Pagrindinė priežastis kodėl ėmiausi šios knygos – ji dažnai minima kituose kūriniuose. Dažnai kiti veikėjai lyginami su „Vėtrų kalno“ Ketrina ir Hitklifu.
Žinau, kad šią knygą esu skaičiusi anksčiau, dar mokyklos...

Pagrindinė priežastis kodėl ėmiausi šios knygos – ji dažnai minima kituose kūriniuose. Dažnai kiti veikėjai lyginami su „Vėtrų kalno“ Ketrina ir Hitklifu.
Žinau, kad šią knygą esu skaičiusi anksčiau, dar mokyklos laikais, tačiau visai neprisiminiau aprašomos istorijos. Žinojau, tik kad bus nelaiminga meilė ir pamišėlis Hitklifas.
Kas labai stebino šioje knygoje – tai veikėjų ligotumas ir ankstyvos mirtys. Hindlis, Ketrina ir Izabelė miršta labai jauni. Moterys palieka visai mažus savo vaikus (Ketrina ką tik gimusią Ketę, o Izabelė – vienuolikmetį - Lintoną).
Knyga neįprasta tuo, kad nėra gerų ir blogų veikėjų. Jie visi pikti, pagiežingi. Dialogai kupini pašaipos, įžeidinėjimų. Visą laiką kuriama niūri nuotaika.
Pabaiga kiek netikėta ir šviesesnė, nei visa knyga.

Šioje knygoje nebuvo veikėjo, už kurį galėjau "sirgti". Na nebent tarnaitę, kuri ir papasakojo savo ponų gyvenimo istoriją.

O istorija apima net kelias kartas. Ernšo šeimos tėvas parsiveda mažą neaiškios kilmės tamsų...

Šioje knygoje nebuvo veikėjo, už kurį galėjau "sirgti". Na nebent tarnaitę, kuri ir papasakojo savo ponų gyvenimo istoriją.

O istorija apima net kelias kartas. Ernšo šeimos tėvas parsiveda mažą neaiškios kilmės tamsų berniuką ir augina jį kaip savo sūnų. Nekenčiamas įbrolio, bet dievinamas sesers Ketrinos, mirus tėvui, jaunasis Hitklifas tampa tarnu savo namuose. O jo įseserė, mylima moteris, Ketrina išteka už turtingo kaimynų jaunuolio. Kuriam laikui Hitklifas dingsta, tačiau pargrįžta turtingas ir pasiryžęs nebepalikti mylimosios vienos, o savo skriaudėjams atlyginti su kaupu.

"Su kaupu" reiškia, kad ir priešų vaikams tenka atsakyti už savo tėvų gyvenimą. Meilė tarp Hitklifo ir Ketrinos yra tokia stipri ir gaivališka, kad kartu liepsnose skęsta ir kenčia ir aplinkiniai žmonės. Pyktis, keršto troškimas, neapykanta, pasipūtimas, manipuliavimas - veikėjai tiesiog persisunkę šiais jausmais.

Nors veikėjų gerumo prošvaistės retas dalykas, visi alsuoja pykčiu ir neapykanta, tačiau palikti knygos ramybėje man nepavyko. Pradėjus skaityti nejučia įsisuki į veikėjų gyvenimo sūkurį ir bandai juos suprasti. Galų gale įdomu, kokie gi bus tos neapykantos ir keršto plano vaisiai.

Vėtrų kalnas - atšiauri vieta. Aplinkui nėra daug gyventojų, jos neaplenkia audros. Visgi, gyvenimą čia kartina ne atšiaurios klimato sąlygos, o šios vietos gyventojai, nemalonūs jų santykiai.

Atrodo, iš pažiūros malonų...

Vėtrų kalnas - atšiauri vieta. Aplinkui nėra daug gyventojų, jos neaplenkia audros. Visgi, gyvenimą čia kartina ne atšiaurios klimato sąlygos, o šios vietos gyventojai, nemalonūs jų santykiai.

Atrodo, iš pažiūros malonų šeimyninį gyvenimą sudrumsčia į namus priglaudžiamas rastas našlaitis, kuris pavadinamas Hitklifu. Atrodo, kad būtent jis kaltas dėl visų šeimos nelaimių, nesantaikų, regis, kad kol jis gyvas, aplinkiniai negali laimingai gyventi. Nors viskas prasideda nuo paprasčiausio vaikiško pavydo, kai vaikai kovoja su našlaičiu dėl tėvų meilės, pavydi vienas kitam, tačiau tai perauga į neapykantą, egoizmą, norą keršyti.

Skaitydama knygą supratau, kiek daug įtakos asmenybei turi ne tik aplinka, kurioje užaugai, bet ir visi aplinkiniai bet kuriame gyvenimo tarpsnyje; supratau, kaip gali pasikeisti žmogus, net trumpai pagyvenęs ten, kur jaučiasi nemylimas ar nereikalingas, supamas nedraugiškos kompanijos.

Visgi, veikėjų charakteriai yra vienas įdomiausių šios knygos aspektų. Visi jie yra labai ryškūs ir neretai dviprasmiški. Dėl to ir žmogiški, nes visuose juose atsiskleidžia tiek gerosios savybės, tiek blogosios. Būtent tai ir intriguoja skaityti, įdomu sužinoti, kaip kas elgsis toliau, kokių veiksmų imsis.

. Ši knyga į mano rankas pateko atsitiktinai. Atvirai pasakius manęs niekada nežavėjo knygos parašytos XIX a. ar anksčiau.

. Pasakojama istorija apie meilę kuri pakeičia žmogų. Knygoje parodoma, kad skaudi meilės...

. Ši knyga į mano rankas pateko atsitiktinai. Atvirai pasakius manęs niekada nežavėjo knygos parašytos XIX a. ar anksčiau.

. Pasakojama istorija apie meilę kuri pakeičia žmogų. Knygoje parodoma, kad skaudi meilės patirtis gali žmogų paversti tirono, visų nekenčiamu žmogumi, toks tapo Hiklifas. Jo besąlygiška meilė Ketrinai, buvo iš dalies net žiauri, jis visus prakeikė, ir meldė Ketrinos, kad ji viadentusi jam. Bet rašytoja tuo neapsistoja, ji pasakoja antros kartos meilės istoriją, kuri mano spėjimu pasibaigė taip, kaip aš maždaug tikėjausi.

. Nieko daugiau nenoriu atskleisti, nes vėliau skaitančiam gali pasidaryti nuobodu nes jis jau žinos, kas įvyks. Tikrai gera knyga buvo keletas tokių vietų kurios mane sukrėtė ir vertė susimastyti. Ją perskaičius viduje atsirado lyg tuštuma, kuria turėjau užpildyti kitomis knygomis, bet bijojau sugadinti šios knygos paliktą įspūdį.

Pradėti rašyti apie Emily Brontë knygą "Vėtrų kalnas" buvo tikrai sudėtinga, nes suklydau, pirmiausiai pažiūrėjusi šio kūrinio 2009 metų (Coky Giedroyc) ekranizaciją. Dėl šios priežasties, negaliu visiškai objektyviai...

Pradėti rašyti apie Emily Brontë knygą "Vėtrų kalnas" buvo tikrai sudėtinga, nes suklydau, pirmiausiai pažiūrėjusi šio kūrinio 2009 metų (Coky Giedroyc) ekranizaciją. Dėl šios priežasties, negaliu visiškai objektyviai vertinti knygos, nes man asmeniškai filmas padarė didesnį įspūdį nei knygą. Nors filmo "Vėtrų kalnas" žiūrėjimas suteikė daugiau malonumo, nei šios knygos skaitymas, tai tikrai nereiškia, kad knygą turi kažkokių didelių trūkumų. Manau, kad kaip tik reiktų džiaugtis dėl to, kad šis kūrinio perkėlimas į ekranus buvo gana vykęs.

Pati knyga "Vėtrų kalnas" nėra lengvai skaitoma, tačiau mano manymu - įtraukianti ir intriguojanti. Labai sužavėjo autorės sprendimas nenueiti lengviausiu keliu ir herojų gyvenimų nenuspalvinti rožine spalva. Nes juk visos knygos ir filmai iš gyvenimo, o juk žinia, kad tikrame gyvenime ne visiems lemta būti laimingiems. Kas tikisi iš šios knygos saldžių ir gražių meilės žodelių, meilių pasilaikymų už rankučių ir laimingos pabaigos, gali jos net neskaityti, nes antraip tikrai nusivils. Nors "Vėtrų kalnas" yra knyga apie meilę, tačiau ji persunkta žiaurios, savanaudiškos, viską griaunančios meilės, pavydo ir keršto troškimo.

Mano manymu, knygos autorė didžiausių pagyrų nusipelno už be galo įtaigų pagrindinio herojaus - Hitklifo charakterio sukūrimą. Hitklifas - šimtu procentų "blogiukas", visiška svajonių jaunikio priešingybė, žiaurus tiek tiems, kuriuos myli, tiek sau pačiam, nuodijantis visų gyvenimus, tačiau, bent jau man, sukeliantis ne pasibjaurėjimą juo, o atvirkščiai - kažkokį keistą negalėjimą juo nesižavėti jausmą. Manau, kad taip yra todėl, kad mes visi žmonės iš prigimties kerštingi, tačiau tiesiog vieni pamiršta ir nuryja nuoskaudas, o kitų šis jausmas neapleidžią visą gyvenimą.

Emily Brontë knyga "Vėtrų kalnas" gal ir nėra įdomiausių mano skaitytų knygų sąrašo lyderė, tačiau ji tikrai verta skaitytojų dėmesio ir laiko, praleisto skaitant ją.



Žydrūnė

Ch. Bronte "Džeinė Eir" yra viena mylimiausių skaitytų istorijų, A. Bronte "Agnesė Grėj" pasirodė kitokia nei pirmoji, tačiau paliko malonų įspūdį (neskaitant to, kad siužetas gan greit užsimiršo), o pagaliau atėjo...

Ch. Bronte "Džeinė Eir" yra viena mylimiausių skaitytų istorijų, A. Bronte "Agnesė Grėj" pasirodė kitokia nei pirmoji, tačiau paliko malonų įspūdį (neskaitant to, kad siužetas gan greit užsimiršo), o pagaliau atėjo laikas susipažinti ir su trečiosios sesers - Emily- kūryba. Ir, nors jau seniau buvau girdėjusi, kad "Vėtrų kalnas"- visai kitokia knyga nei kad tos, kurias rašė kitos seserys, tačiau vis tiek nesitikėjau, kad ji bus būtent tokia, kokia yra.

Romanas pasakoja apie tai, kaip ramus Ernšo šeimos gyvenimas sudrumsčiamas, kai į namus šeimininkas parneša vaika- pamestinuką, juodbruvą. Jis pavadinamas Hitklifu ir auginamas apsuptas globėjo meile kartu su mylima įsesere Ketrina. Berniuko nekenčia tik įbrolis Hindlis. Vieną dieną Hitklifas namie tampa tik tarnu ir pastumdėliu, o Ketrina susipažįsta su kaimynystėje gyvenančiu išauklėtu ponaičiu Lintonu. Netikėtai Hitklifas dingsta, o po kiek laiko sugrįžęs jis turi tik vienintelį planą: atkeršyti ir sugriauti visų gyvenimus.

Ši knyga- absoliučiai neigiama. Nėra jokių veikėjų, kuriuos būtų galima vadinti teigiamais, kadangi kiekvienas personažas turi ydų, kurios trukdo jiems laimingai gyventi. Dialogai- pašaipūs, ironiški, pikti, pagiežingi, veikėjai tik kivirčijasi, trokšdami sukelti kitiems neigiamas emocijas, o galop, jie gal net ir nebemoka kitaip bendrauti, net į šilčiausius žodžius, maloniausią elgesį atsakoma šaltai, galvojama, kad galbūt tie, kurie rodo gražų dėmesį, tik šaiposi iš jų.. Neprisileisdami gerumo personažai į aplinką skleidžia visas įmanomas blogybes, o, verčiant puslapius, imama baimintis kiekvieno dviejų (bet kurių) veikėjų susidūrimo, nes aišku, kad ir vėl pasipils žiežirbos. Čia neišvysite gražios meilės istorijos kaip kad daug kas galėtų tikėtis, nors pabaiga, atskleisiu, išties šviesi ir pagaliau priverčianti nusišypsoti. Nes iki tol vyrauja vien tik niūri, slogi atmosfera, vien jau vieta- Vėtrų kalnas- tartum pranašauja, kad nieko pastovaus, gražaus čia nėra išlikę.

Be abejo, pagrindinis veikėjas Hitklifas- stiprus personažas, kuris savo charakterį išlaiko tokį patį iki pat pabaigos. Visiškai niekas, net didžiulė meilė nepriverčia jo keistis. Prieš jį nublanksta visi kiti veikėjai, bet tai nereiškia, kad jį palaikau. Jo įsitikinimai, gyvenimo būdas ir troškimai man visiškai nepriimtini. Ir ne tik jis, bet ir kiti personažai sukelia vien tik neigiamas emocijas, todėl giriu knygos autorę, kuri sugebėjo sukurti tokius įtaigius, pyktį sukeliančius veikėjus.

Pradžioje gan greitai įsitraukiau į siužetą, kuris stebino savo siužetu ir veikėjais, tačiau kuo toliau, tuo mažėjo motyvacija skaityti. Dažną klasikinę knygą ir taip skaitau lėčiau nei kokią šiuolaikinę, tad tai nebuvo priežastis, dėl kurios nebesinorėjo tęsti jos skaitymo. Galiu pagirti ir turtingą žodyną- tikiu, kad originalo kalba romaną skaityti būtų dar didesnis malonumas šiuo atžvilgiu. Tačiau manau, kad man tamsos šioje knygoje buvo tiesiog per daug. Esu liūdnų istorijų mėgėja, bet "Vėtrų kalnas" ne liūdesį man kėlė, o greičiau jau gailestį ir pyktį, kad būna tokių žmonių, kurie gadina ne tik savo, bet ir kitų gyvenimą.

Knygą rekomenduoju kiekvienam, kadangi tai verta perskaitymo knyga, galinti pasigirti stipriais veikėjų charakteriais ir netipine istorija.

Knyga, kurią užsimaniau perskaityti vos užvertusi paskutinį "Džeinės Eir" puslapį. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad tikėjausi, jog Šarlotės sesers knyga bus tokia pats nuostabi. Žinoma, tikėjausi ir dar vienos romantiškos ir...

Knyga, kurią užsimaniau perskaityti vos užvertusi paskutinį "Džeinės Eir" puslapį. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad tikėjausi, jog Šarlotės sesers knyga bus tokia pats nuostabi. Žinoma, tikėjausi ir dar vienos romantiškos ir nepaprastos meilės istorijos.



Tačiau mane nustebino tai, kad ši knyga visai kitokia. Man kažkodėl smagu, kai mano išankstinis nusistatymas būna sugriaunamas ir knyga pažeria staigmenų. Tai va, su Džeine aš šios nelyginsiu, kažin ar tai išvis derėtų daryti.



Jei trumpai, tai istorija apie vieno gero poelgio pasekmes, kurios apnuodijo kelių kartų gyvenimus. Vieną vakarą misteris Ernšo į namus parsiveda tamsaus gymio juodbruvą berniuką, kurį rado gatvėje ir kurio jam pagailo. Atsitiktinumo dėka patekęs į šiuos namus, sunkaus charakterio vaikis greit pakeis visų gyvenimus.



Šioje istorijoje yra šiek tiek meilės, tačiau ne tokios kokią mes įpratę matyti/skaityti. Čia ji nesutramdyta, gaivališka, ji ne rožinė, ne švelni ir ne pūkuota, o kiek bauginanti ir agresyvoka.



Knyga perskaityta senokai, įspūdžiai kiek priblėsę. Tačiau tuo pačiu šis laiko tarpas padėjo suvokti, kad knyga man nepatiko tiek labai, gal traukčiau į mėgstamiausių sąrašus. Nors knygos istorija neeilinė, tiesiog kibirkščiuojanti, aš ją išgyvenau kaip per miglą.

Emilija Brontė

"Vėtrų kalnas"



Ar esate girdėję apie amžiną meilę? Meilę, kuri vis dar esti net ir po mirties? Jei ne, tai ši knyga, jus gali supažindinti su tokia meile, jei taip, tai nepraleiskite progos perskaityti,...

Emilija Brontė

"Vėtrų kalnas"



Ar esate girdėję apie amžiną meilę? Meilę, kuri vis dar esti net ir po mirties? Jei ne, tai ši knyga, jus gali supažindinti su tokia meile, jei taip, tai nepraleiskite progos perskaityti, kaip šis jausmas pavaizduotas ne šiandieniniuose romanuose, o XIX amžiaus pradžioje. Tuo laikotarpiu, kai daug kas priklausė ne nuo paties savęs, bet nuo savo šeimos, tėvų norų.

Pagrindiniai veikėjai labai skirtingi, todėl aplinkiniams jų meilė neatrodo nei priimtina, nei reikalinga. Ji - turtingo tėvo dukra, jis - visų engiamas čigonų našlaitis. Nuo mažens pažįstami vaikai ilgainiui įsimyli vienas kitą, o jiems suaugus prasideda ir jų jausmų išbandymai. Kas bus stipresni: jie ir juos siejantis jausmas, ar solidus gyvenimo būdas? Nors pasirinkimas nebuvo naudingas jauniesiems Vėtrų kalno gyventojams, tačiau pati meilė išliko ir po mirties.

Pasakojimas apima dvi tos pačios šeimos žmonių kartas. Įvykiai klostosi nenuspėjamai. Daug apmąstymų, žmogiškų jausmų, kurie yra smerktini, tačiau pati pagrindinė mintis apie neblėstančią meilę, išsaugo kūrinio patrauklumą. Tai klasikinis meilės kūrinys, skirtas romanų gerbėjams.