'Dabar kiekvienas kvailys žino, kaip sučiuopti gyvenimo prasmę pačiame savyje' 'Ji tolydžio svaidė geriausius savo pasiuntinius - vis bloškė juos vieną po kito į kosmosą..o tie nelaimėliai tenai rado vien tai, ko ir...

'Dabar kiekvienas kvailys žino, kaip sučiuopti gyvenimo prasmę pačiame savyje' 'Ji tolydžio svaidė geriausius savo pasiuntinius - vis bloškė juos vieną po kito į kosmosą..o tie nelaimėliai tenai rado vien tai, ko ir Žemėje pakako per akis - niekad nesibaigiantį beprasmybės slogutį'

Nesunku pamėgti Vonnegutą kai traukia kosmosiška tuštuma ir filosofiniai pamąstymai. Marsas, Merkurijus, Saturno žiedai plius apipinkim tai fantastiškaisiais persikūnijimais, matymu į ateitį, praeitį, pulteliu valdoma minia, erdvėlaiviais, skraidančiais šviesos greičiu, Žemės vieninga religija.

Taigis, skamba kaip ant Eridano leidyklos knygos nupaišyti penkiagalviai slibinai su papinga amazone. Bet įdomiau ir linksmiau.

Turtingiausias Žemės žmogus atviliojamas į Marsą. Kaip ir daugeliui, panašaus likimo varguolių, jam ištrinama atmintis ir galvoje įmontuojama 'vielutė', skirta valdyt netinkamai besielgiančius, mąstančius. Neužilgo paaiškėja, kad rengiama kariuomenė Žemės užpuolimui. Tačiau pagrindinio herojaus erdvėlaivis 'pagal planą' nutūpia tikrai ne Žemėje. Po Merkurijaus vienatvės laukia grįžimas į Žemę, tačiau ilgėliau neužsibuvęs, taipogi, plano sumetimais, jis skrenda į Saturną. Pripažinsiu apsuko kiek mane, gavau kiek netikėtos pabaigos, o ir kodėl, kas ir prie ko nedetalizuosiu - pati nemėgstu skaityt atpasakotas istorijas.

Paatvirausiu, kai būna liūdna visada stengiuos įsivaizduoji kaip tai atrodytų kosmoso plotmėj, ir turiu tokį žaidimą, kai noriu 'atsijungti', bandau įsivaizduot kaip aš sėdžiu ant Saturno žiedų ir nuleidus tabaluoju kojas. Beprasmiška. Viskas tuomet atrodo beprasmiška, bet gerąja prasme. Na ir spaudžiau šypsnį, nes finalinėj knygos daly atsidūręs pagrindinis knygos herojus su savo dirbtinai sukurta šeima ir buvo Titnage (Saturno mėnulyje), taip - štai čia aš kartais irgi mintyse pabūnu.

Kadangi kaip netyčia nuotaika ne iš džiugiausių 'pagavau' ir šlaką saldėsio: 'Mums reikėjo tiek daug laiko suvokti, jog žmogaus gyvenimo, kad ir kas jį valdytų, yra viena prasmė ir tikslas - meilė aplinkiniams, laukiantiems tos meilės'

Beje, stipriai užkabino pasamprotavimai apie mąstymo kančias. Negaliu nepaminėti: '...beveik visa ką žinau iš tikrųjų, suvokiau, nugalėdamas skausmą, sklindantį iš vielutės mano makaulėje. Vos tik pradedu dairytis, ketindamas ką nors geriau įžiūrėti, mane suima nežmoniški sopuliai, bet aš vistiek nesiliauju, nes žinau, kad tuoj pamatysiu tai, ką man draudžiama matyti. Jei vos tik iškilus klausimui apninka tie nepakeliami diegliai, žinau, kad klausimas teisingas. Tada skaidau jį dalimis ir tiriu kiekvieną jų atskirai. Paskui, sudėjęs mažesnius atsakymus į krūvą, gaunu atsakymą į didįjį klausimą.'

Už kosmosą, apmąstymus - 8