Esu skaičiusi anksčiau, tačiau ištraukas. Na nežinau ar reikia kažką komentuoti, beprotiškai skaudi realybė, baisu, tragiška, be galimybės pasirinkti kitą variantą - kovoji kol baigiasi karas arba žūsti. Po tokių knygų...

Esu skaičiusi anksčiau, tačiau ištraukas. Na nežinau ar reikia kažką komentuoti, beprotiškai skaudi realybė, baisu, tragiška, be galimybės pasirinkti kitą variantą - kovoji kol baigiasi karas arba žūsti. Po tokių knygų reikia laiko atsigauti.

Knyga paliekanti neišdildomą įspūdį. Išties šios knygos ėmiausi nieko daug nesitikėdama, nes karo tema nėra mano pati mėgstamiausia, bet Remarkas sugebėjo prikaustyti mano dėmesį prie šios knygos. Skaitant ir kartu...

Knyga paliekanti neišdildomą įspūdį. Išties šios knygos ėmiausi nieko daug nesitikėdama, nes karo tema nėra mano pati mėgstamiausia, bet Remarkas sugebėjo prikaustyti mano dėmesį prie šios knygos. Skaitant ir kartu keliaujant su pagrindiniu personažu Pauliumi (kuris ir pasakoja visą istoriją) galima pajusti įvairiausių dalykų. Nuo humuro, kuris buvo vienintelis jų išsigelbėjimas iki tapimo gyvuliais, kurie tik seka savo instinktus. Tai knyga sukrečianti ik sielos gelmių. Tokios knygos padeda dar geriau suprasti koks baisus dalykas yra karas ir kad turime visais būdais jo išvengti.

Labai stipri knyga, pilna gyvenimo, nuoširdumo, jausmų. Tikrai nesigailiu, kad perskaičiau, kartais skaitant net ieškojau ppaildomos info. internete apie tuo meto karo įrenginius ir kitką, kad labiau įsijausti į pasakojimą....

Labai stipri knyga, pilna gyvenimo, nuoširdumo, jausmų. Tikrai nesigailiu, kad perskaičiau, kartais skaitant net ieškojau ppaildomos info. internete apie tuo meto karo įrenginius ir kitką, kad labiau įsijausti į pasakojimą. Čia nėra kažkokia istorinė knygą bet labiau knyga apie jasmus, žmonių likimus, karo beprasmybę, Rekomenduoju perskaityti visiems, o aš eisiu skaityti pratęsima „Kelias atgal“

Visos E. M. Remarko knygos įsirėžia į atmintį ir joje lieka labai ilgai. Ši knyga prasidėjo labai gražiais žodžiais, kurie sukelia didelę intrigą, kai nesupranti, kas laukia toliau, jeigu pradžia tokia puiki. Knyga puikiai...

Visos E. M. Remarko knygos įsirėžia į atmintį ir joje lieka labai ilgai. Ši knyga prasidėjo labai gražiais žodžiais, kurie sukelia didelę intrigą, kai nesupranti, kas laukia toliau, jeigu pradžia tokia puiki. Knyga puikiai atspindi pirmojo pasaulinio karo išgyvenimus, emocijas, nenumaldomą skausmą, vidines būsenas. Knyga pasibaigia labai netikėtai, priverčia suvokti, jog daugelio karių likimas yra panašus ir nuo jo nepabėgsi. Knygą reikia perskaityti net ir nemėgstantiems karo tematikos. Karas knygoje svarbus, bet visų svarbiausi yra draugų tarpusavio ryšiai, nenumaldomas noras išlikti visiems drauge. Autorius pagrindinio veikėjo Pauliaus paveikslą sugebėjo nubrėžti taip, lyg atrodo sektum jį, būtumjo tamsus šešėlis ir stebėtum kiekviną veiksmą, judesį. Tik knygos pabaigoje, žuvus daugeliui jaunuolių, išryšėjo pagrindinė knygos mintis: negailestingo ir žiauraus karo beprasmiškumas. Žavingiausia tai, jog autorius E. M. Remerkas karą vaizduoja nepagražindamas baisiausių epizodų, sako viską taip, kaip vyko, o tai priverčia susimąstyti, kodėl gyvenimas toks negailestingas ir žiaurus?

Pasakiška knyga, nestokojanti meistriškumo. Persmelkta jaunų žmonių išgyvenamo tragizmo, skaudu skaityti apie dūžtančias svajones, sugniuždytas asmenybes, praradusias bet kokius gyvenimo tikslus. Knyga apie visa griaunantį...

Pasakiška knyga, nestokojanti meistriškumo. Persmelkta jaunų žmonių išgyvenamo tragizmo, skaudu skaityti apie dūžtančias svajones, sugniuždytas asmenybes, praradusias bet kokius gyvenimo tikslus. Knyga apie visa griaunantį karą. Negali likti neperskaityta.

Niekada nemėgdavau skaityti knygų apie karus, istoriją ir sausus faktus, tačiau perskaičius šią knygą likau sužavėta. Rekomenduoju ja perskaityti visiems, nes ji ne tik apie karą, karo didvyrius, bet apie paprastus karius,...

Niekada nemėgdavau skaityti knygų apie karus, istoriją ir sausus faktus, tačiau perskaičius šią knygą likau sužavėta. Rekomenduoju ja perskaityti visiems, nes ji ne tik apie karą, karo didvyrius, bet apie paprastus karius, nublokštus tiesiai į karo lauką, jų kasdienybę ir visišką karo beprasmiškumą. Pasakojama kaip paprasti žmonės, draugai, artimieji išgyvena karą, jie privalo kariauti nors patys to karo nenori ir jiems jokios naudos iš jo nėra, tačiau jei yra duotas įsakymas tu negali niekur pasitraukti, nes net ir nėra kur trauktis privalai kovoti arba mirti. Taip pat knygos pabaiga privertė dar kartą susimąstyti kam reikalingas tas karas, jei jis niekam neatneša naudos? Pasakotojas iškentęs tiek daug karo siaubo, mirus visiem jo draugams miršta ir jis, o vienintelis radijo pranešimas buvo - Vakarų fronte nieko naujo, lyg tiek daug žmonių mirčių nieko nereikštų.

Man visuomet buvo įdomu skaityti apie karus, tad ši knyga buvo ne išimtis. Ne kartą buvau girdėjusi šį pavadinimą, tad nusprendžiau paskaityti ir ši knyga mane pakerėjo. Šioje knygoje išdėstytas požiūris be galo atitinka...

Man visuomet buvo įdomu skaityti apie karus, tad ši knyga buvo ne išimtis. Ne kartą buvau girdėjusi šį pavadinimą, tad nusprendžiau paskaityti ir ši knyga mane pakerėjo. Šioje knygoje išdėstytas požiūris be galo atitinka manąjį. Kūrinyje ne kart minima, jog karas yra žiaurus, kad jis jiems nereikalingas, kad jis neatneša naudos niekam. Kartais sunku buvo suvokti, kaip tokiomis aplinkybėmis visi išlieka ramūs, kaip kariai gyvena įprastą gyvenimą neįprastomis sąlygomis. Ši knyga tikrai kur kas daugiau nei karas. Joje nėra karo herojų, idealų ir pompastikos. Kūrinys nuoširdus ir tikroviškas. Tikrai verčia susimąstyti. Viena iš knygų, kurią skaityčiau dar kartą.

Prieš skaitydama šią knygą buvau skeptiškai nusiteikusi, kad knygos apie karą - tikrai ne man. Tačiau šia knyga likau tikrai sužavėta. Ji privertė mane susimąstyti apie gyvenimo prasmę, apie tai, kad reikia branginti...

Prieš skaitydama šią knygą buvau skeptiškai nusiteikusi, kad knygos apie karą - tikrai ne man. Tačiau šia knyga likau tikrai sužavėta. Ji privertė mane susimąstyti apie gyvenimo prasmę, apie tai, kad reikia branginti kiekvieną gyvenimo akimirką, ja džiaugtis ir išmokti nesiskųsti. Ši knyga labai tikroviška, jaudinanti, probloškianti savo tikrove.

O dabar apie knygą... Šią knygą perskaityti nusprendžiau atsitiktinai, kai radau ją tarp senų knygų. Iškart supratau, kad ji priklauso tėčiui, nes jis tarnavo armijoje, tačiau jokio karo jam išgyventi neteko ir jo patirties...

O dabar apie knygą... Šią knygą perskaityti nusprendžiau atsitiktinai, kai radau ją tarp senų knygų. Iškart supratau, kad ji priklauso tėčiui, nes jis tarnavo armijoje, tačiau jokio karo jam išgyventi neteko ir jo patirties nepalyginsi su tomis baisybėmis, kurios aprašomos knygoje.

Taigi, knyga apie Pirmąjį Pasaulinį karą ir dar jaunus aštuoniolikmečius, devyniolikmečius vaikinus, kurie iš mokyklos suolo pateko tiesiai į priešakines fronto linijas. Sunku net įsivaizduoti, kokį siaubą patyrė tie jauni žmones, matydami kaip miršta jų klasės draugai, kaip lengvai jų gretose sėlina mirtis. Skaudžiausia buvo skaityti tai, kad visi jaunuoliai suvokė, kad jie karo nenori, jiems jo nereikia, ne tik jie, daugelis kitų karių net ir priešininkų kariai suvokė, kad jie nenori kariauti, nenori žudyti ir žūti tame kare. Šis karas reikalingas tik aukštuose postuose sėdintiems žmonėms, kurie net neįsivaizduoja nė dalelės to nepakeliamo siaubo. Skaudu skaityti, kaip kariai turi badauti ir maitintis prastu maistu. Net palankios sąlygos jiems nebuvo sukurtos. Pykau, labai pykau skaitydama. Man nesuvokiama, kaip taip galima elgtis su žmonėmis. Aišku, man labai sunku suvokti visą tą karo baisumą, nes nieko panašaus gyvenime nesu patyrusi, bet šiek tiek suvokiu, kaip sunku turi būti gyventi žinant, kad niekada negalėsi atsitiesti ir kad tave visą gyvenimą persekios tie kraupūs praeities šešėliai... Knyga liūdna ir slegianti, tačiau verčianti mąstyti. Ji parodo kaip mes nemokame įvertinti to ką turime. Ji byloja, kad reikia mokėti džiaugtis gyvenimu, nes laisvas pasirinkimas, patogus gyvenimas ir galimybės yra didžiulė Dievo dovana.



Puslapių skaičius: 182.

Leidykla: Šviesa, 1989 m.

Mano įvertinimas: 4/5

Turiu pasakyti, kad tai nebuvo tik "dar viena knyga". Keista, juk jos tema man nė kiek neaktuali - Pirmasis pasaulinis karas. Pagrindinis romano herojus Paulius Boimeris, kartu su savo klasės draugais patenka į frontą, tačiau...

Turiu pasakyti, kad tai nebuvo tik "dar viena knyga". Keista, juk jos tema man nė kiek neaktuali - Pirmasis pasaulinis karas. Pagrindinis romano herojus Paulius Boimeris, kartu su savo klasės draugais patenka į frontą, tačiau susiduria su visiškai kitokia realybe, nei tikėjosi. Jie, aštuoniolikmečiai berniokai, mokytojų ir tėvų skatinti savo noru eiti kariauti už tėvynę, atvykę ten randa tik kraują, krūvas lavonų ir, svarbiausia, neapsakomą, už viską stipresnę mirties baimę. Jie supranta, kad visi tie, kurie daug kalba ir dedasi viską žinantys, iš tiesų nežino nieko, nes suprasti kas iš tikro yra karas, galima tik čia, priešakinėse fronto linijose.

Mano manymu, dažnai karas yra per daug idealizuojamas, romantizuojamas. Turbūt dėl to tik perskaičiusi knygą susimąsčiau, kaip turėjo jaustis paprastas kareivis, priverstas šaudyti į niekuo nenusikaltusį žmogų, į tokį pat žmogų, kaip ir jis. Žinoma, ginti savo tėvynę yra aukščiausia pareiga ir kilniausias tikslas, tačiau, kiek leidžia spręsti mano menkos istorinės žinios, suprantu, kad Pirmasis pasaulinis karas nebuvo vienas tų atvejų, tai kova dėl valdžios, teritorijų. Karas buvo kažkam naudingas, tačiau tikrai ne paprastam kareiviui, į kurį šioje knygoje ir atsigręžia autorius. Štai kas mane labiausiai sukrėtė ir sudomino - kareivio, kaip žmogaus ir kaip asmens, išgyvenimai, kuriuos skaityti dar įdomiau žinant, kad pats autorius dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir, galime manyti, visa tai patyrė.

Žinoma, gilinimasis į žmogaus psichologiją nebuvo vienintelis dalykas, kuriuo mane papirko ši knyga. Romane be galo sužavi paprastai bei atvirai papasakojama kareivių kasdienybė, santykiai su aukštesnes pareigas užimančiaisiais ir, žinoma, nuostabi, broliška draugystė. Turbūt labiausiai sugraudinęs knygos epizodas - Pauliaus geriausio draugo Kato žūtis. Katčinskis Pauliui buvo ir kaip tėvas ir kaip brolis ir kaip mokytojas. Kartu jie daug patyrė. Viena linksmiausių knygos vietų kai jiedu, neapsikentę prastu kareivišku maistu, sugalvojo pavogti žąsį ir ją išsikepti. Pasidaro liūdna, kai supranti kaip turėjo jaustis Paulius, netekęs savo artimiausio draugo.

Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau šį romaną ir drąsiai galiu teigti, kad tai - viena geriausių mano skaitytų knygų. Be galo susižavėjau Remarko sugebėjimu taip tiksliai ir jautriai perteikti žmogaus išgyvenimus, o šalia to, taip paprastai ir linksmai aprašyti kasdienius nutikimus, todėl dabar mano lentynoje savo eilės laukia dar kelios jo knygos.



"Mes jau nebenorime šturmuoti pasaulio. Mes bėgliai. Mes bėgame patys nuo savęs. Nuo savo gyvenimo. Mes buvome aštuoniolikos metų ir tik pradėję mylėti pasaulį ir gyvenimą; mes turėjome į tai šaudyti. Pirmoji sprogimo granata pataikė mums į širdį. Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo žmogaus siekimų, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime; mes tikime karu."

Dar viena knyga pagal mokyklos programą. Ji, galiu pasakyti, buvo gan įdomi. Ji turėjo kažką, ko negaliu aprašyti, kas man nepatiko ir neleido įsijausti į knygą. Nuolat teko sustoti ir pagalvoti, kas iš tikrųjų ten vyko. Gal...

Dar viena knyga pagal mokyklos programą. Ji, galiu pasakyti, buvo gan įdomi. Ji turėjo kažką, ko negaliu aprašyti, kas man nepatiko ir neleido įsijausti į knygą. Nuolat teko sustoti ir pagalvoti, kas iš tikrųjų ten vyko. Gal dėl to, kad tai per sunku mano galvai. Karas - ne ramus gyvenimas mokyklos suole.

Daug kas tikriausia yra girdėjęs apie "Vakarų fronte nieko naujo". Apie taip pavadintos "prarastosios kartos" išgyvenimus. Apie jų gyvenimų griuvimą. Kas jie? Šachmatų figūrėlės aukščiau esantiesiems. Patiko viena knygos mintis, tiksliai nepacituosiu, bet esmė ta, kad kam reikia velti paprastus žmones į karą? Jie niekuo nenusidėjo. Jei netyčia susipyko šalių vadovai, tai tegu eina į ringą apsitempę rožinius apatinius ir kaunasi. Kas laimės, to šalis nugalės. O dabar turi žūti niekuo nekalti. Kodėl išvis karas buvo traktuojamas kaip problemos sprendimas? Aš už pacifizmą.

Knygoje nemažai įdomių minčių. Lyrinis subjektas nuolat panyra į apmąstymus ir jais atskleidžia visos "prarastosios kartos" mąstyseną. Jie negali daug galvoti, nes taip sugriaus sau gyvenimą. Jei pradės galvoti apie mirusius draugus, žiaurius vaizdinius, kuriuos jiems beveik kasdien tenka patirti, jie tiesiog išprotėtų, todėl visais įmanomais būdais bando nuvyti tokias mintis.

Ir, galiausiai, nors ir nesižavėjau skaitydama, man labiausiai patiko pabaiga, kai visi pagrindinio veikėjo draugai pamažu mirė ir jis pats "žuvo vieną iš tų dienų, kai visame fronte buvo taip ramu ir tylu, jog kariuomenės pranešimą sudarė tiktai vienas sakinys: "Vakarų fronte nieko naujo". Jo veide buvo šypsena, jis norėjo mirties, nes kitaip nebūtų radęs sau vietos. Man ši vieta patiko vien dėl likimo neįveikiamumo idėjos.