laisvos valios klausimu (ir kitais sudėtingais klausimais) eigą.
Bendrai, knygos tonas skiriasi nuo pirmų dviejų trilogijos dalių. Čia pasakojimas nuosaikesnis, nors keliami ne mažiau radikalūs klausimas ir gaunamos išvados yra ne mažiau paradoksalios nei pirmosiose trilogijos dalyse. Pasakojimas kažkiek primena Slavoj Žižek stilių, kuris yra paminėtas keletą kartų (ypatingai žavi yra Žižeko citata, kad "visata yra klaida"). Tad "The Body Machines" skaitymas yra mažiau pramoga ir daugiau tyrimas.
Perskaičius šią knygą bent jau man nebuvo taip, kad pasaulis tapo šviesesnis ar labiau suprantas. Nors, reikia pasakyti, kad ši knyga daug ką paaiškina, bet jos skaitymas yra lyg Alisos nuotykiai stebuklų šalyje -- intriguoja, bet palieka kapstytis šioje ašarų pakalnėje patį. Autoriai netgi teigia, kad idėjos, kurios nesukelia jokio vidinio prieštaravimo (angl. counter-intuitive) net nevertos nagrinėjimo. Čia turbūt panašiai kaip ir su vaikų auklėjimu, kad jei vaikas matys ir girdės tik tai, ką jau žino, jis nė velnio nesimokys ir netaps suaugusiu.
Tad ši knyga (ir visa trilogija), mano galva, yra puikus skaitinys tiems, kurie yra nieko prieš šiek tiek rimtėliau sukrėsti savo pasaulėvaizdį. Autoriai pataria: būk kūrybiškas! Mąstyk naujas idėjas!
Būsimas skaitytojau, net jei su knygoje dėstomomis idėjomis ir nesutiksi, vis tiek ši knyga paliks pėdsaką Tavo galvoje. Rekomenduoju.
rodyti daugiau
