Gyvenime būna toks etapas, kai turi subręsti atitinkamiems poelgiams ir kai kuriems sprendimams. Todėl, kai kurioms knygoms aš irgi turiu subręsti, kad vėliau jos dar ilgai išliktų mano atmintyje ir nenugultų kažkur ten, kur...

Gyvenime būna toks etapas, kai turi subręsti atitinkamiems poelgiams ir kai kuriems sprendimams. Todėl, kai kurioms knygoms aš irgi turiu subręsti, kad vėliau jos dar ilgai išliktų mano atmintyje ir nenugultų kažkur ten, kur liks užmirštos ir neįvertintos. Šiai knygai aš brendau netgi trejus metus. Sakysite, kad daug? Man tai atrodo normalu, nes kartais vienas ar kitas iš mūsų išvis nesubręsta jokiai knygai. Bet šalin abejones, kritiką ir garsiai padiskutuokime apie šį kūrinį. Dar prieš trejus metus aš šią knygą tai nenorėjau, tai norėjau perskaityti, bet mano geras kolega ir žinovas knygų klausimais buvo pasakęs, kad man dar ne laikas ją skaityti. Ir jis buvo visiškai teisus, nes turbūt man tuo metu ji būtų nepatikusi ir nebūčiau joje atradusi ir įžvelgusi tai, ką išvydau ją skaitydama dabar. Pats pavadinimas toks keistai įdomus ir traukiantis išsiaiškinti, kas gi ta "Vėžio atogrąža"? To aš ir jums neatskleisiu, o paskatinsiu tik perskaityti ir savo įspūdžiais pasidalinti su visais. Galiu trumpai pasidalinti apie ką ši knyga. Kūrinys jau stebina vien tuo, kad vos tik išvydęs šviesą (1934 m.) buvo apkaltintas nepadorumu, o kūrinys uždraustas rašytojo tėvynėje JAV ir Anglijoje. Kaip sakoma uždraustas vaisius yra saldesnis. Autorius pasakoja apie skurstantį ir nepripažintą rašytoją, kuris atvykęs į Paryžių iš gimtosios Amerikos, neria tiesiai į bohemos dugną: audringi vakarėliai, skurstančių dailininkų ir rašytojų susibūrimai, o nevykusį gyvenimą ir nenusisekusią meilę gali apraudoti ir tuo pačiu įžiebti vienos nakties nuotykį prostitutės glėbyje. Ir visa tai vyksta Paryžiuje: "Paryžius - tai estrada, besisukanti scena, kuri leidžia žiūrovui stebėti konfliktą iš visų pusių". Nors visas kūrinys persmelktas vulgaria kalba, bet tekstas nepriekaištingas ir atrodo, kad tiesiog išgrynintas ta tikra literatūrine kalba su vulgarumo prieskoniu, kurie tarpusavyje taip dera ir vienas kitą papildo. Skaičiau ir juokiausi tuo tikru, nesuvaidintu juoku ir prisiminiau minėto kolegos žodžius: " Jurga, tau šis kūrinys tikrai patiks". Ir man jis tikrai patiko. Kuo? Tai tegul taip ir lieka mano mintyse ir giliai širdyje, nes kaip sakoma, kas tiko ir patiko man, negali juk tikti patikti visiems. Ir pabaigai labai patikusi citata iš šio kūrinio: "Žmonės kaip utėlės - įlenda tau po oda ir pasilieka. O tu kasaisi, kasaisi, kol ištrykšta kraujas, bet visam laikui jų neišnaikini".

Vėžio atogrąža - žmogaus pabėgusio į meilės miestą pulsuojantis gyvenimas šia diena, skausmingas kūrybinės ir vertybių krizės išgyvenimas. Paryžiuje gyvenančių rašytojų iš Amerikos nuotykiai kupini kraštutinumų....

Vėžio atogrąža - žmogaus pabėgusio į meilės miestą pulsuojantis gyvenimas šia diena, skausmingas kūrybinės ir vertybių krizės išgyvenimas. Paryžiuje gyvenančių rašytojų iš Amerikos nuotykiai kupini kraštutinumų. Aš Paryžiuje niekad nebuvau, kaip ir Niujorke. Tai dvi erdvės kurios Vėžio atogrąžoje yra kaip du poliai. Paryžius yra gyvas ir alsuojantis visom gyvenimo spalvom, europietiškas ir bohemiškas. Niujorkas miglotai iškyla kaip mechaniškas jankiškos kultūros kratinys, nuo kurio į meilės miestą pabėgo knygos herojai. Ši knyga, galima sakyti, autobiografiška. Persisunkusi vaizdinių: kiekvienas įspūdis kylantis pasakotojui nupiešiamas alegorijomis, kartais labai netikėtomis ar net bjauriomis. Apskritai, teko keletą kartų save rimdyti, kad tai, kaip piešiama moteris knygoje yra iškreipta tyčia, kad tai ne pagarbos stygius, o būdas atskleisti veikėjų gyvenimo būdo menkumui. Tą menkumą jie patys skaudžiai suvokia, tačiau tuščiom kišenėm ir pilvais, neturintys didelių tikslų gyvenimo perspektyvoje, neturi kito pasirinkimo, tik vaikytis juslinių potyrių ir svaigintis. Kita vertus, tokiomis aplinkybėmis asmenybės negalios ir tvirtybės, vertybės ir gylis taip nuogai išrengiami, kad nesmagu ir skaityti. Tokį būtent įspūdį paliko ši knyga, kad žiūri į vargšą nudriskusį žmogų, ir nejauku, nes esi priverstas matyti, ne tik jo ar savo, bet visuomenės votis.

Net nežinau ar rekomenduoju paskaityti. Galbūt. Dar vieno kampo amerikiečių literatūroje pamatymui labai tiks.