Pirmą kartą skaičiau tokio tipo kūrinį.
Labai įdomus siužetas - persipinančios laiko linijos, kai žmonės iš skirtingų laikmečių gali susitikti vienoje laiko tėkmėje, laikrodžiui išmušus 13 valandą nakties. Valandą,...

Pirmą kartą skaičiau tokio tipo kūrinį.
Labai įdomus siužetas - persipinančios laiko linijos, kai žmonės iš skirtingų laikmečių gali susitikti vienoje laiko tėkmėje, laikrodžiui išmušus 13 valandą nakties. Valandą, kuri realiai neegzistuoja!

Tomas yra dešimtmetis berniukas, kuris dėl brolio ligos priverstas kurį laiką pagyventi pas dėdę Alaną ir tetą Gveną. Jiedu nuomojasi butą sename kaip pasaulis name. Čia - miestas. Jokios gamtos, aplink nėra vaikų. Tikrų tikriausia nuobodybė, ne gyvenimas! O ir dar ta teta su dėde, kurie visais įmanomais būdais stengiasi įtikti...

Ir vieną tokią beprotiškai nuobodžią naktį, kankinant nemigai, Tomas išgirsta laikrodį mušant 13 valandą. Tada, viskas panyra į amžinybę, atsiveria durys į nuostabų vidurnakčio parką, kuriame Tomą mato tik vienintelė mergaitė Hetė ir sodininkas Abelis.

Kas vyksta toliau, tebūnie intriga. Įtampa išlaikyta iki paskutiniojo puslapio ir tokios siužeto atomazgos tikrai nė neįtariau! 🙂

Super, Super, Super! Vaikai skaitė ir be manęs, teko vytis 😀