Pritariu ankstesniems atsiliepimas - tikrai nuostabi knyga. Apie emigrantę mergaitę-našlaitę, kuri jautėsi nepritapusi svetimoj šaly, bet kai grįžo į gimtinę ir ten jai viskas buvo svetima ir pati visiems svetima. Mergaitė...

Pritariu ankstesniems atsiliepimas - tikrai nuostabi knyga. Apie emigrantę mergaitę-našlaitę, kuri jautėsi nepritapusi svetimoj šaly, bet kai grįžo į gimtinę ir ten jai viskas buvo svetima ir pati visiems svetima. Mergaitė patyrė daug sunkumų karo-pokario Italijoj kur gyveno prieglaudoj ir buvo atidavinėjam iš vienų namų į kitus "juodiems| darbams. Vėliau ją įdukrino turtinga senjora, kuri irgi ieškojo savo paliktos dukros, kurią pažinojo pagrindinė knygos herojė. Visa istorija sumaniai persipynusi bei jautri.

Niekada nebuvau didelė Lietuviškų autorių gerbėja. Ilgai ši knyga dulkėjo lentynoje ir laukė savo eilės. Džiugu, kad pagaliau sulaukė.
Netikėtai, bet knyga įtraukė ir skaitėsi lengvai. Nors knygoje nemažai naudojama...

Niekada nebuvau didelė Lietuviškų autorių gerbėja. Ilgai ši knyga dulkėjo lentynoje ir laukė savo eilės. Džiugu, kad pagaliau sulaukė.
Netikėtai, bet knyga įtraukė ir skaitėsi lengvai. Nors knygoje nemažai naudojama tokių išsireiškimų, kurių šios dienos literatūroje ar bendravime nesutiksi, tačiau prasmę visada buvo nesudėtinga pagauti.
Sunki pagrindinės veikėjos Aldonos Tijūnaitytės vaikystė mirus tėveliui, linksma paauglystė jau įdukrintai Aldonai, meilės prisilietimas jaunystė ir liūdna baigtis - leidžia labiau suprasti išeivijos lietuvių tuometinį gyvenimą: kad ir svetur ne viskas rožėmis klota. Gyvenimas visur gali būti sunkus, o savas kraštas visada lieka širdies trauka.

Ši nepaprastai graži, romantiška ir persmelkta liūdesio atspalvių Antano Vienuolio istorija pasakoja apie Aldoną Tijūnaitytę, kuriai tenka patirti visus gyvenimo iššūkius ir sunkumus. Dar mažytę ją išsivežė tėtis į...

Ši nepaprastai graži, romantiška ir persmelkta liūdesio atspalvių Antano Vienuolio istorija pasakoja apie Aldoną Tijūnaitytę, kuriai tenka patirti visus gyvenimo iššūkius ir sunkumus. Dar mažytę ją išsivežė tėtis į Italiją, po Aldonos mamos mirties, prieš II-ąjį pasaulinį karą. Mergytė kurį laiką augo laimingai kartu su tėveliu Italijoje pas gerus žmones, tačiau laimė truko neilgai. Ėmė stigti pinigų, reikėjo susirasti pigesnę pastogę, ir tėvelis kibo į sunkius darbus laivyne, kur ir žuvo prispaustas sunkio krovinio. Aldutė liko viena, dar mažytė, našlaitė, besiblaškanti po našlaičių prieglaudas ir įvairias šeimas, kuriose dirbo aukle, skalbėja, ir vis trokštanti grįžti į Lietuvą pas krikštamotę, kol vieną dieną po visų kančių ją įsivaikino turtinga sinjorina italė.

Antroje dalyje pasakojamas kitoks Aldonos gyvenimas - šviesesnis, linksmesnis, buvo gera įsivaizduoti, kad po sunkmečio jai ima šviesti skaisti saulė. Tačiau vėl gyvenimo vingiai yra nenumatyti. Jos mirštanti pamotė netikėtai randa savo tikrąją dukrą, o Aldona ima domėtis savo šaknimis. Netikėtai reikalai prispaudžia ją ruoštis į kelionę, į seniai svajotą gimtąją Lietuvą.

Romanas stipriai įtraukė mane savo istorija, personažo tikrumu, net priminė Dikenso Oliverį Tvistą. Įdomu buvo skaityti apie šį istorijos laikotarpį, kai vyko karas, ir kokie įvykiai ir nuotaikos tvyrojo tiek Lietuvoje, tiek Italijoje. Smulkiai aprašytas Aldutės gyvenimo kelias privertė įsijausti į ją pačią, ir pajausti, kad viskas galėjo vykti iš tikrųjų. Beje, Vienuolis parašė tęsinį vos 18 puslapių viename rankraštyje, kuris pavadintas "Svečiai iš rytų", kuriame pristatomas jau velionės Aldutės mylimasis Vytautas, parskridęs iš Amerikos į Lietuvą.