Tai lyg E. M. Remarko kūrinio ,,Vakarų fronte nieko naujo" tęsinys. Nors knyga kur kas storesnė, įveikiau ją taip pat greitai kaip ir ,,Vakarų fronte nieko naujo". Žinoma, ji paliko didelį įspūdį. Galbūt nesiryžčiau jos...

Tai lyg E. M. Remarko kūrinio ,,Vakarų fronte nieko naujo" tęsinys. Nors knyga kur kas storesnė, įveikiau ją taip pat greitai kaip ir ,,Vakarų fronte nieko naujo". Žinoma, ji paliko didelį įspūdį. Galbūt nesiryžčiau jos paimti vėl į rankas prabėgus metas ar dviems po perskaitymo, nes tokias knygas reikia suvirškinti, apgalvoti kiekvieną pasižymėtą mintį, bet po penketo metų tikriausiai vėl norėsiu paimti šią knygutę ir vėl viską iš naujo išgyventi, prisiminti, galbūt vėl braukti ašaras, bet dėl kitų epizodų... Tik šioje knygoje atsiskleidžia didžiausias nuoširdumas, kurio deja yra labai nedaug šiuolaikiniame pasaulyje. Šiais laikais tik nedaugelis galėtų pasiaukoti dėl kito, nepalikti jo likimo valiai. Visiems vertėtų perskaityti šią knygą, ne tik karo mėgėjams, visgi, karas gali kartotis, o iš knygų galime pasimokyti, kaip išsisukti iš kėblių situacijų kare ir po jo.