Albert Camus. Svetimas.
Ar Jums pažįstamas jausmas, kai visi aplink kažko iš Jūsų laukia, bet jūs neįsivaizduojate ko? Jūs galvojate, o ką šioje situacijoje jaučia eilinis žmogus, kokie TURI būti jo veiksmai, kaip jis...
Albert Camus. Svetimas.
Ar Jums pažįstamas jausmas, kai visi aplink kažko iš Jūsų laukia, bet jūs neįsivaizduojate ko? Jūs galvojate, o ką šioje situacijoje jaučia eilinis žmogus, kokie TURI būti jo veiksmai, kaip jis TURI pasielgti? Įtampa vis auga, nes atsakymų į šiuos klausimus iš tikrųjų nėra... Kad neatrodytų kvailas, žmogus sugalvojo etiketą - teisingo elgesio taisykles. Ir štai kur prasideda viso gyvenimo absurdas.
Camus rašo aiškiais ir sausais sakiniais, ir lyg tai daugiau pasakyti tikrai nieko nenori, bet vis tiek skaitai tarp eilučių - kam apsunkinti sau gyvenimą ir išgalvoti neegzistuojančių problemų? Gyvenimas yra paprastesnis nei tu manai. Tokiais principais vadovaujasi pagrindinis knygos (tiksliau apsakymo) veikėjas Merso (prancūzų kalba jo vardas yra susijęs su mirtim, tai kad visą savo optimizmą atidėkit į šalį). Merso tiesiog gyvena šia akimirka ir nesusimąsto kodėl daro vienaip arba kitaip. Jis valgo, rūko, dirba, žiūri pro langą, savaip mėgaujasi kiekviena sekunde, bet ir šių laimingų sekundžių nesureikšmina. Prancūziškas išsireiškimas comme il faut jam nesuprantamas dalykas, tačiau jis pastebi, kad žmonės, gyvenantys aplinkui, turi kažkokią neaiškią "teisingos reakcijos" sistemą. Iš pirmo žvilgsnio Merso atrodo bejausmis ir gal net kvailokas ar naivus, bet paskui pasirodo, kad tas "bajausmiškumas" ir yra jo požiūris į gyvenimą, čia jo įsitikinimasi ir nenoras susilieti su dauguma, vaidinti ant publikos, elgtis deramai.
Visas veiksmas pas Camus prasidėjo šokiruojančiais žodžiais - "Šiandien mirė mama. O gal vakar, nežinau." Po šių žodžių iškart pradedi kaltinti Merso abejingumu. Visgi tai mama, žmogus, kuris padovanojo tau gyvenimą... Bet paskui viskas atrodė logiškai - Merso ir jo mama susvetimėjo, neturėjo ko pasakyti vienas kitam ir jau nieko vienas nuo kito nebelaukė, be to Merso neturėjo pakankamai lėšų mamos priežiūrai, todėl ir nusprendė atiduoti ją į senelių namus prie bažnyčios. Ten mama ir mirė. Jis neprisiminė kiek jai buvo metų, neverkė laidotuvėse, nepanorėjo paskutinį kartą pažvelgti į mirusiąją, ir dar, o Jėzau, išdrįso tūkiti ir gerti kavą su pienu pri jos karsto. Šventvagystė ir begėdiškumas! Tai buvo lemiama Merso klaida.
Kai kurių jo veiksmų paaiškinti tiesiog neįmanoma, gal aš irgi labai jau pripratųsi "teisingai" reaguoti ir kiekvienam veiksmui ieškoti priežasties, kiekvienoje akimirkoje ieškoti prasmės, kad nebegaliu matyti paprasčiausių dalykų. Trečioje knygos dalyje vyksta teismas - Merso nušovėarabą. KODĖL? Jis atsako - dėl saulės. Visi juokiasi, o Merso daugiau nieko nepriduria ir net nebando pateisinti savęs. Man labai peršėjo sugalvoti jam pateisinimą, papildyti jį, prirašyti jam kažkokių jausmų ar minčių, kurių jis niekad gyvenime neturėjo. Matot, įprotis!
Galu gale Merso pripažįsta kaltu ir priteisia jam mirties bausmę. Bet labiau ne už tai, kad jis padarė nusikaltimą nužudydamas žmogų, o už ten, kad nederamai elgėsi per mamos laidotuves. Atrodo juokinga, bet čia ir išlenda bjauri tiesa - jeigu nesinori verkti, kodėl turi, PRIVALAI?...
Merso buvo mirties, kaip ir visi, ir kaip ateistas, bijo nežinomumo, o kas bus po? Kunigas jo klausia "Nejaugi manai kad mirsi VISAS? Kaip gali susitaikyti su šia mintim?". Ir paskui dar pažada pasimelsti už jį. Čia pirmą kartą Merso prarado kantrybę ir pasiuntė kunigą ir visą religiją velniop. Gal kiti žmonės ir rado joje išeitį, bet jam per visą gyvenimą to nereikėjo, tai kas pasikeitė dabar?...
Žodžiu, Camus "Svetimas"- puikus fonas pamastymams apie amžinus klausimus.
Įvertinimas 9/10
Trumpas apybūdinimas: Egzistencialumo pagrindai
rodyti daugiau
