Laikykit mane senamadiška, bet aš paprastai neskaitau naujų knygų. Tiesiog taip yra. O anglo Juliano Barneso naujausias romanas Pabaigos jausmas į mano rankas pateko vien tik todėl, kad reikėjo ruoštis koliui. Taigi, skaičiau...

Laikykit mane senamadiška, bet aš paprastai neskaitau naujų knygų. Tiesiog taip yra. O anglo Juliano Barneso naujausias romanas Pabaigos jausmas į mano rankas pateko vien tik todėl, kad reikėjo ruoštis koliui. Taigi, skaičiau skaičiau, o lauktasis nusivylimas taip ir nesirodė. Ko gero, ne šiaip sau romanas pelnė Booker premiją ir vertinamas kaip viena geriausių tais metais pasirodžiusių knygų.

Kaip sakė Walteris Benjaminas, "Dabartis gali taip pakeisti praeitį, kad atsiranda naujų susitikimo vietų". Štai jums ir visas romano siužetas.

Pasakodamas dvidešimtmečio potyrius iš šešiadešimtmečio perspektyvos, pamažu atskleisdamas vis daugiau detalių iš praeities, bet išlaikydamas intrigą, autorius prisiliečia prie daugybės egzistencinių temų. Pati labiausiai gilinausi į komunikacinius aspektus, ir tai, kaip autorius pavaizdavo tarpasmeninės komunikacijos žlugimą buvo tiesiog genialu (bet gal geriau nesiplėsiu į teorinius dalykus). Ir kaip dažnai mes save apgaudinėjame bandydami pateisinti savo veiksmus. Ir kaip dažnai užsidarome savo komforto zonoje ir bėgame nuo aplinkinio pasaulio ir problemų.

Knyga verčia mąstyti. apie daug dalykų. apie praeitį, ateitį, gyvenimą, kodėl elgiamės taip, o ne kaip reikia. Verta dėmesio knyga, netgi, sakyčiau, labai verta. Vertinu riebiu 4/5.