Pirmas įspūdis su knyga: kodėl aš pasirinkau būtent šią knygą knygyne? Visų pirma šios knygos kaina buvo labai patraukli. Antra sužavėjo jos viršelis. Mėgstu knygas su didelėmis paslaptimis, mistinėmis istorijomis, o...

Pirmas įspūdis su knyga: kodėl aš pasirinkau būtent šią knygą knygyne? Visų pirma šios knygos kaina buvo labai patraukli. Antra sužavėjo jos viršelis. Mėgstu knygas su didelėmis paslaptimis, mistinėmis istorijomis, o viršelis - asmuo su abatu - būtent tą ir žadėjo. Paprasta, bet efektinga! Apie Michel Benoit, knygos autorių, krikščionybės ištakų žinovą, mokslininką ir rašytoją nieko neteko girdėti, tad knygą nusipirkau dėl viršelio, trumpos ir intriguojančios anotacijos ir kainos patrauklaus santykio.

Skaitytoje knygoje patiko viena mintis, kuri neatskleidžia knygos siužeto, bet labai tinka šiam Knygų iššūkiui ar bet kuriam Knygos mylėtojui: "...kiek kartų jis čia buvo atėjęs pasiimti naujos knygos. Tai reiškia - susipažinti su nauju draugu, užmegzti naują pokalbį. Knygos yra patikimi draugai: tam kuris moka atsargiai, bet ryžtingai klausti, jos atsiveria visos, be jokių išlygų." Mes einame į bibliotekas, knygynus, skolinamės iš draugų savo kelių dienų (jei pasiseka) ar kelių savaičių (jei knyga sunkaus charakterio - sunkiai skaitosi) draugus. Kiekviena knyga kažką duoda, kažko pamoko, kitaip imi girdėti save, savo mintis.

Knygos siužetą apibūdinsiu daugumai knygų tinkančiu posakiu: sè non è vero, è ben trovato ("jeigu tai nėra tiesa, tai gerai sugalvota"). Tai romanas su detektyvo elementais, daug istorinių, religinių detalių, kurios pasakotą istoriją priartina prie realybės. Aš skaičiau ir nuolat galvojau: o kas jeigu taip buvo iš tiesų? Niekas negali patvirtinti, kad to nebuvo. Seniai nebėra liudytojų, rašytiniai šaltiniai nėra ir negali būti tikslūs - jie visada yra nulemti to laikmečio religinių, politinių, visuomeninių dogmų. Tad gal krikščionybės pamatai iš tiesų buvo sukloti netinkamai?

Prancūzijos vienuoliai eruditai gilinasi, ieško atsakymų, nagrinėja įvairius rašytinius šaltinius ir bando surasti TIESĄ. Jie supranta, kad Jėzaus Kristaus esamas įvaizdis ženkliai keisis jiems atskleidus tiesą. Kad paprasti žmonės nebeturės dėl ko gyventi, nes jie pakenčia savo vargingą gyvenimą vien dėl to, kad tiki prisikėlimu, geresniu gyvenimu po mirties. Tad pagrindiniai veikėjai susiduria su vidiniais prieštaravimais: ar reikia atskleisti nepatogią, nesuvokiamą, keistą, tačiau tiesą. "Skaičiau tas tris evangelijas, kuo toliau, tuo labiau jie priskiria Jėzui žodžius, kurių jis niekuomet nėra sakęs."

Svarbią vietą knygoje užima šv. Pijaus V draugija, kuri kaip drakonas, apsivijusi visą bažnyčią, krikščionybę saugo ją nuo blogio (jų manymu). Draugija kovojo, kad išsaugotų viešą Išgelbėtojo ir Dievo sūnaus, paprasto, mirtingo žmogaus įvaizdį. "Reikia pinigų izoliuoti blogiui, sukurti šventoms seminarijoms, visoje planetoje kontroliuoti žiniasklaidai, neleisti pasirodyti kai kurioms publikacijoms. Daug pinigų paveikti vyriausybių kultūros, švietimo politikai, kad vakarų neužvaldytų islamas ir sektos. Tikėjimas verčia kalnus, tačiau jiems neversti reikia pinigų."

Dar vienas knygos momentas, kai mane labai nustebino, tai rastas Lietuvos vardas: "Jo šeima, rusai, kilimo buvo iš Lietuvos Brastos, lenkų provincijos." Žinoma, čia nėra nieko stebuklingo, nes juk ir mes esame Europos dalis, tačiau tokiame romane (Lietuva nieko bendro neturi su vystomu siužetu) savo šalies vardą išvysti maloniai nuteikia.

Knygos pipiriukai: kunigų nuodėmės - "Sonia - vyskupų nedovanotina, bet saldi nuodėmė", kunigo ir kunigo meilė vienas kitam, nedieviška Korano prigimtis - "Otmanas sudėliojo, kaip jam atrodė geriau, Mahometo kelionės užrašus ir pavadino juos Konanu, bei paskelbė, kad Koraną užrašė Mahometas. <...> Nuo to laiko nė veinas žmogus. Jei norėjo likti gyvas, negalėjo diskutuoti dėl dieviškos Korano prigimties".

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 392

Leidykla: Versus aureus

Vertė: Liucija Černiuvienė, Eugenija Lukošaitienė

Perskaityta: 2014-03-16

Vertinimas: 4/5