Kas bendro tarp Sigito Parulskio ir Elo Bandžio?



Tai, kad jie abu pliktelėję? Ne. Na, taip, bet aš ne apie tai. Šiaip jau Sigis 1993 metais lankėsi Čikagoje, kur dienas iki mirties tuo metu skaičiavo (autorius skaičiuoja...

Kas bendro tarp Sigito Parulskio ir Elo Bandžio?



Tai, kad jie abu pliktelėję? Ne. Na, taip, bet aš ne apie tai. Šiaip jau Sigis 1993 metais lankėsi Čikagoje, kur dienas iki mirties tuo metu skaičiavo (autorius skaičiuoja sekundes iki parašiuto žiedo truktelėjimo) garsiausias moteriškų batų pardavėjas pasaulyje. Rašytojo profesija verta panašios pagarbos kaip ir patelių apavo specialisto. Tik kitaip negu Elą, moterys Sigitą mėgsta. Perka ir jo siūlomus popierinius batus, bando panardinti juose savo kojas tikėdamosis, kad desantininkas Robertas pasilenkęs švelniai pabučiuos jų pėdų išlinkimus, visai prie sąnario, visai kaip Marijai Nidos kopose. Galbūt dar suteiks tris sekundes dangaus - tai, matyt, retai pavyksta jų vyrams, veikiausiai taip pat tarnavusiems armijoje. Bet aš ne moteris. Man nerūpi, ar intelektualioji Marija iš tiesų yra Parulskio moteris, aš nesvarstau galimybės, kad knygos viršelyje pavaizduota tatuiruota krūtinė priklauso keliais centimetrais žemiau esančiai pavardei. Man svarbiau, kad Parulskis yra blankesnė, ne tokia komiška ar apverktina, bet šį tą perskaičiusi ir parašiusi šiaurietiška Bandžio versija. Knygos variklis tiek siužetine tiek idėjine prasme - prisiminimai, deja, jau tik kūrybos produktai, iškreiptos interpretacijos. Bandžio gyvenimo motorėlis - atminties trupiniai, ne - gabalai iš mokyklos laikų amerikietiško futbolo varžybų ar nuotykių senajame Dodže. O ir veidas Elo išties primena nuotrauką romano nugarėlėje, kurioje Sigito snukis - tarsi išvargintas raudonplaukės žmonos bei vaikų. Kalbu ne apie ugniaplaukę Mariją ir palikuonis. Raudonplaukė - tai ragana egzistencija, negalinti nieko išvalyti ar pamaitinti, o visas gyvenimas tik kankinantis seksas, jos aistrų tenkinimas (kiek pamenu, Elas Bandis lovoje ištverdavo kokias tris sekundes). Ne ką didesnis džiaugsmas ir vaikai - Dievas ir kitos iliuzijos.



Grįžtant prie filologinio tipo recenzijos, turėčiau pasakyti, kad romanas yra gana poetiškas. Tą ne kartą pripažino ir pats autorius. Vietomis su metaforomis perspausta, hiperbolizuota, net šiek tiek egzaltuota, aprašant karinę tarnybą norėtųsi dokumentiškesnio pasakojimo, daugiau įdomių faktų apie bendražygius: Igorį, Fazę, Gošą, Midlerį... Kita vertus, lietuviai niekada nemokėjo rašyti klasikinių, siužetinių romanų. Ir ši knyga - regis, labiau panašios tematikos esė rinkinys su šiokiu tokiu dialogų prieskoniu. Įdomus sprendimas - į kūrinio pabaigą išdygęs "Katalogas", kuriame fiksuojama patirtis su moterimis - kerštas Marijai. Jau šeštame puslapyje pabrėžiama, kad "Apibendrinimai - šlykštus dalykas". Į juos panašių išvadų knygoje netrūksta: "Nieko baisesnio nebūtų šioje žemėje nei bažnyčios pavidalo moteris", "nieko liūdnesnio už vyrą, kuriam pimpalas ima pūti, neteko matyti". Taip pat knygoje pateikiamas vienas įdomesnių požiūrių į Sausio 13-osios įvykius (žodis "įdomus" čia vartojamas kita prasme nei apibūdinant Algirdo Paleckio pasisakymus šia tema).



Išsiaiškinau, kad Parulskis nėra geras rašytojas ar istorijų pasakotojas, bet jis meistriškas amatininkas, moteriškų batų pardavėjas, žinantis, kaip turi atrodyti patrauklus tekstas, pats užpatentavo išradimą, šabloną, kuriam pagal laikotarpį tereikia pritaikyti kosmetinius atnaujinimus. Sigitas kaip Porsche automobiliai, kurių dizaineriai - genialūs tinginiai. Iš tolo atpažįstamas kėbulas, o atmintin įsigėręs ženkliukas - Parulskio pavardė ant knygos kapoto. Juolab, kad kitas Parulskis (Ernestas) - viso labo Volkswagen projektas su vaikinais iš Štutgarto kuriant VW-Porsche 914, kuris geriausiu atveju nuo 0 iki 100 km/h įsibėgėja per maždaug devynias sekundes. Devynias žemės sekundes.