Slavoj Žižek "The Year of Dreaming Dangerously". Žižekas yra toks žmogus orkestras, kad jo Wikipedia puslapyje nėra vietos jo bibliografijai -- vien knygų publikuota arti 80, kurių dauguma išverstos į keletą kalbų (yra...

Slavoj Žižek "The Year of Dreaming Dangerously". Žižekas yra toks žmogus orkestras, kad jo Wikipedia puslapyje nėra vietos jo bibliografijai -- vien knygų publikuota arti 80, kurių dauguma išverstos į keletą kalbų (yra kelios knygos ir lietuvių kalba), neskaičiuojant galybės visokių straipsnių, video klipų (youtube randa 62400, kur žiūrimiausias video turi 1166790 peržiūrų, kas reiškia, kad jo filosofija tikrai traukia dėmesį), yra dar ir jo filmų ("Perverts Guide to Cinema").



Autorius garsus ("Elvis of cultural theory"), o apie ką jis čia prirašė toje mano perskaitytoje knygoje, kurios pavadinime minimi pavojai? O rašyta buvo apie globalią politinę areną 2011 metais. Tais metais vyko daug tos arenos drebėjimų: arabų pavasaris, Occupy Wallstreet, krūvos protestų visuose pasaulio galuose, Anders Breivik teroras... Daug visko vyko, todėl yra apie ką rašyti.



Knygoje suguldyti dešimt trumpų skyrių gausiai apginkluotų smegenis sprogdinačiomis idėjomis. Grubiai tariant, knygoje nagrinėjamos problemos, kurių sprendimo tikriausiai ir nėra, pvz. globalus kapitalizmas. O čia yra triukas -- Žižekas ir plėtoja teoriją apie būtinybę galvoti apie (ne)įmanomus dalykus. Pavyzdžiui, gražiai aprašė Anders Breivik teorijos prieštaras: Breivik buvo gerbėjas visokių skandinaviškų pro nacių veikėjų (Saga, Max Manus), bet tuo pačiu metu nekentė Hitlerio. Labai gražiai Žižekas aiškina Markso komunizmo sampratą: komunizmas tai idealus kapitalizmas, kapitalizmas be kapitalizmo -- išplėsta savęs reprodukcija (angl. self-reproduction) be pelno ir išnaudojimo. Dar vienas triukas apie kaptalizmą, kuri reikėtų imti ir tvarkyti: "don't act, think." Žodžiu, Žižekas dar kartą parodė, kaip reikia rašyti.



Knygos pabaigoje buvo graži istorija: ateities meno kritikas su laiko mašina nusprendė aplankyti šių dienų dailininką, kuris jį sužavėjo. Bet kai kritikas po kelionės laiko sutiko šitą dailininką, paaiškėjo, kad jis yra tik valkata ir alkoholikas, kuris buvo tiek bjaurus, kad pavogė laiko mašiną ir dingo. Kritikui nebeliko nieko daryti, kaip tik pačiam nutapyti paveikslus, dėl kurių keliavo į praeitį.



Vietoje pabaigos, reikia pasakyti, kad nors puslapių ir nedaug, bet knyga yra gan kietas riešutėlis. Man patiko, daug gerų minčių ten surašyta.