Jei dar neskaitėt šitos knygos, tai neskaitykit ir nuomonės - daug nesąmonių, kurios sugadins visą įdomumą.
Taip, tai romanas ir kaip įprasta be sentimentų čia irgi neapsieita. Kuo jis išskirtinis?
1)Vyrišku ir gan...

Jei dar neskaitėt šitos knygos, tai neskaitykit ir nuomonės - daug nesąmonių, kurios sugadins visą įdomumą.
Taip, tai romanas ir kaip įprasta be sentimentų čia irgi neapsieita. Kuo jis išskirtinis?
1)Vyrišku ir gan pragmatišku požiūriu į "meilę" (ką ne taip dažai rasi šiuolaikiniuose romanuose). Ji čia neidealizuojama. Šiuo atveju meilė kaip gėlių darželis - kuo daugiau laistai, tuo gražiau gėlės žydi ir tuo daugiau piktžolių auga. Nėra čia net ir seilėtų aprašymų apie mylėjimąsi, kuriuos taip dažnai mėgsta nabagės nukvakusios senmergės.
2)Kyla "nepriklausomybės meilėje" problema. Tai toks savotiškas oksimoronas - meilė savaime reiškia kažkokio laipsnio priklausomybę, bet kai aplinkybės nepalankios meilė yra milžinas su molinėmis kojomis, todėl ant jos geras statybininkas namų nestato.
3)Padeda suprasti, kad tikėtina kiekvieno darboholiko virtuvėj verda puodas problemų, nuo kurių jis bėga į darbą. Be to gan tiksliai aprašo ginekologo-chirurgo darbą (net keista, kad pats Remarkas su medicina nelabai turėjo ką bendra - vadinasi turėjo žmonių, kurie padėjo perprasti šitos specialybės vingrybes).

Knyga turėtų patikt žmonėms, kurie nežiūri į gyvenimą pro rožinius akinius, o jei žiūri - gal padėtų juos nusiimti. Ypač naudinga moterims, kurios nesupranta, kodėl vyras kiekvieną vakarą negrįžta su gėlėmis ir kasmet nesiveža į brangias kurortines keliones prie Viduržemio jūros, kodėl nesako, kad myli (nors tikrai myli), kodėl kartais atstumia ar net visai pameta. Knyga padeda suprast vyrui, kad lengviausias būdas pamest moterį - parodyt gerą gyvenimą, kurio net labiausiai norėdamas negalėsi suteikt kasdien.
Sunku pasakyti, ko iš tikrųjų Remarkas siekė "Triumfo arka" (neskaitant pinigų, kaip ir kiekvienas save gerbiantis rašytojas), bet ko galima iš jos pasimokyti - meilės rutinai ir nuobodžiam (bet užtikrintam) gyvenimui - ne visi turi tokia prabangą.

Šioje knygoje autorius vėl paliečia karo pasmerktųjų temą. Gydytojas Ravikas gyvas, tačiau jis pasmerktas slapstytis, nes yra pabėgėlis. Tuo pavojingu laikotarpiu - tarpukario Paryžiuje jis sutinka moterį - Žoaną, tokią...

Šioje knygoje autorius vėl paliečia karo pasmerktųjų temą. Gydytojas Ravikas gyvas, tačiau jis pasmerktas slapstytis, nes yra pabėgėlis. Tuo pavojingu laikotarpiu - tarpukario Paryžiuje jis sutinka moterį - Žoaną, tokią pat kaip ir jis. Jie randa vienas kitame paguodą ir ramybę, bent jau laikiną, o gal ir meilę.
Charakteriai knygoje sukurti įdomūs, jų nemažai.
Knyga skaitoma gana lengvai, apimtis vidutinė, įdomi.

Viena paskutiniųjų iššūkio knygų pasitaikė labai laiku, į iššūkį įtraukta tiesiog kaip klasikinė, kurią kada nors norisi perskaityt. Taigi mokykloje per istorijos nagrinėjamas antrasis pasaulinis karas, Paryžius, kurį...

Viena paskutiniųjų iššūkio knygų pasitaikė labai laiku, į iššūkį įtraukta tiesiog kaip klasikinė, kurią kada nors norisi perskaityt. Taigi mokykloje per istorijos nagrinėjamas antrasis pasaulinis karas, Paryžius, kurį aplankiau šį pavasarį. Matytos vietos, bet šį kartą mažai romantikos, daug baisaus pasakojimo, kuris priverčia užgniaužti kvapą.

Kadangi esu skaičiusi šio autoriaus keletą knygų siužetas nenustebino, bet vis dar sugebėjo įtraukt. Tačiau nemanau, kad sekanti Remarko knyga galėtų sudominti, tiesiog pamažu įprantu ir niekas nebestebina. Galbūt po pusmečio pasiimsiu kokią "Naktį Lisabonoje" ir gerdama arbatą perskaitysiu ją per porą prisėdimų. Matyt prieš tai skaitytų knygų sukeltos mintys dar nespėjo susigulėti, dėl to "Triumfo arka" nepaliko tokio neišdildomo įspūdžio.

Oficiali anotacija:

1939-ieji. Paryžius. Čia prieglobstį randa iš Vokietijos pabėgęs chirurgas Ravikas - pasą, pilietybę ir tapatybę praradęs emigrantas. Jis apsigyvena pigiame viešbutyje ir ne taip seniai pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo košmarus bando nuskandinti alkoholyje. O ant slenksčio - naujo karo grėsmė. Mylimos moters savižudybė, nelegalus darbas klinikoje, nuolatiniai gestapo persekiojimai priverčia Raviką vaikščioti itin trapiu gyvenimo lynu - įtampa, nerimas ir baimė nuolat šalia. Cinišką Raviko pasaulį nuskaidrina artistė Žoana Madu. Surusenusi meilė leidžia bent trumpam pamiršti beprotybės apimtą pasaulį ir į viską pažvelgti su humoru ir ironija. Tačiau bėglio statusą turintis vyriškis mylimai moteriai gali pasiūlyti tik amžiną slapstymąsi ir nesaugumą...



Citata:

"Atsitiktinumų nebūna tik geroje literatūroje - gyvenimas kasdien kupinas pačių absurdiškiausių."

Verinimas 10/10 ( esu neabejinga klasikai)

Skaičiau, kad yra šios knygos ekranizacijos, būtinai kokį liūdną vakarą susirasiu ir pažiūrėsiu :)

Mano mėgstamiausio autoriaus knyga ir šįkart nenuvylė. Nors turiu prisipažinti iš pradžių ji man pasirodė kiek per sunki.

Nagrinėjamos kelios temos: abortas, meilė ir karas, kaip visada neatskiriamai persipinusios...

Mano mėgstamiausio autoriaus knyga ir šįkart nenuvylė. Nors turiu prisipažinti iš pradžių ji man pasirodė kiek per sunki.

Nagrinėjamos kelios temos: abortas, meilė ir karas, kaip visada neatskiriamai persipinusios tarpusavyje.

Kelios labiau įsiminusios citatos:

"Naktis sutirština spalvas"
Ir tikrai, naktį viskas atrodo, kiek kitaip, daug sodriau nei iš tikrųjų.

"Kas nenori gimdyti, randa, kaip apeiti įstatymą, skirtumas tik toks, kad kasmet tūkstančiai motinų susigadina sau sveikatą."
Akivaizdu, kad abortų problema seniai jau yra aktuali problema. Ir po teisybei ir iki šiol, kas nenori gimdyti, tas randa laabai daug būtų apeiti šį draudimą, ir deja, paskui dėl to kenčia.

"Mylėti - tai kada trokšti kartu su kitu žmogum susenti?"
Bet ar norim mylimam žmogui atrodyti nebegražiai, nepatraukliai? Abejoju. Tad mintis sakyčiau gera, tačiau širdį visad būni jaunas.

"Per gaila miegoti. Tiek gyvenimo iššvaistai miegodamas."
Man irgi gaila.

Apie moteris: "Nevalia su jomis diskutuoti. Visada praloši. Jų rankose logika - kaip vaškas. Reikia veikti ir viskas."
Dėl ko vertėtų perskaityti knygą vyrams, tai dėl tokių išsireiškimų ir artėjančio karo "įtakos".

"Atsitiktinumų nebūna tik geroje literatūroje - gyvenimas kasdien kupinas pačių absurdiškiausių."

"Likimas niekad neįveiks tvirtos drąsos, su juo supriešintos. Jeigu viskas pasidarys nepakeliama, galima nusižudyti. Gera tai žinoti, bet gera žinoti, kad kol gyveni, dar niekas galutinai neprarasta."
Neverta nuleisti rankų, laimi tas, kuris nenuleidžia rankų.

"Ne su šypsena ateinam į šį pasaulį."
O ar su šypsena išeinam?

"Žmogus gali daug pakelti."

UŽTAMSINTAS PARYŽIUS

Su Remarku jau seniai esu susipažinusi ir Triumfo arką, jau penktą jo knygą, į rankas ėmiau be jokio nerimo, kad knyga gali nepatikti ir, žinoma, neapsirikau. Sužavėjo kaip visad. Stiprūs dialogai,...

UŽTAMSINTAS PARYŽIUS

Su Remarku jau seniai esu susipažinusi ir Triumfo arką, jau penktą jo knygą, į rankas ėmiau be jokio nerimo, kad knyga gali nepatikti ir, žinoma, neapsirikau. Sužavėjo kaip visad. Stiprūs dialogai, platus gyvenimo vaizdavimas, ciniška ironija ir įtaigus antimilitarizmas susilieja į nuostabų kūrinį, aiškiai alsuojantį "remarkišku" stiliumi, kurio su niekuo nesumaišysi.

Šiame kūrinyje ypač stiprų įspūdį paliko dialogai. Po Silva Rerum pamačiau, kad romaną galima puikiai parašyti ir be dialogų, bet ši knyga vėl leido iš naujo pamilti juos, šį kartą turbūt brandžiau. Skaitai ir grožiesi tuo, kaip vystomas pokalbis, kaip puikiai galima atsikirsti ir kiek įdomių minčių pasisemti. Remarkas tikras dialogų meistras ir dauguma jo idėjų atsiskleidžia būtent per juos. Dėl to, kartais rodosi, kad tie dialogai perkrauti ir realiai žmonės taip nekalba. Bet paskui pagalvoji, o gal kalba? Kai turi ką pasakyti.

Vieni įdomiausių dialogų buvo tarp Raviko ir Morozovo, įdomių minčių jie besikalbėdami pažerti nepagailėdavo, o ir pati jų draugystė gana iškalbinga, juk vis dėl to rusas ir vokietis, nors istoriškai ir ideologiškai paversti priešais, buvo draugai ir juos siejo tvirta, tikra draugystė, o jų atsisveikinimo scena tikrai suspaudė širdį, turbūt net labiau nei su Žoana.

Labai užstrigo vienas epizodas, kai Ravikas kalbėjosi su viešbučio šeimininke jai keičiant paveikslus kambariuose. Vieni, senųjų gyventojų politinių vedlių atvaizdai buvo nugabenami į rūsį, o kiti, vėlei grįžtančių kadais palikti, pakabinami atgal. Tai nuostabiai iliustruoja, kad viskas periodiškai keičiasi ir vis tiek grįžta atgal, kad istorija kartojasi, kad politika ir kita su ja susijusi painiava paliečia visus, netgi pigaus viešbutuko buitį. O ir šiaip labai daug tiesioginių ir simbolinių prasmių ir prasmelių galima įžvelgti pasigilinus į pavardes ir kiek alegorišką pasakojimo būdą. O tai tik paveikslai. Puiki priemonė!

Štai taip, skaitant Triumfo arką mane aplankė šioks tos suvokimas apie Remarko pasakojimo būdą. Pagrindinis veikėjas ir jo istorija dažniausiai būna tik priemonė papasakoti daugybę dalykų, lyg gija, jungianti daug, rodos, nesusijusių dalykų, bet puikiai atskleidžiančių tą antimiliraristinę idėją, lyg langas, pro kurį žvelgi į to meto gyvenimą. Juk kartu su Raviko istorija papasakotas ir Rolandos, laukiančios kelių žmonių mirties, kad galėtų pradėti savo gyvenimą, istorijos fragmentas, pademonstruota ir vaikino, kuris prašė amputuoti daugiau kojos, kad galėtų gauti kuo daugiau draudimo pinigų, tragedija, abortai, pasikorę žmonės, kekšės, visko daug, bet po nedaug. Daugelis dalykų tiesiogiai beveik neturi įtakos pagrindinio veikėjo gyvenimui, o ir jis pats kartais net nublanksta tuose jį supančiuose epizoduose, bet visa ta raizgalynė puikiai perteikia atmosferą, o šį kartą ant Antro Pasaulinio karo slenksčio stovintį Paryžių.

"Paryžius užtamsintas. Paryžius. Tarsi būtų užgesinta pasaulio šviesa."

Paryžius. Svajonių, romantikos, grožio miestas. Tik ne šį kartą. Triumfo arkoje jis kažkoks abejingas, purvinas, gan nedraugiškas. Bet visgi tai lyg paskutinė taikos ir ramybės vieta Europoje, tai vis dar savotiška jos sostinė, kurios užtamsinimas, savotiškas pasidavimas, reiškia velniškai daug. Tarsi būtų užgesinta pasaulio šviesa, tarsi būtų duotas ženklas, kad pasaulis pasiduoda. Iš Paryžiaus.

"Meilė! Kiek telpa šitame žodyje! Čia ir švelniausias odos glotnumas, slaptingiausias sielos virpesys, elementariausias troškimas turėti šeimą ir sukrėtimas, patiriamas išgirdus apie mirtį, nesąmoningas gemalas ir Jokūbo grumtynės su angelu."

"Meilė ne tvenkinys, kur visada atsispindėtum. Ji turi lygumų ir upokšnių. Ir šlamšto, ir paskendusių miestų, ir aštuonkojų, ir audrų, ir dėžių, ir pilnų aukso, ir perlų. Bet perlai pačioj gelmėj."

Visapusiškas Remarko talentas šiame romane taip pat sužibėjo naujomis spalvomis. Sunku įsivaizduoti kažką, ko jis nesugebėtų vaizdingai ir jaudinančiai aprašyti. Čia pynėsi jausmingi, gilūs meilės aprašymai ir apmąstymai ir žiaurūs kankinimų epizodai, žmogžudystė. Meilė šį kartą buvo pačiame centre ir tokia jau komplikuota, kad vietomis net pikta darėsi. Daug nevilties, abejonių ir neišsipildžiusių svajonių, o jų aprašymai buvo kontrastingi, ilgi, kartais net chaotiški - tikras žodžių lietus ir tikrai išsiskyrė iš paprastai lakoniško Remarko pasakojimo stiliaus. Šiame romane Remarkas man pasirodė dar tamsesnis, pesimistiškesnis nei paprastai ir mano taip mylima jo ironija vertė nebe šypsotis, o pritariamai bet kreivai šyptelėti. O ir kankinimai pirmą kartą išlindo jo kūryboje ir turiu pasakyti nemažai šiurpuliukų kūnu paleido.

Neeilinis sugebėjimas taip palengva pinti pasakojimo giją ir ją galiausiai taip puikiai įrėminti - tikrasis Raviko vardas atskleistas pabaigoje, analogija tarp pirmo ir paskutinio Raviko ir Žoanos, kurios paveikslas beje irgi buvo prikaustantis, susitikimo. Keletas paskutiniųjų puslapių plūstelėjo tikra susižavėjimo banga tiesiai ant manęs.

Apskritai, Triumfo arka paliko įspūdį apie save kaip apie kažkokią brandesnę knygą, o apie Remarką kaip apie įvairiapusiškai talentingą kūrėją. Paliesdamas daugybę įvairių temų ir jas įdomiai plėtodamas jis lieka aktualus ir savitas, o į mano citatų rinkinuką priberia beveik du puslapius citatų.

Pažintis su vokiečių rašytoju Erich Maria Remarque prasidėjo devintoje klasėje. Pirmoji perskaityta knyga buvo " Vakarų fronte nieko naujo". Šis vokiečių klasikas mane sužavėjo. Neseniai užverčiau dar vienos istorijos...

Pažintis su vokiečių rašytoju Erich Maria Remarque prasidėjo devintoje klasėje. Pirmoji perskaityta knyga buvo " Vakarų fronte nieko naujo". Šis vokiečių klasikas mane sužavėjo. Neseniai užverčiau dar vienos istorijos puslapius. Tai buvo "Triumfo arka".

Triumfo arka... Paryžius... Meilės miestas... Visgi šioje knygoje nerasite romantizuoto Prancūzijos sostinės vaizdo. Juk Remarque daug svarbesnis žmogaus vidinis žmogaus pasaulis, jo problemos. Romano veiksmas sukasi apie sunkų žmogaus likimą, kaip ir kitose rašytojo knygose.

Istorija vyksta Paryžiuje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Pigiame viešbuty glaudžiasi vienas iš "refugie" - Ravikas. Jis - chirurgas, pabėgęs iš nacistinės Vokietijos. Pinigų užsidirba nelegaliai operuodamas pacientus klinikoje. Jo kasdienybę, aplaistytą kalvadosu, sujaukia žavi artistė Žoana Madu. Jausmai pagrindiniam veikėjui kelia daug daugiau problemų negu džiaugsmo. Bėdų atsiranda ir tada, kai į Paryžių atvyksta šešėlis iš Raviko praeities. Pabėgelio dalia vis labiau slegia pagrindinį veikėją...

Ravikas - cinikas, jo pasisakymuose netrūksta ironijos. Vis dėlto jausmai artistei atskleidžia ir lyriškąją vyro pusę. Raviko išgyvenimai parodo Prarastosios kartos likimą.

Šis romanas "Triumfo arka" - ne linksma istorija. Ji svarbi ne tik kaip prieškario liudytoja, ji daug duoda ir žmogui - dievui, gyvenančiam XXI amžiuje. Juk taip svarbu kartais prisiminti, kad " mes visi esame tik kibirkštys, nešiojamos nežinomo vėjo."