Skaitant knygą išgyvenau dvejopus jausmus: kartais būdavo linksma, kartais galvodavau, kad, o dievai, kas čia per gyvenimas. Kažkur skaičiau komentarus, kad kai kurie žmonės šia knyga šlykštėjosi, labai nepatiko ir pan., aš...

Skaitant knygą išgyvenau dvejopus jausmus: kartais būdavo linksma, kartais galvodavau, kad, o dievai, kas čia per gyvenimas. Kažkur skaičiau komentarus, kad kai kurie žmonės šia knyga šlykštėjosi, labai nepatiko ir pan., aš visgi neradau momentų, kurie būtų man sukėlę šleikštulį. Greičiau gailestį ar visišką bejėgiškumą ir nusivylimą, kad žmonės šitaip gyvena, kad daugiau be galono vyno ar tiesiog vyno daugiau nieko svarbaus gyvenime jiems nėra. Žodžiu, moralinių klausimų knygoje pasakojama istorija iškelia tikrai nemažai. Arba bent skaitytojus verčia juos kelti patiems. Šito dalyko aš nesiimu vertinti ir apie jį nekalbėsiu, čia kiekvienas turės savo nuomone ir bus teisus. Visgi knygoje buvo begalo gražus dalykas - pagarba ir draugystė. Gal tai skamba kiek keistokai, ypač po akcijos su lazdoms ir žarstekliais, tačiau jie vis vieną stengdavosi padėti, paremti vienas kitą, laikėsi kaip vienas kumštis. Kad jie darė tai kaip suprato ir jiems atrodė geriausia - kitas klausimas. Bet mane ta jų draugystė sužavėjo. Ir iki pat paskutinio momento. Net pati susimąsčiau ar aš turiu panašių draugų? Ir apskritai, kur ir kada dingo žmonių draugiškumas?
Man knyga iš tikrųjų patiko, suskaičiau ją greitai, važinėdama ryte į paskaitas, ir kas kartą užversdama knygą bei išlipdama, su savimi kažką iš tos knygos pasiimdavau, kažkas galvoj kitaip susidėliodavo. Gal čia tik sutapimas, bet jį sunku paaiškinti. Dabar metas medžiot kitą knygą :D