Woooooow! Paėmus knygą į rankas net nenumaniau, apie ką ji bus, nesidomėjau, kas ta Tūla ir menkai domėjausi J.Kunčino kūryba. Pradžioje atrodė, kad knygos neįveiksiu, keistas stilius ir t.t. bet istorijai rutuliojantis...

Woooooow! Paėmus knygą į rankas net nenumaniau, apie ką ji bus, nesidomėjau, kas ta Tūla ir menkai domėjausi J.Kunčino kūryba. Pradžioje atrodė, kad knygos neįveiksiu, keistas stilius ir t.t. bet istorijai rutuliojantis nepajutau, kaip susitelkiau į istoriją ir vis sunkiau galėjau nuo jos atsiplėšti.

Nenugludinta, trapiais žiedas neapibarstyta ir šokoladiniais saldainiais širdelės formos dėžutėje nenusaldinta meilė, ištirpinta cisternoje svaigalų kvapo ir varnalėšų spalvos dumblo mišinyje. Romantika, kuri sunkiai...

Nenugludinta, trapiais žiedas neapibarstyta ir šokoladiniais saldainiais širdelės formos dėžutėje nenusaldinta meilė, ištirpinta cisternoje svaigalų kvapo ir varnalėšų spalvos dumblo mišinyje. Romantika, kuri sunkiai suprantama, bet apčiuopiama, vos vos juntama, kutenanti, kartais labai skaudžiai.
Gal ne visada svaigalai tie patys, aplinkybės panašios, bet neretai viskas vyksta čia šalia, kažkaip panašiai.
Vilniaus gyventojai, perskaitę šią knygą, kai kurias šio miesto vietas matys visai kitaip. Ir nesvarbu, kad taip nebuvo...ar buvo?

Skaičiau šią knygą, nes reikėjo universitete. Visiems ji sukelia gilius jausmus, sužavi, tačiau man priešingai - visai jos nesupratau ir neradau nieko sau. Turbūt esu ne tokių knygų skaitytoja. Nors spektaklis knygos motyvais...

Skaičiau šią knygą, nes reikėjo universitete. Visiems ji sukelia gilius jausmus, sužavi, tačiau man priešingai - visai jos nesupratau ir neradau nieko sau. Turbūt esu ne tokių knygų skaitytoja. Nors spektaklis knygos motyvais buvo gan įdomus.

Įveikiau ir šią knygą. Esu "greita" skaitytoja, bet "Tūlos" greit nepaskaitysi. Puikiai supratau, kodėl tai vienas geriausių ir vertingiausių romanų. Norėjosi skaityti ir mėgautis J.Kunčino rašymu, veiksmo nemažai,...

Įveikiau ir šią knygą. Esu "greita" skaitytoja, bet "Tūlos" greit nepaskaitysi. Puikiai supratau, kodėl tai vienas geriausių ir vertingiausių romanų. Norėjosi skaityti ir mėgautis J.Kunčino rašymu, veiksmo nemažai, vidinių išgyvenimų ir , svarbiausia, daug mylimo Vilniaus... :)

Brandi knyga... Perskaičiusi, nebe nustebau, kodėl ši knyga yra įtraukta į abiturientų privalomosios literatūros sąrašą. Ji subtili, poetiška - apie neblėstančią meilę Tūlai ir Vilniaus miestui.
Nors pagrindinis,...

Brandi knyga... Perskaičiusi, nebe nustebau, kodėl ši knyga yra įtraukta į abiturientų privalomosios literatūros sąrašą. Ji subtili, poetiška - apie neblėstančią meilę Tūlai ir Vilniaus miestui.
Nors pagrindinis, bevardis knygos veikėjas yra paskendęs alkoholio liūne, tačiau jo jausmai nuo to nesumenkę. Ši knyga manau tikrai puikiai atskleidžia to meto bohemišką Vilniaus žmonių gyvenimą, su visomis jo ydomis.

Knyga parašyta lyg užrašai, lyg pasakojimas, bet skaityti dėl to nebuvo lengva. Tikrai įsivažiavau ne nuo pirmo puslapio. Bet jau kai įsiskaičiau, pamačiau tą visą grožį, kurį skaitytojams norėjo perduoti J. Kunčinas. Tai vienintelis šio autoriaus romanas, kurį perskaičiau, tačiau jis manęs tikrai nenuvylė.

Šią knygą seniai norėjau perskaityti, nes daugelis ją mini kaip lietuvių kūrinį, kuris tapo įvykiu. Savotiška klasika, kurią reikia perskaityti, kad žinotum kokia ji ir susidarytum savo nuomonę. Skaitėsi sunkokai, bet...

Šią knygą seniai norėjau perskaityti, nes daugelis ją mini kaip lietuvių kūrinį, kuris tapo įvykiu. Savotiška klasika, kurią reikia perskaityti, kad žinotum kokia ji ir susidarytum savo nuomonę. Skaitėsi sunkokai, bet kažkaip įtraukiamai. Nebuvau nieko skaičiusi iš J.Kunčino kūrybos, bet šis autorius sudomino. Jaučiasi, kad Vilnius mylimas ir, aišku, Tūla. Įdomu, kiek į ją sudėta asmeninės patirties išgyvenimų...Nesigailiu perskaičiusi :)

Pripažinsiu - šią knygą nebuvo lengva skaityti. Vis "skraidančios" mintys trukdė susikaupti ir suprasti, ką skaitau. Kita vertus, tekstas įtraukė nuo pat pradžių. "Tūla" - tai knyga apie meilę - moteriai ir miestui. Aš...

Pripažinsiu - šią knygą nebuvo lengva skaityti. Vis "skraidančios" mintys trukdė susikaupti ir suprasti, ką skaitau. Kita vertus, tekstas įtraukė nuo pat pradžių. "Tūla" - tai knyga apie meilę - moteriai ir miestui. Aš šią knygą interpretavau tarsi retorinį laišką. Buvo įdomu skaityti apie Vilniaus gatves: vienos išlikusios iki šiol, kitos - jau pakeitusios pavadinimus, taip pat buvo įdomu sužinoti apie jau nebeegzistuojančias kavines, buvusias dar iki manes.
Kaip ir didžioji dalis knygų, taip ir ši - vieniems patiko, kitiems - ne. Šį kartą esu su dauguma - man patiko.

Šią knygą skaičiau ilgai. Skaičiau po kelis lapus pačioje pražioje, pradžia kažkaip sunkiai sekėsi. Gal todėl, kad nemėgstu tokių knygų. Bet paskui, paskui viskas apsivertė, įgavau pagreitį ir likusią knygos dalį...

Šią knygą skaičiau ilgai. Skaičiau po kelis lapus pačioje pražioje, pradžia kažkaip sunkiai sekėsi. Gal todėl, kad nemėgstu tokių knygų. Bet paskui, paskui viskas apsivertė, įgavau pagreitį ir likusią knygos dalį perskaičiau per vieną dieną.

Autorius labai vaizdingai atskleidžia pagrindinio herojaus gyvenimą. Skaitant pasineri į Vilnių, jo gatves, jo bohemiškas kavines, skersgatvius. Atrodo, kad meninkus pažįsti asmeiškai. Atrodo, kad visa tai vyksta dabar, nes viskas perteikta tikroviškai nuo kvapų iki garsų. Skaitant užuodi dėgtinės kvapą, ir jauties lyg sedėtum ne savo kambaryje, o kokioje nors pigioje kavinėje ir gurkšnoji pigų rašalą, skaitai to laikmečio laikraštį ir pro jo viršų matai, kaip žmonės gyvena, degraduoja, skęsta alkoholizmo liūne, kapstosi per gyvenimo paspęstas pinkles. Kaip suklumpa, stojasi, vėl klumpa. Viskas aprašoma žiūrint į pasaulį, į gyvenimą iš pagrindinio herojaus perspektyvos. Puikiai atskleistas ne tik Vilniaus gatvių, jo gyventojų, bet ir sovietinės sistemos pėdsakai, kurie eina per visą knygą. Tie pėdsakai dvelkia niūrumu, šaltumu, skaitant galvoji, kad pagrindinio herojaus gyvenimas per daug tamsus, bet turintis šviesos, kuri dega jame. Ta šviesa - tai Tūla. Tūla, kuri jo gyvenime yra jo švyturys, jo užuoveja, jo gyvenimo meilė. Knygoje, jis su ja kalba, rašo laiškus, kliedi. Kartais net nesupranti, ar tikrai ji tikra, ar tik jo alkoholizmo padarinys. Skaitant įsijauti į pagrindinio herojaus charakterį ir su juo susilieji, pradedi užuosti tuos kvapus, jausti tą pačią vienatvę, ir mylėti Tūlą taip, kaip myli jis. Mylėti ir kentėti, taip kaip kenčia jis. Jam patinka tokia kančia, kuri kyla iš meilės Tūlai.

Prisireikė keleto metų, kol ryžausi artimiau susipažinti su tavimi Tūla.

Turiu pripažinti, jog pirmosios pažinties valandos su tavimi nedžiugino - taip ir norėjosi nutėkšt tave kur toliau ir su apmaudu dėl apviltų vilčių...

Prisireikė keleto metų, kol ryžausi artimiau susipažinti su tavimi Tūla.

Turiu pripažinti, jog pirmosios pažinties valandos su tavimi nedžiugino - taip ir norėjosi nutėkšt tave kur toliau ir su apmaudu dėl apviltų vilčių nueiti šalin. Tačiau vidinis užsispyrimas visgi nugalėjo: nenuėjau, nepalikau, pažinau ir pakeičiau pirmosios pažinties slogutį į gan gerą įspūdį. Tikriausiai, ne veltui liaudies išmintis byloja, kad pagal drabužį sutinkama, o pagal protą išlydima. Perfrazavus minėtą mintį sakyčiau Tave, Tūla, sutikau kiek įtariai, atsainiai, o jau pagal savo susidarytą tam tikrą įspūdį ir išlydžiu.

Koks gi tas įspūdis? Neblogas.

Galbūt ne to tikėjausi imdama Tave į rankas... tačiau vis vien likau sužavėta. Tiesa, tas žavėjimasis nėra aklas - greičiau sumišęs su nuostaba, džiaugsmu, liūdesiu, su kai kuriomis pretenzijomis.

Nuostaba, kad tu, Tūla, taip ir likai iki galo nepažini, tolima, nereali.

Džiaugsmas, kad toks gyvenimas, kurį nugyvenai, vis vien nesunaikino Tavo išrinktojo meilės Tau ir paskatino mylimąjį jūsų meilę įprasminti tavo palaikus įcementuojant buvusiame judviejų meilės lizdelyje.

Liūdesys, kad Tave, Tūla, Dievas siuntė klajūnui poetui, o ne poetą Tau.

Pretenzijos, kad nors "erzina kalbos ir visokiausi rašymai apie meilę Vilniui, priesaikos iš pasaulio krašto grįžti į šį amžintąjį miestą", tačiau juk paties pagrindinio veikėjo gyvenimas, svarbiausi įvykiai, išgyvenimai kaip tik vyksta jame - Vilniuje. Mieste, kur "už tris grašius senajame Vilniuje galėjai išgerti kvortą degtinės", kur Užupis - bohemiško gyvenimo centras, o ir jo "gyvenimas po dangumi" yra nepatogus, rizikingas, bet kartu padedantis pažinti tikro gyvenimo skonį, sutikti laisvus (nuo sovietinio režimo, nuo moralės normų) žmones ir padeda atsiverti kūrybinėms galioms.

Tūla, labiausiai Tave tikriausiai vertinsiu ir prisiminsiu dėl to, jog supažindinai su kitokio (klajojančio, klejojančio, nepataisomai geriančio ir be galo stipriai mylinčio) žmogaus tipu.

Ilsėkis ramybėje, THULLA, juk Dievas žino Tavo tikrąjį vardą...

TŪLISAS



Neperseniausiai užverčiau "Lolitą", kurią atverčiau su žodžiais: "Lolita, mano gyvenimo šviesa, mano strėnų ugnie". Praskėtęs "Tūlos" puslapius, išvydau panašaus plauko kreipimąsi į Ją: "Kalbėk man,...

TŪLISAS



Neperseniausiai užverčiau "Lolitą", kurią atverčiau su žodžiais: "Lolita, mano gyvenimo šviesa, mano strėnų ugnie". Praskėtęs "Tūlos" puslapius, išvydau panašaus plauko kreipimąsi į Ją: "Kalbėk man, Tūla, kuždėk man..." Jaučiausi lyg vakarą pradėjęs Kauno Savanorių prospekte, o ryte atsibudęs to paties pavadinimo gatvėje, tik Vilniuje. Po Tūlos į Vlinių žiūrėsiu kitaip. Noriu rasti Tą namą su abside. Noriu eskursijos pagal knygoje išspaudintą žemėlapiuką (1993 metų leidimas). Girdėjau apie rengiamus pasivaikščiojimus pagal Sabaliauskaitės "Silva Rerum" ir Vilniaus Bazilisko paieškas. Metas Tūlisui - Kunčino įkvėptai odisėjai po kiekvieną Užupio ertmę, skylę po grindimis, linoleumu, plytelėmis, po kiekvieną šikšnosparnio, Betmeno olą, urvą. Bus tų tūlų, ši knyga - paminklas Vilniui. Bet ką aš čia kalbu, bus tų vilnių, šis romanas - varinė urna Tūlai. Matot, užsivedžiau. Sudie nuosekliai kūrinio apžvalgai ir prizui už geriausią mėnesio recenziją...



"Tūla" taip pat negali pasigirti tolygiu siužeto eiliškumu, tačiau skaitymas neįkyrėjo. 194 puslapiai (ploju autoriui už saiką) su keliais tiesiogine kalba parašytais dialogais. O susidūręs su tokiomis pasakotojo mintimis: "Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats sugalvojau - iš tikrųjų tavęs nė nebuvo", nejučiom prisiminiau monologu-įsivaizduojamu dialogu parašytą A. Camus "Krytį". Jei jau pradėjau terliotis su asociacijom, tai pagrindinio veikėjo vagabundiška gyvensena ir kelionės (kad ir į dulkėtąją Ukrainą) kažkuo neša į Keruaco "Kelyje". Apsistojimas beprotnamyje, alkoholikų skyriuje, panašus į filmą "Skrydis virš Gegutės lizdo", o dienelės kalėjime - į "Pabėgimas iš Šoušenko". Gerai, užteks. Įsivažiavau. Jei norite reiškmingesnio fakto, tai vienoje "Literatūros akiračių" laidoje Jurgio Kunčino bičiulis mini, kad vienu metu lyg ir buvo atsiradusi Tūlos prototipo motina, be to, lyg ir egzistuoja nuotrauka Tūlos...



Girdėjau, kad dabar "Tūla" įtraukta į mokyklos skaitinių programą. Gaila, tačiau aš vietoj jos gaudavau, pavyzdžiui, A.Vaičiulaičio "Valentiną". Tad, mieli moksleiviai ir jų tėveliai, įvertinkit šią jums suteiktą dovanėlę - istoriją apie nuogus, destruktyvius santykius be savisaugos ir apsaugos priemonių ne mažiau pavojingu laikmečiu. Apie kankinamai ilgus, taip nuostabiai neišvengiamai, tarsi pačio likimo (fatumo, kaip pasakytų Kunčinas) pasmerktus žlugti (tačiau tokiu budu nesibaigti, nevirsti nuobodžia vedybine rutina) santykius tarp dviejų žmonių, mačiusių vienas kitą vos savaitę ir dar kelis kartus. Gal visgi apsėdimas vienpusis? Tūla nė velnio neįsimylėjusi, tiesiog jos toks būdas, o Kunčino alter ego - viso labo kažkuo artimesnis partneris, su kuriuo sutapo jų stadijos? Jei norit dar poetiškiau - važiuojant liftu sutapo išlipimo aukštas ar užstrigimo momentas. Kita vertus, čia tik desperatiškas mano cinizmo bandymas įgelti, įkąsti taip ir nepavykus aptikti sentimentalių saldėsių romane, kuris priskiriamas "meilės romanų" žanrui.



Tuojau, Tūla, tuojau keliausim namo... Pakentėk dar. Ši citata jums - jau gabenantiems ar ne už ilgo gabensiantiems Tūlą namo. Nepamirškite perskaitę knygą užkasti ją kareivišku kastuvėliu kur nors miške prie upelio ar įmūryti į grindis (pasiekę paskutinius romano puslapius, suprasite, kodėl). Jei bijote erkių ar nesate nagingi - tą patį atlikite savo smegenų dirvonuose, lysvėse ar stingstančioje makaulės košėje.



O aš savo dukrą pavadinsiu Tūla ir paranojiškai saugosiu ją nuo pirties.

"Net ir šiandien aš tik labai nenoriai atsimenu gyvenimą iki Tūlos, kaip ir "gyvenimą po Tūlos"". Kaip žinia Jurgis Kunčinas turėjo labai daug moterų, bet jo viso gyvenimo meilė ir buvo Tūla. Po Tūlos jis turėjo ir kitų...

"Net ir šiandien aš tik labai nenoriai atsimenu gyvenimą iki Tūlos, kaip ir "gyvenimą po Tūlos"". Kaip žinia Jurgis Kunčinas turėjo labai daug moterų, bet jo viso gyvenimo meilė ir buvo Tūla. Po Tūlos jis turėjo ir kitų moterų ir vaikų, bet jis su viena moterimi neužsibūdavo pernelyg ilgai, kitaip sakant, buvo savotiškas "mergišius". Pats rašytojas nebijojo pripažinti, kad jis pernelyg mėgo gerti. Iš tiesų šią knygą nebuvo lengva skaityti. Kodėl aš ją įtraukiau į knygų sąrašą? Ogi, todėl, kad teko žiūrėti filmą apie šio autoriaus biografiją, apie jo visą gyvenimą ir labai sudomino, o gal dėl to, jog jo gimtinė buvo netoli mūsų miestelio. Visa knyga "Tūla" yra kaip savotiška Jurgio Kunčino biografija. Jis Tūlą vaizduoja kaip šikšnosparnį, net anot jo Tūla pavirsta į jį. Tai labai gili ir prasminga knyga. Nuostabi meilės istorija. "Ištisą savaitę mudu nesiskyrėm nei diena, nei naktį, nepaleidom vienas antro nei iš akių, nei iš rankų" iš tiesų, tai buvo stipri meilė. O meilė pasibaigė greitai kaip ir prasidėjo, todėl, kad buvo pakankamai kvailas sprendimas abiem važiuoti pas Tūlos tėvus. Tūloms tėvams jos draugas nepatiko, todėl Tūla paklusdama jį išsiunčia namo, žinoma ji dėl to labai gailisi, bet... Tūla miršta. Mylimasis ieško kapo. Randa. Paima urną. Iš tiesų rekomenduoju ją perskaityti kiekvienam, galbūt iš pradžių ir gali pasirodyti, jog ji neįdomi, bet iš tiesų taip nėra."meilė tik tada pasiekia savo tikslą, kai baigiasi mirtimi".

"Tūlą" ryte rijau į save. Troleibusuose, stotelėse, kavinėse, universiteto koridoriuose. Tai jau nebebuvo vaikiškas kaprizas žūt būt perskaityti geriausią savo kraštiečio darbą, kurio garbei mano mieste pavadintą...

"Tūlą" ryte rijau į save. Troleibusuose, stotelėse, kavinėse, universiteto koridoriuose. Tai jau nebebuvo vaikiškas kaprizas žūt būt perskaityti geriausią savo kraštiečio darbą, kurio garbei mano mieste pavadintą biblioteką tekdavo praeiti dar mokykliniais laikais. Tai jau buvo kažkas tokio - laisvomis akimirkomis galvoji apie ją, laikas skrieja su ja nepastebimai, žodžiai tirpsta tavyje ir vyksta tos nepakartojamos, ląstelių sieneles tirpdančios cheminės reakcijos. "Tūla" sutilpo ir ištirpo manyje.

Ir kitaip imi žiūrėti į senus Užupio mūrus, po Pilies gatvę slampinėjančius visuomenės atstumtuosius, jaunas, gyvenimo neišlepintas ir nelepinamas studentes. "Tūla" keičia požiūrius, keičia supratimą apie Vilnių. Knygoje jis tiek romantiškas, pasakiškas ir nuostabus, ir lygiai tiek bjaurus, degradavęs ir atgrasus. Vivere pericolosamente.

Tad ačiū, "Tūla", kad buvai su manimi dvi savaites ir dvi dienas ir padėjai prisiminti, ką išties reiškia skaityti - ne talpinti savyje informaciją, be kurios tavo ar kitų manymu neišgyvensi, ne skusti žodžius, kuriuos kažkas rašė su meile, o tu skaitai be emocijų, ne paviršutiniškai priimti kito žmogaus kūdykį. Ačiū, "Tūla", kad priminei tikrojo skaitymo grožį, tikrąjį žodžių kaupimą savyje ir prižadu "Tūla" išliksi mano atmintyje dar ilgai.

Tūla. Sudėtinga. Gili. Jausminga. Tikroviška. Dvipusė.

Klausiate, ką noriu pasakyti šiais žodžiais? Atsakysiu.

Noriu jais perpasakoti istoriją. Apie du žmones, gilią meilę ir buvusį laikmetį.

Tūla. Tai moteris,...

Tūla. Sudėtinga. Gili. Jausminga. Tikroviška. Dvipusė.

Klausiate, ką noriu pasakyti šiais žodžiais? Atsakysiu.

Noriu jais perpasakoti istoriją. Apie du žmones, gilią meilę ir buvusį laikmetį.

Tūla. Tai moteris, apvertusi aukštyn kojomis vieno Vilniaus valkatos gyvenimą. Jam tapusi svarbiausiu žmogumi pasaulyje. Ir įrodžiusi, kad laiko tėkmė yra niekis prieš didžiulius jausmus. Ir nesvarbu, kad meilės istorija netokia kaip visuomet. Be laimingos pabaigos ir be ateities. Užtat pilna tikėjimo ir svajų.

Sudėtinga. Sudėtinga dviejų žmonių istorija. Dvi artimos sielos. Galėtume sakyti dvi artimos meniškos sielos. Abi nesuradusios savojo kelio. Jis - buvęs filologijos studentas, taip ir netapęs tuo, ko troško. O ko troško? Sunku atsakyti. Ir Ji. Dirbanti širdžiai nemielą darbą. Nenorinti apie tai kalbėti. Tik norinti nuo jo pabėgti. Ir nesvarbu į kur. Į netikrą, bet kartu su Juo kuriamą pasaulį. Kur Vilniaus bohema. Ir išsiskirimas. Ir nuolatinis ilgesys.

Gili. Gili meilė. Gilus tikėjimas. Gilus ir amžinas noras turėti žmogų šalia savęs. Ir ne bet kokį žmogų. O tą vienitelę, kurią šaukia vardu Tūla, nors iš tiesų net nežino ar jis toks. Giluma tokia stipri, tokia nepaleidžianti, tokia didi. Tai taip gilu, nes apie savo meilę kalba vyras, kas taip reta ir neįtikėtina.

Jausminga. Meilė išpasakota ir išaukta gražiausiais žodžiais. Ieškota kiekvienoje kertelėje - atminties ir meilės miesto.

Tikroviška. Meilės istorija, nutikusi sovietiniais laikais. Pilna tų dienų realybės. Junti tai kiekviename pasakojime. Junti tai taip stirpiai. Tik gaila, kad kartu junti ir daugybę neigiamų tų dienų emocijų. Tų dienų slogios tikrovės.

Dvipusė. Dvipusė? Taip taip, knygą man norisi dalinti į dvi puses.

Visu pirma - pasakojančią nepaprastai gražią ir gilią meilės istoriją, kuri negali nepalikti įspūdžio. Ir nesvarbu, ar jis teigiamas, ar neigiamas. Suteikiančią šypseną. Padovanojančią galimybę pamatyti ir gal net pajusti sovietinį Vilnių.

Tačiau antra - sudėtinga istorija, kuriai reikia daug ištvermės ir susikaupimo. Tokia nedidukė knyga pilna aprašymų, tokių būdingų tik poetui. Ilgi sakiniai, kurie tarsi patys skatina mintis nukrypti į šalį.

Bet žinoma, tai tik man ji tokia! Tai buvo tikras įšūkis! O įveikusi jį pajutau palengvėjimą ir pasididžiavimą.

Tad jei savyje nešiojate ištvermės užtaisą ir nepaprastą meilę lietuvių autorių kūrybai, imkit ir pajauskit šią meilės istoriją!

Su meile,

Rūta

Yra sakoma, jog Jurgio Kunčino romanas "Tūla"- vienas iš geriausių lietuvių meilės romanų. Prieš kelias savaites pradėjau savo analizę - kuo šis romanas yra geras?



Visų pirma tai - kiekvieno dėmesį pritraukianti...

Yra sakoma, jog Jurgio Kunčino romanas "Tūla"- vienas iš geriausių lietuvių meilės romanų. Prieš kelias savaites pradėjau savo analizę - kuo šis romanas yra geras?



Visų pirma tai - kiekvieno dėmesį pritraukianti meilės istorija, besiplėtojanti tolerancija nekvepiančioje visuomenėje. Pagrindinis personažas, valkata, visuomenės atstumtas ir pasmerktas menkysta bei ji, Tūla, paprasta, subtili mergina. Kaip gali egzistuoti meilė tarp tokių dviejų skirtingų žmonių?



O, pasirodo, gali!



Besipinantys Vilniaus senamiesčio, sovietmečio realijų vaizdai panardina skaitytoją į visiškai kitokią, savitą, ne daugeliui jaunuoliui pažįstamą erdvę. Čia ir atsiskleidžia Jurgio Kunčino, kaip nepaprasto plunksnos meistro, kūrybiškumas - patsai Vilniaus miestas turėtų būt jam dėkingas.



Netipinė gražuolės ir pabaisos istorija negali palikti nė vieno abejingo. Romane besiskleidžiantis visuomenės atstumtasis, klajojantis po tamsiausius Vilniaus užkampius, puolantis bedugnėn, telieka gyvas tik meilės prisiminimu apie ją, tyrą ir dorą merginą, Tūlą.



Bet... kuo valkata nusipelnė tokios garbės? Tiksliau, kuo ypatingas tasai valkata?



Negaliu teigti, jog jis - tik paprasčių paprasčiausias valkata. Tai - drąsus žmogus, savotiška banga prieš stūgstantį sovietinį akmenį, nepabijojusį spjauti į kitus, klausytis savęs ir pamilti. Įsimylėti karšta, aistra alsuojančia meile.



O dar sako, kad lietuviai vyrai nėra sentimentalūs - lietuvių literatūra, pasirodo, sako ką kitą.

Vynas yra... vyno nėra... meilė yra... meilė. Ne, tai nėra romanas apie nusaldintą meilę. Tai knyga apie meilę miestui, apie stiprią meilę moteriai. Apie jausmus tam, ko jaunas bohemiškas elgeta niekada nė negalėjo...

Vynas yra... vyno nėra... meilė yra... meilė. Ne, tai nėra romanas apie nusaldintą meilę. Tai knyga apie meilę miestui, apie stiprią meilę moteriai. Apie jausmus tam, ko jaunas bohemiškas elgeta niekada nė negalėjo turėti.
Be galo dievinu knygas, tačiau tikėsite ar ne - nemėgstu poezijos; tikriausiai todėl buvo labai sunku įsiskaityti į šį romaną, kuris man pasirodė (iš pradžių) kiek per daug poetiškas. Nepaisant to, vėliau įtraukė tarsi sukūrys ir knygą įveikiau per porą prisėdimų. Pirmuosius gerus penkiasdešimt puslapių skaičiau pusbalsiu. Nenorėjau numesti knygos nesuteikusi jai dar vieno šanso, nes tekstas tikrai labai gražus ir lengvas...
Nė nenumanau ar tai sutapimas ar ne, tačiau knygą pradėjau skaityti kelios dienos prieš sausio 13-ąją, nors dar tada nežinojau, kad ši diena yra dešimtosios Jurgio Kunčino mirties metinės... toks sutapimas, kad net šiurpuliukai per kūną nuėjo... viskas susiję - meilė, mirtis, euforija, varnalėšų ir vyno naktis, Bekešo kalnas, valkatos, bohemikai...
Vietomis skaitant darėsi graudu, kitais kartais negalėjau nustoti šypsotis, matyt, kadangi esu sarkazmo šalininkė. Pasakotojas toks stiprus ir turi puikių istorijų, jog jos įtikina ir nebekelia jokių abejonių. Poetiškai. Bet tą jau minėjau, ar ne? Švelniai, tačiau su klaikiu ironijos prieskoniu ir nuojauta, kad viskas gerai tikrai nesibaigs.
Jeigu perskaičius šį romaną nepatikima meile, tai bent jau įsimylimas Vilnius. Atšilus orams tikrai keliausiu su vyno buteliu ant Bekešo kalno... pamąstyti, pasėdėti romantiškai, gal net pasivolioti varnalėšose...
Knygą ėmiau iš bibliotekos, tačiau planuoju įsigyti, nes norėčiau turėti savo lentynoje. Stipru.