Klasika visada buvo ir bus vertingiausias praeities atgarsis.

N. Gogolis išties, didingas rašytojas, vienas iš nedaugelio, kas gebėjo spalvingai ir gyvai aprašyti įvykius, iki smulkmenų aprašyti vaizdingą gamtą, gyvenvietes...

Klasika visada buvo ir bus vertingiausias praeities atgarsis.

N. Gogolis išties, didingas rašytojas, vienas iš nedaugelio, kas gebėjo spalvingai ir gyvai aprašyti įvykius, iki smulkmenų aprašyti vaizdingą gamtą, gyvenvietes bei žmonių gyvenimus ir to ryškumo, slypinčio šio autoriaus kūriniuose neįmanoma pamiršti - jis iki šiurpuliukų jaudinantis ir įsimintinas. Rodos, jeigu kada nors tektų važiuoti tomis vietomis, kurios aprašytos šiame kūrinyje, pasakyčiau kur koks kaimas ar miestukas - pulsuojantis tikroviškumas. Neveltui N. Gogolis yra laikomas vienu iš paslaptingiausių mistikų istorijoje [vien ko verta prielaida, jog N. Gogolį gyvą palaidojo].

"Vakarai viensėdyje prie Dikankos" - paslaptingos istorijos, nutikusios apysakų herojams vietomis būna tokios šiurpios, bauginančios, bet tuo pačiu ir linksmos, kad apima noras, nesustojant skaityti puslapį po puslapio. Neįmanoma atsiplėšti: velniai, skenduolės, raganos ir kita velniava. Nejaugi tai nekelia smalsumo?