Ruduo – tinkamiausias laikas poezijai. Kai jaukiai susisupi savam minčių guoly, už lango krapnoja lietus ir atsiduodi poezijos burtams. Taip, kaip neįsivaizduoju rudens be poezijos, lygiai taip pat neįsivaizduoju lietuvių...

Ruduo – tinkamiausias laikas poezijai. Kai jaukiai susisupi savam minčių guoly, už lango krapnoja lietus ir atsiduodi poezijos burtams. Taip, kaip neįsivaizduoju rudens be poezijos, lygiai taip pat neįsivaizduoju lietuvių poezijos be Justino Marcinkevičiaus. Nors yra daugybė poetų, kasmet išleidžiami nauji eilėraščių rinkiniai, internete sklando geros ir nebūtinai vertos dėmesio poezijos debesys. Tik J. Marcinkevičius man yra tarytum poezijos Prometėjas, nuleidęs poezijos eilutes iš prasmių aukštybių ir žmonėms pasibeldęs į širdis. Norint suprasti jo eiles, nereikia nei įmantrių žodynų, nei nuolat šalia įjungto interneto, bandant iššifruoti dieviškus simbolius. Ji tokia žmogiška, tokia artima, kad skaitant nuolat randi dalelę savęs. Rinkinyje „Vienintelė žemė“ ne kartą subtiliai klausiama žmogaus, pačios būties ir likimo. Ieškoma atsakymų jų neprimetant, suartinamas žmogus ir gamta, su skauduliu, persisunkiančiu tarp eilučių, svarstoma gyvenimo prasmė.

Ir aš neįsivaizduoju humaniškesnio poeto, taip sugebančio prisiirti iki pačios skaitytojo šerdies. Klausti ir glausti medį, žemę, mylimąjį ir artimą, neklausti, kodėl, bet suvokti savo žemišką mirtingumą, išmokti ištarti sudie, kai tam laikas ir pa(si)sveikinti, kai reikia.

Jeigu žmogui nepavyksta prisijaukinti poezijos, tikriausiai dar neteko skaityti Marcinkevičiaus eilėraščių. Kaskart, kai suskausta sieloje, kai nebesinori tikėti nei gyvenimu, nei supančiu pasauliu, kai pamiršti, kam ir kodėl esi, kai nebeprisimeni lietaus kvapo ar nebejauti pirštų galiukais medžio žievės – šio poeto eilutės padeda susirinkti save iš naujo.