Be galo patiko. Kai gavau dovanų šitą knygą žiūrėjau skeptiškai, dažniausiai dovanotos knygos neatitinka mano skonio, o ir autorius buvo negirdėtas, nežinojau nei apie ką nei knygos žanro. Bet nuo pirmų puslapių knyga...

Be galo patiko. Kai gavau dovanų šitą knygą žiūrėjau skeptiškai, dažniausiai dovanotos knygos neatitinka mano skonio, o ir autorius buvo negirdėtas, nežinojau nei apie ką nei knygos žanro. Bet nuo pirmų puslapių knyga mane įtraukė. Ne tik visas veiksmas, istorija, kuri primena detektyvą (o jų aš nemėgstu) bet ir pats knygos parašymas. Tiek daug nuostabių frazių ir minčių! Tiesa, skaičiau anglų kalba, todėl apie lietuvišką vertimą nieko negaliu pasakyti, bet be galo lengvai skaitėsi. Mėgavausi kiekvienu puslapiu, ši knyga man tikras atradimas, ir tikrai išliks ilgam atminty. Viena iš geriausių mano skaitytų knygų.

Likimų griuvėsiuose beklaidžiojant

Ispanišku karščiu dvelkiančiuose "Vėjo šešėlio" puslapiuose glūdi pasakojimas apie sudužusias svajones, sugriautus gyvenimus, liūdnus įdomių žmonių likimus. Pasakojimas, kuris...

Likimų griuvėsiuose beklaidžiojant

Ispanišku karščiu dvelkiančiuose "Vėjo šešėlio" puslapiuose glūdi pasakojimas apie sudužusias svajones, sugriautus gyvenimus, liūdnus įdomių žmonių likimus. Pasakojimas, kuris atsiskleidžia prisiminimų šešėliuose, kuris prasiskverbia iki pat širdies gelmių, kurį skaitant kartais net gerklę užgula kažkoks sunkumas, kuris ilgam įstrigs kaip vienas įdomiausių skaitytų kūrinių.

"Knygos - kaip veidrodis: jose atrandi tai, ką turi savyje."

Čia viskas persipina. Vėjo šešėlis - knyga knygoje apie knygas, rodos, rašyta dukart. Rašytojo Carloz Zafon, kurio pavardė puikuojasi ant viršelio, ir pagrindinio veikėjo Danielio Semperės, kuris tą knygą rašo romane. O ir šis prasideda nuo knygos. Knygos, kurios pavadinimas taip pat Vėjo šešėlis, kurios vienintelis egzempliorius, rastas Pamirštų Knygų Kapinėse, apverčia Danielio gyvenimą. Knyga jį įtraukia, užburia ir priverčia leistis į kelionę kitų žmonių prisiminimais, atskleisti ją parašiusiojo paslaptis; paslaptis, kuriose kraupiai atsikartoja kai kurie jo paties gyvenimo momentai ir klaidos; paslaptis, vedančias prie baigties, kurios gali sulaukti ir jis pats.

"Egzistuojame, tol, kol mus kas nors prisimena."

Vėjo šešėlis - iš prisiminimų lipdomas detektyvas, tačiau ne šiaip detektyvas, čia svarbiausia ne išsiaiškinti kaltuosius, o gražinti žmonių gyvenimams prasmę, papasakoti apie nenusisekusius jų gyvenimus, prikelti juos iš užmaršties. Pasakojimai, iš kurių dėliojamas detektyvas, kupini jausmo: kartais šilumos, kartais nepamatuojamos užuojautos, kartais karčios nevilties ar baimės.

Kadangi Danielis, rodos, rašo knygą apie savo ieškojimus, istorija pasakojama kaip jau įvykęs faktas, kartais net pasigirsta visažinio pasakotojo balsas. Kaip tik dėl to pasakojimas man didžiąją knygos dalį pasirodė kažkoks melancholiškas, kupinas nostalgijos, bet lėtas. Susidaro įspūdis, kad niekur neskubama, stengiamasi atskleisti viską nuoširdžiai ir jausmingai, kiekvienai atskleistai pasakojimo dalelei leisti ramiai atgulti sąmonės kertelėje, pagerbti tuos, kurie tai prisimena, pasakoja ir tuos, kurie kenčia toje istorijos dalyje. Bet tas lėtumas kartu sukuria ir norą mintyse paraginti Danielį paskubėti, nes kažkur giliai ima rastis baimė, kuri pamažu stiprėja. O ir ta baimė šleikšti, stovi kažkur gerklėje, nes žinai, kad tai jau įvyko prieš daug metų, kad nieko nebegalima pakeisti, nėra jokios vilties išgelbėti veikėjus, bet vis tiek bijai, bijai taip, kad net darosi baisu knygos pabaigą skaityti vakare, nes nujauti, kad mintys gali neleisti užmigti.

Tai detektyvas, kupinas pagarbos tiems, kurie pasakoja, tiems, apie kuriuos pasakoja ir tiems, kurie ieško. Detektyvas, kuris turi prasmę, kuris atskleidžia ne kokią žmogžudystę, o šeimų, kelių jos kartų tragedijas, bando užkirsti kelią ilgus dešimtmečius besitęsiančioms, viena kitą lyg sniego virtinė vejančioms klaidoms, bando gelbėti, tai kas dar liko. Rodos, kad visas detektyvas būtų odė tiems nelaimingiems žmonėms, kuriuos išdavė likimas, aistros ir netgi meilė, odė, kuri primintų, kad reikia kovoti ir nepasiduoti, kad reikia mylėti gyvenimą kad ir kas benutiktų.

"Iš anų laikų beliko vien vardai ir įstaigų, bankų, beveidžių susivienijimų liudijimai. Kaip ir visi seni miestai, Barselona tėra griuvėsių liekanos."

Nors beveik visas knygos veiksmas vyksta Barselonoje, tikrai gausiai apdovanotoje saulute ir šviesa, tamsos čia tikrai netrūksta. Ir tą tamsumą kuria ne tiek apleistų namų rūsiuose įrengtos kriptos ar naktį užklumpantys baisumai, kiek tamsi žmogaus prigimtis, gimdanti tokį liūdną pasakojimą. Nereikia pamiršti ir sunkių istorinių aplinkybių: fašistų diktatūros, pilietinio karo. Iš tikrųjų, tos aplinkybės buvo tikrai puiki vieta atsiskleisti šiam pasakojimui. Franko diktatūra dabartyje sukuria sąlygas rastis netikrumui, baimei, savivaliavimui, pilietinis karas praeityje sukuria suirutės foną, pasėja norą tapatinti su karu visus baisumus, kuriuos teko patirti veikėjams, norą pamiršti, su kuriuo Danielis visoje knygoje ir kovoja. O ir šiaip romanas labai ispaniškas, melodramiškas, nė viena pasakojimo gija nepasieina be dramatiškų posūkių ir tikro meksikietiško serialo vertų paslapčių. Ir vėlgi, viskas labai gražiai susipina į tikrą ispanišku karščiu alsuojantį romaną.

"Tą akimirką, kai susimąstai, ar tikrai žmogų myli, jau liaujiesi jį mylėjęs."

Tačiau nepaisant liūdnų praeities istorijų, knygoje vis tiek daug meilės, ji atneša daug, labai daug skausmo personažams, bet vis tiek, rodos, lieka nesutepta, ką demonstruoja ir knygos pabaiga. Meilė romane, nors ir žiauri, uždrausta ir slepiama, yra ta, kuria niekada nesuabejota, kurios ilgus metus ištikimai laikytasi. Į meilę žvelgta visaip: romantiški buvo slapti pasimatymai, ironiškai apie meilės meną buvo atsiliepiama Fermino ir Danielio dialoguose apie moteris, ištikima ir tyra meilė jungė draugus, paaukojusius gyvenimą vienas dėl kito, liūdna buvo meilė be atsako.

"Kai visi lyg susitarę ima vaizduoti ką nors panašų į velnią, būna viena iš dviejų: arba jis šventasis, arba apie jį niekas nieko nežino."

Šis romanas labai ryškiai demonstruoja, kiek daug kūriniuose reiškia veikėjų portretai. Šioje istorijoje sutikau turbūt vienus keisčiausių ir įdomiausių veikėjų. Jų ne tik istorijos pritrenkė, jų charakteriai, žinoma, labai glaudžiai susiję su jiems nutikusiais dalykais, taip pat buvo pribloškiantys. Jie buvo tikri, dažnai su dideliais defektais, turėjo bruožų, kurie juos ryškiai išskyrė iš visų kada nors sukurtų literatūrinių personažų. Sukurti nuosekliai ir išmoningai. Norėčiau savo gyvenime būti sutikusi Chulijaną Karaksą, kad ir koks nelemtas buvo jo gyvenimas, ir pasižiūrėti į tą užburiančią jo šypseną.

Vien už personažus rašytojui laurų vainiką galima kabinti, nekalbant jau apie pati tekstą. Vertimas buvo nuostabus (ačiū dievui už rimtą leidyklą), bet net jeigu jis ir nupūtė dalį žavesio, tekstas vis tiek liko išaustas nuostabiai. Žodžiai nuostabūs, taiklūs, juos nepaprastai lengva skaityti. O ir sudėtingus veikėjų patiriamus išgyvenimus taip puikiai atskleisti galėjo tik neparasto talento kūrėjas. Jo žodžiai, rodos, taikė tiesiai į širdį, nes keli ten parašyti žodžiai plūstelėdavo galybe jausmų, imdavai bene suprasti, kaip turėjo jaustis žmogus aprašomoje situacijoje.

"Vėjo šešėlis" melodramiškomis aistriomis, įdomiais veikėjais ir vaiduoklių istorijomis priminė "Dvasių namus", svetimomis lūpomis pasakojama žiauria meilės istorija "Vėtrų kalną". Viktoro Hugo plunksnakočiu gražiai simboliškai sujungė Chulijano ir Danielio likimus. Ir privertė mane parašyti turbūt daugiausia jėgų atėmusį knygos aprašymą.

Minčių yra, jos įkyriai sukasi galvoje, bet labai sunku jas materializuoti, išdėstyti. Lyg joms ir būtų lemta likti mintyse, širdyje ir Barselonos šešėliuose. Ten kur ir slepiasi aistros, troškimai, svajonės, paslaptys, meilė, gyvenimas ir mirtis veikėjų, palikusių tuos ispanišku karščiu dvelkiančius "Vėjo šešėlio" puslapius. Pasirodo, net ir ten kartais užklysta šviesos spindulių.

Skaitydama knygą vargau ilgai. Keletą savaičių vis paimdavau ir padėdavau atgal... Vis laukiau ir laukiau, kol ji mane įtrauks, tačiau teko perskaityt daugiau nei puse jos, kol tai įvyko. Paskutiniai knygos puslapiai tikrai buvo...

Skaitydama knygą vargau ilgai. Keletą savaičių vis paimdavau ir padėdavau atgal... Vis laukiau ir laukiau, kol ji mane įtrauks, tačiau teko perskaityt daugiau nei puse jos, kol tai įvyko. Paskutiniai knygos puslapiai tikrai buvo verti to ilgo ir ne itin įdomaus skaitymo. Pabaiga atpirko viską. Pasakojimo kulminacijoje pradeda aiškėti visame kūrinyje narpliojama istorija, siužetas tampa vis labiau įtemptas, o atsiskleidusi tiesa pasirodo esanti visiškai kitokia, nei tikėtasi. Knygą rekomenduočiau kai tikrai įdomią, bet jos skaitytojas turėtų būti pakankamai kantrus.

Pagrindinis knygos veikėjas - 10 metų berniukas,kuris išgyvena, kad neprisimena savo mirusios motinos veido. Tėvas jį nusiveda į Pamirštų knygų kapines, kur Danielis išsirenka Chulijano Karakso knygą "Vėjo šešėlis". Knyga...

Pagrindinis knygos veikėjas - 10 metų berniukas,kuris išgyvena, kad neprisimena savo mirusios motinos veido. Tėvas jį nusiveda į Pamirštų knygų kapines, kur Danielis išsirenka Chulijano Karakso knygą "Vėjo šešėlis". Knyga berniukui palieka didžiulį įspūdį, jis pradeda domėtis autoriumi, jo paliktomis knygomis. Netikėtai paaiškėja, kad yra paslaptingas asmuo pasivadinęs knygos pagrindinio veikėjo Leino Kuberto vardu ir degina visas Chulijano Karakso knygas. Danielis padedamas paslaptngo valkatos Fermino aiškinas Chulijano knygų paslaptį.

Tiems kam patinka keistos, paslaptingos istorijos verta paskaityti.

Emile Zola - autorius, kuris dažnai šokiruoja. Jo kūryboje žmogus nėra išaukštinamas, atvirkščiai, atskleidžiama jo gyvuliškoji, vartotojiškoji pusė. Dažnai perskaičius jo knygą suvokiama begalinė žmogaus menkybė,...

Emile Zola - autorius, kuris dažnai šokiruoja. Jo kūryboje žmogus nėra išaukštinamas, atvirkščiai, atskleidžiama jo gyvuliškoji, vartotojiškoji pusė. Dažnai perskaičius jo knygą suvokiama begalinė žmogaus menkybė, išdidumas ir tuščias puikavimasis savimi. Žmogus gali būti išsilavinęs, turėti daugybę apdovanojimų, užimti aukštas pareigas, tikėti į Dievą, bet jis niekada nenustos priklausęs gyvūnų klasei. Galima maskuotis prašmatniais rūbais, papuošalais, bet kiekvieno viduje egzistuoja norų, pagundų pasaulis, priartinantis prie gyvuliškojo prado. Ir nieko čia nepadarysi, prieš gamtą nepakovosi, o prieš savo instinktus dar labiau.

Nana - girtuoklio ir palestuvės dukra - kurtizanė. Nebuvo ji didelė gražuolė, o ir kūno linijomis nepasižymėjo, tačiau pavergė Prancūziją savo perlamutrine oda, ugniniais plaukais. Jos pagrindinis ginklas, sužeidžiantis kiekvieną norimą vyrą buvo kūnas, kuriuo ji pati be galo žavėdavosi, nuolat glamonėdavo žiūrėdama į save veidrodyje. Ta beribe meile sau užkrėtė ir vyrus, kurie pasijutę jos meilės pančiuose negalėdavo, o ir nelabai norėdavo iš jų ištrūkti. Trokšdami jos švelnių prisilietimų, aistringų naktų, meilužiai jai pirkdavo ir dovanodavo brangiausias dovanas, duodava krūvas pinigų. Daugelis jų nuskurdo, palikimus iššvaistė Nanos užgaidoms. Kiekvienas jų suprato, kad toji moteris turi be galo daug vyrų ir visi yra išnaudojami, bet nei vienas neatsispyrė pagundai dar bent kartelį pajusti svaigų malonumą jos glėbyje. Nana buvo tobula savo amato virtuozė. Ji po savo kojomis galėjo turėti visą Prancūziją. Į jos meilužių sąrašą įėjo bankininkai, grafai, markizai. Ir visi jie buvo niekinami ir žiauriai apiplėšinėjami kurtizanės. Jai buvo begalinis malonumas matyti turtuolį, besižeminantį prieš ją, kad nebūtų atstumtas.

Iš pažiūros Nanos herojė atrodanti begėdė, pasipuikėlė, ištvirkėlė, bet skaitant toliau nuomonė pradeda kisti. Nana, labai bijo likti viena, ji kenčia ir nori meilės, bet kartu ir supranta, kad visi vyrai yra tik gyvuliai, norintys tik jos glamonių. Kartą ji iki begalybės įsimylėjusi gyveno su vyru, pakentė jo žeminimus ir mušimus iki tol, kol jis pakeitė ją kita moterimi. O ji tik norėjo normalaus gyvenimo, mylėti ir būti mylima. Nereikėjo jai nei pinigų, nei didžiulių turtų, ji svaigo nuo paprastų dalykų, kaip tyras oras, šiltas šviežus pienas, aromatingos laukinės gėlės. Tačiau jos gyvenimas jau buvo paženklintas ir trauktis ji nebegalėjo.

Kaip įvykiai klostėsi, kokia jos pabaiga neatskleisiu, tik galiu vėl pridurti, kad knyga lengvai šokiruojanti. Aš nenusivyliau Zole kūryba, kuo toliau, tuo man labiau patinka jo darbai. O šis vienas iš tų, kurį perskaityčiau ir antrą kartą.

Jau savaitė praėjo nuo tada, kai užverčiau paskutinį C.R.Zafon romano "Vėjo šešėlis" puslapį. Vis bandau pradėti šios knygos aprašymą ir vis padedu į šalį, atidedu kitai dienai. Tai palyginus sunkesnio turinio...

Jau savaitė praėjo nuo tada, kai užverčiau paskutinį C.R.Zafon romano "Vėjo šešėlis" puslapį. Vis bandau pradėti šios knygos aprašymą ir vis padedu į šalį, atidedu kitai dienai. Tai palyginus sunkesnio turinio knyga.

Pradžia labai įdomiai įtraukia į pažintinę kelionę po Pamirštų knygų kapines, vaiko išgyvenimus netekus motinos. Kadangi berniuko gyvenimas susietas su knygynu, jis gyvena ir dirba kartu su tėvu jame, tai aišku- skaitymas yra neatsiejama gyvenimo dalis. Rasta Knygų kapinėse knyga "Vėjo šešėlis" jį paskatina ieškoti daugiau Chulijano Karakso knygų, bet netgi tėvas, kilęs iš knygininkų dinastijos, apie tokį autorių ir ją išspausdinusią leidyklą nėra nieko girdėjęs.

Štai nuo čia ir prasideda romanas su detektyvo elementais.

" Keturių kačių" užeigoje tėvas Danielių supažindina su knygininku Barselu.Jie susitaria susitikti, o susitikus Barselas papasakoja Danieliui, kad šio autoriaus knygų iš vis nėra likusių, jos visos sudegintos. Pas berniuką likęs vienintelis egzempliorius.Barselo namuose Danielius susipažįsta su jo dukterėčia Klara, kuri papasakojo ką žino apie šio rašytojo knygas ir keistą žmogų, kuris ieškojo Karakso kūrinių, ir jei rasdavo- pirkdavo, jei neparduodavo- vogdavo. Atgautos knygos supleškėdavo liepsnose. Vėliau šis keisto veido žmogus suranda ir Danielių, klausia apie "Vėjo šešėlį", bet berniukas pasako, kad jos neturi.Tuo metu jis knygą buvo atidavęs Klarai. Šilti Danieliaus jausmai Klarai patiria nesekmę ir jis nuspręndžia " Vėjo šešėlį" grąžinti į Pamirštų knygų kapines.

Kaip sakoma, kuo toliau į mišką- tuo daugiau medžių. Taip ir šioje knygoje. Danieliaus gyvenimas bėga sava vaga, atsiranda naujų draugų, sutinka naują , gal ir meilę, bet likimas ir vėl paruošia susitikimą su Chulijanu Karaksu. Kadaise perskaitytos knygos siužetas atskirais atvejais persipina ir su jo gyvenimu.Tai ir meilė draugo seseriai, o Chulijano- Penelopei, o vėliau persekiotojo Fumero atsiradimas Danieliaus gyvenime, Karakso gyvenime jis buvo nuo jaunystės.

Daug gyvenimiškų detalių kartu su Barselonos vietovių aprašymu, romane pavaizduota įdomiai.Pabaiga nuteikia ramiai, nešokiruoja, kartos keičiasi, o gyvenimo keliu jau Danielius veda savo sūnų į Pamirštų knygų kapines. Mano nuomone , Zafon dar parašys ne vieną įdomią knygą, nes ir romano herojus paštu gauna knygą " Prieblandos angelas".

Siūlyčiau visiems kas mėgsta rimtesnius skaitinius, paskaityti šią knygą. Ją skaitant įsitikini, kad pasaulyje egzistuoja nesavanaudiška meilė, ištikimybė.

Perkamiausia visų laikų ispaniška knyga pasaulyje, kuriai nereikėjo jokios reklamos, nes garsas apie ją ėjo iš lūpų į lūpas. Paslapčių kupina ir intriguojanti Barselonos istorija, meilės rašytojams ir knygoms persmelktas...

Perkamiausia visų laikų ispaniška knyga pasaulyje, kuriai nereikėjo jokios reklamos, nes garsas apie ją ėjo iš lūpų į lūpas. Paslapčių kupina ir intriguojanti Barselonos istorija, meilės rašytojams ir knygoms persmelktas nepamirštamas pasakojimas apie mirtį ir gyvenimą. Taip prasideda visi C. R. Zafon romano "Vėjo šešėlis", aprašymai, žadantys įsimintiną istoriją bei paskatinę mane įtraukti šią knygą į 2013 metų knygų iššūkį. Deja, jau įpusėjusi antrą šimtą puslapių, ėmiau svarstyti, ar nesuklydau pasirinkdama šią knygą ir, nors tolesnė istorija įtraukė bei padovanojo įdomų veikėją, gražių kinometografiškų scenų bei minčių, negaliu šios knygos pavadinti patikusia.

Istorija prasideda pirmąja tėvo ir sūnaus, dešimtmečio Danielio, kelione į mistinę biblioteką - Pamirštų knygų kapines, kur tunelių tuneliai lentynų saugo užmirštas, laike pasiklydusias knygas, "kurios čia gyvena amžinai, laukdamos kol vėl pateks į naujo skaitytojo rankas ir pažins naują sielą". Berniukas išsirenka Chulijano Karakso romaną, pavadintą "Vėjo šešėlis". Šis kūrinys jam palieka didžiulį įspūdį bei paskatina jį pradėti ieškoti kitų autoriaus knygų, kurios pasirodo visos yra sudegintos paslaptingo nepažįstamojo, siekiančio nušluoti nuo žemės paviršiaus Chulijano Karakso literatūrinį palikimą. Čia iš pradžių neįtikėtina idėja apie knygų kapines sudominusi istorija pasisuka apie nykų, beviltiškos meilės kankinamą paauglį ir viena po kitos ima bertis šabloniškos, klišėmis virtusios situacijos, kartais labai primenančios muilo operą. Ir nors vėliau po truputį aiškėjanti Chulijano Karakso paslaptis įtraukia ir sudomina, tačiau atskleista rašytojo istorija pasirodo labai slogi, o pats jo gyvenimas, išsvaistytas besiilgint prarastos meilės miražo, tuščias, padaryti sprendimai sunkiai paaiškinami. Deja, tokie pat beviltiškai liūdni pasirodo ir kitų veikėjų gyvenimai. Slogutis neišsisklaido net pasiekus laimingą, ir deja, banalią istorijos pabaigą.

Graži autoriaus idėja vienu iš veikėjų įtraukti miestą - Barseloną, tačiau beskaitant šmėkšteli tik trumpi miesto gatvių, aikščių, pastatų, miesto šviesų paminėjimai. Labai truko daugiau miesto garsų, kvapų, paslapčių aprašymų, galbūt tada knygos puslapiuose Barselona atsivertų kaip gyvas, tikras, viliojantis jį aplankyti miestas. Toks pat blankus ir pagrindinio veikėjo aprašymas - susidarė bevalio, negalinčio apsispręsti, naivaus paauglio paveikslas. Kiti knygos veikėjai atrodė lyg nupiešti viena spalva - arba absoliučiai neigiami, arba neginčijamai teigiami (pvz. blogietis blogas iki kaulų smegenų, o visos knygoje vaizduojamos moterys arba šventosios, arba paleistuvės). Vis dėl to vienas veikėjas itin išsiskiria - tai paslaptingasis, Danielio geriausiu draugu tapęs Ferminas. Šio vekėjo sąmojis, ironija, patirtis, viena po kitos beriamos įdomios ir prasmingos mintys, išskirtinės charakterio savybės prikausto dėmesį.

Šiame didžiulės apimties romane (487 psl.) susipina daugybė temų - iš esmės visos, kurių ieško šių dienų skaitytojas (meilė, nusikaltimas, senos paslaptys, turgingųjų intrigos, žmogaus nuopolis, neapykanta, mirtis). Kai kurios romano temos intriguoja ir sudomina (knygos gimimo istorija - nuo rašytojo parkerio iki jos apsigyvenimo bibliotekoje), kitos vaizduojamos labai steriotipiškai (meilė - absoliuti ir iki gyvenimo galo, paslaptys itin baisios, blogas žmogus neturi teigiamų pusių, vienatvė, liūdesys bei neapykanta tiktai labai gilūs ir pan.). Didelis romano privalumas tai, kad C. R. Zafon šias skirtingas temas sujungia sklandžiai, kalba išlieka graži, lengva, vaizdinga, įterpiamos tikrai įdomios, prasmingos arba prajuokinančios mintys ("Merginimas primena tango: kvailystės ir viliojimas. Bet juk esate vyras ir iniciatyva priklauso jums. - Iniciatyva? Man?- O ko jūs norite? Galimybė šlapintis stovint irgi turi savo kainą.", "Kai visi lyg susitarę ima vaizduoti ką nors panašų į velnią, būna viena iš dviejų: arba jis šventasis, arba apie jį niekas nieko nežino.", "Tėvo ir sūnaus ryšys formuojasi iš tūkstančio mažų nekaltų apgavysčių. Kalėdų senelis, peliukas, atnešantis naują dantuką, ir taip toliau."ir kt). Visa tai bei iki galo išlaikoma intriga leidžia suprasti, kodėl šis romanas tapo bestseleriu.

Knygos pabaigoje pateikiama labai graži mintis - "knyga yra tarsi veidrodis, joje galime rasti tai, kas jau slypi mūsų viduje". Manau, tiesa, kad kiekvienoje knygoje atsirenkame tai, kas mums svarbu, kas tuo metu domina, ko tuo metu ilgimės. Deja, šioje knygoje aš radau nedaug, tačiau galbūt ji taps jūsų knyga. Galbūt ją perskaitę, išvysite šį romaną kitaip ir galėsite parašyti iš esmės priešingą recenziją.